KT: įgaliojimai iš naujo Vyriausybei suteiktini tik Seimo nutarimu dėl pritarimo jos programai
Konstitucinis Teismas (KT) šios dienos nutarimu pripažino, kad Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 198 straipsnio 2, 4–6 dalyse nustatytas įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį tuo atveju, kai Vyriausybės programos pakeitimai nėra padaromi, Seimui nėra pateikiamas Seimo nutarimo pritarti Vyriausybės programai projektas ir įgaliojimai iš naujo Vyriausybei nėra suteikiami Seimui priimant nutarimą pritarti Vyriausybės programai, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 67 straipsnio 7 punktui, 92 straipsnio 5 daliai, 101 straipsnio 2 daliai, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams.
Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas Nr. XIII-2412 „Dėl įgaliojimų Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikimo iš naujo“ prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 67 straipsnio 7 punktui, 92 straipsnio 5 daliai, 101 straipsnio 2 daliai, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre bus oficialiai paskelbtas 2020 m. gruodžio 23 d. Tai reiškia, kad dabartinė Vyriausybė gali veikti iki šios datos, jeigu jos įgaliojimai nenutrūks anksčiau Konstitucijoje nustatytais pagrindais.
Pareiškėja Seimo narių grupė į Konstitucinį Teismą kreipėsi suabejojusi, ar nepažeista Konstitucija Vyriausybei, kurioje pasikeitė daugiau kaip pusė ministrų, suteikus įgaliojimus iš naujo Seimo protokoliniu nutarimu pagal jame nurodytu Seimo nutarimu patvirtintą Vyriausybės programą, išvengiant naujo balsavimo dėl pritarimo Vyriausybės programai. Be to, pareiškėjos teigimu, įgaliojimai Vyriausybei iš naujo suteikti netinkamos formos teisės aktu. Pareiškėja taip pat manė, kad Konstitucijai prieštarauja Seimo statuto 198 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį Vyriausybė, kai joje pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, gali įgaliojimus gauti iš naujo Seimui balsuojant ne dėl pritarimo Vyriausybės programai, o dėl įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo.
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kaip ir Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, lemia pagrindinius Lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principus. Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, reiškia, kad valstybėje turi būti užtikrinama Konstitucijos viršenybė, demokratinis sprendimų priėmimo procesas, politinis pliuralizmas, valdžių padalijimas ir pusiausvyra.
Konstitucija įtvirtina parlamentinę demokratiją, kurioje Seimas vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas, be kita ko, leidžia įstatymus (įstatymų leidybos funkcija), vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija). Pažymėtina, kad pagal Konstituciją Seimas vykdo parlamentinę Vyriausybės kontrolę. Konstitucija taip pat įtvirtina pliuralistinę parlamentinę demokratiją, kurios sąlygomis laiduojamas politinis pliuralizmas demokratinės teisinės valstybės parlamente.
Pagal Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai; tai atspindi Seimo, valstybės vadovo – Respublikos Prezidento, Vyriausybės įgaliojimai ir jų tarpusavio santykių teisinė konstrukcija; Lietuvos konstitucinėje sistemoje yra įtvirtintas Vyriausybės atsakingumo Seimui principas, lemiantis atitinkamą Vyriausybės sudarymo būdą. Šiuo atveju Vyriausybės veikla remiasi parlamento pasitikėjimu, už vykdomą politiką ji atsako parlamentui.
Taigi Konstitucijoje yra įtvirtintas Vyriausybės atsakomybės Seimui principas. Šis principas ir atitinkami Seimo įgaliojimai vykdyti parlamentinę Vyriausybės kontrolę aiškintini atsižvelgiant į minėtą Konstitucijoje nustatytą parlamentinės respublikos valdymo formą, Konstitucijoje įtvirtintą pliuralistinės parlamentinės demokratijos sampratą, taip pat į iš Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių (pagal kurias valdžios galias riboja Konstitucija ir valdžios įstaigos tarnauja žmonėms), konstitucinių atsakingo valdymo, teisinės valstybės principų kylantį reikalavimą Seimui tinkamai įgyvendinti konstitucinius Vyriausybės priežiūros įgaliojimus, be kita ko, priimant teisėtus ir pagrįstus teisės aktus. Konstitucinis Vyriausybės atsakomybės Seimui principas atspindėtas šiai bylai aktualiose, įgaliojimų suteikimą Vyriausybei (be kita ko, įgaliojimų suteikimą iš naujo) reguliuojančiose, Konstitucijos 67 straipsnio 7 punkto, 92 straipsnio 5 dalies, 101 straipsnio 2 dalies nuostatose.
Aiškindamas Konstitucijos 67 straipsnio 7 punkto (kuriame įtvirtinti Seimo įgaliojimai svarstyti Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir spręsti, ar jai pritarti), 92 straipsnio 5 dalies (pagal kurią nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai) nuostatas, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jose įtvirtintas įgaliojimų Vyriausybei suteikimo reguliavimas atspindi parlamentinės pliuralistinės demokratijos ypatumus ir išreiškia vieną svarbiausių parlamentinės respublikos bruožų – Seimo pasitikėjimą kaip Vyriausybės įgaliojimų pagrindą. Toks Seimo pasitikėjimas pareiškiamas Vyriausybe in corpore, t. y. pritariant ne Vyriausybės personalinei sudėčiai, o jos programai, kurioje išdėstomos Vyriausybės programinės nuostatos – tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės, grindžiamos Seimo rinkimus laimėjusių politinių jėgų (Seimo daugumos) programinėmis nuostatomis. Toks pritarimas Vyriausybės programai galimas tik Seimui tinkamai ją apsvarsčius politinio pliuralizmo sąlygomis ir įsitikinus Seimo daugumos parama Vyriausybės programinėms nuostatoms. Pagal Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktą, 92 straipsnio 5 dalį įgaliojimai Vyriausybei gali būti suteikiami vieninteliu būdu – Seimo pritarimu jos programai.
Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalyje („Kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Priešingu atveju Vyriausybė turi atsistatydinti“) įtvirtintas įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, institutas. Pažymėtina, kad įgaliojimų iš naujo gavimo institutas yra viena iš Vyriausybės parlamentinės priežiūros formų. Priežastis Vyriausybei suteikti įgaliojimus iš naujo yra esminis jos sudėties – daugiau kaip pusės ministrų – pasikeitimas, dėl kurio Seimas turi patikrinti, ar iš esmės pasikeitusios sudėties Vyriausybė gali vykdyti programą, kuriai Seimas buvo pritaręs. Taigi pavienių ministrų pasikeitimas, t. y. neesminis Vyriausybės sudėties pasikeitimas, kol nepasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, pagal Konstituciją nėra pagrindas abejoti Vyriausybės gebėjimu vykdyti jos programą.
Pagal Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalį iš esmės pasikeitusios sudėties Vyriausybė negrąžina įgaliojimų Respublikos Prezidentui, tačiau turi gauti juos iš naujo kaip Seimo pasitikėjimo išraišką. Taigi Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo institutas iš esmės skiriasi nuo Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo instituto, įtvirtinto Konstitucijos 92 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui po Seimo rinkimų arba išrinkus Respublikos Prezidentą. Po Seimo rinkimų Vyriausybė privalo ne tik grąžinti savo įgaliojimus, bet ir atsistatydinti; šiuo atveju Vyriausybei įgaliojimai nėra suteikiami iš naujo, nes ši Vyriausybė atsistatydina, kai sudaroma nauja Vyriausybė. Po Respublikos Prezidento rinkimų Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus naujai išrinktam Respublikos Prezidentui, tačiau neatsistatydina. Šiuo atveju pagal Konstitucijos 92 straipsnio 4 dalį laikoma, jog Vyriausybė yra iš naujo gavusi įgaliojimus veikti Seimui pritarus įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrai, o ne Vyriausybės programai, kadangi Seimo pasitikėjimas Vyriausybe, anksčiau išreikštas Seimui pritarus šios Vyriausybės programai, išlieka, t. y. nėra konstitucinio pagrindo Seimui tikrinti, ar Vyriausybė gali toliau vykdyti programą, kuriai jis yra pritaręs. Toks konstitucinis pagrindas nustatytas tik Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalyje ir yra susijęs ne su Respublikos Prezidento rinkimais, o su minėtu esminiu Vyriausybės sudėties – daugiau kaip pusės ministrų – pasikeitimu, kuris gali įvykti ne tik po Respublikos Prezidento rinkimų.
Toliau aiškindamas Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalį, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją Seimas nesprendžia Vyriausybės personalinės sudėties klausimų, nes ministrų paskyrimas yra Ministro Pirmininko ir Respublikos Prezidento prerogatyva. Todėl vienintelis būdas pagal Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalį Seimui pareikšti pasitikėjimą iš esmės pasikeitusios sudėties (pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų) Vyriausybe in corpore, kaip ir pagal Konstitucijos 92 straipsnio 5 dalį pareiškiant pasitikėjimą nauja Vyriausybe, yra pritarimas Vyriausybės programai, ją deramai apsvarsčius. Tik tokiu būdu pagal Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalį Seimas gali patikrinti, ar iš esmės pasikeitusios sudėties Vyriausybė gali vykdyti jos programą. Pažymėtina, kad įgaliojimų suteikimas Vyriausybei iš naujo, pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų, suteikia galimybę įvertinti Vyriausybės programos vykdymą ir prireikus padaryti būtinus jos pakeitimus, atsižvelgiant į įvykdytas programines nuostatas, valstybės ir visuomenės gyvenimo raidą. Be kita ko, Vyriausybės programos pakeitimai gali būti susiję su tuo, kad daugiau kaip pusė ministrų pasikeičia iš dalies pasikeitus Vyriausybę sudarančioms politinėms jėgoms ir dėl to prireikus integruoti į Vyriausybės programą prie Seimo daugumos prisijungusių naujų politinių jėgų programines nuostatas.
Vadinasi, pagal Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalį, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, įgaliojimų suteikimo Vyriausybei iš naujo procedūra negali būti formali: Vyriausybė turi iš naujo gauti įgaliojimus Seimui priimant sprendimą pritarti Vyriausybės programai. Kitoks Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalies aiškinimas, esą Seimas gali suteikti Vyriausybei įgaliojimus iš naujo nesvarstęs jos programinių nuostatų ir nepritaręs jos programai, būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių atsakingo valdymo, teisinės valstybės principų kylančiu reikalavimu Seimui tinkamai įgyvendinti konstitucinius Vyriausybės priežiūros įgaliojimus, taip pat su Konstitucijoje įtvirtinta pliuralistinės parlamentinės demokratijos samprata, suponuojančia politinį pliuralizmą demokratinės teisinės valstybės parlamente.
Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Seimo nutarimas yra Seimo, kaip įstatymų leidėjo, pagal Konstituciją, be kita ko, jos 67, 70 straipsnius, įgalioto įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuoti svarbiausius visuomenės santykius, priimtas teisės aktas, kuris teisės aktų hierarchijoje turi poįstatyminio teisės akto galią. Tokia Seimo nutarimo samprata suponuoja tai, kad juo yra sprendžiami svarbiausi pagal Konstituciją ir įstatymus Seimo kompetencijai priskirti valstybės valdymo klausimai, kuriems spręsti nebūtinas įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, tačiau kuriuos sprendžiant atsiranda teisiniai padariniai, be kita ko, teisės ir pareigos, kitiems asmenims. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad, spręsdamas visus pagal Konstituciją ir įstatymus jam priskirtus valstybės valdymo klausimus, kuriems reguliuoti nereikia priimti įstatymų ir kuriuos sprendžiant atsiranda teisiniai padariniai kitiems asmenims, Seimas turi priimti Seimo nutarimus, nors atitinkamose Konstitucijos nuostatose eksplicitiškai gali būti nenurodyta Seimo priimamo teisės akto forma. Taigi pagal Konstituciją Seimo protokoliniais, t. y. įrašomais į Seimo posėdžio protokolą, nutarimais negali būti sprendžiami jokie pagal Konstituciją ir įstatymus Seimui priskirti valstybės valdymo klausimai, kuriems reguliuoti nereikia priimti įstatymų ir kuriuos sprendžiant atsiranda teisiniai padariniai kitiems asmenims. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad vienas iš sprendimų Seime priėmimo demokratinių principų yra daugumos principas – Seimo sprendimuose atsispindi Seimo narių daugumos politinė valia. Paisant šio principo, Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalis taikytina ir Seimo nutarimams, kuriais sprendžiami pagal Konstituciją ir įstatymus Seimui priskirti valstybės valdymo klausimai, todėl tokiems nutarimams priimti būtina Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje, balsų dauguma (jeigu Konstitucijoje eksplicitiškai nėra nurodyta kita atitinkamam Seimo sprendimui priimti būtina dauguma). Vadovaudamasis šiais argumentais, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad, pagal Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalį suteikdamas Vyriausybei įgaliojimus iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Seimas jo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma turi priimti Seimo nutarimą pritarti Vyriausybės programai.
Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 198 straipsnio atitikties Konstitucijai vertinimas
Spręsdamas dėl Seimo statuto 198 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrino Seimo statuto 198 straipsnyje nustatytą ir su juo susijusį įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, teisinį reguliavimą. Pagal jį:
– siekdamas iš naujo gauti Vyriausybės įgaliojimus, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Ministras Pirmininkas visais atvejais privalo pristatyti Seimui naujai paskirtą ministrą (ministrus), kurį (kuriuos) paskyrus ministrų pakeitimas to Ministro Pirmininko vadovaujamoje Vyriausybėje viršijo pusę visų ministrų skaičiaus (Seimo statuto 198 straipsnio 2 dalis), o Seimo nutarimo pritarti pakeistai Vyriausybės programai projektas turi būti pateiktas tik tuo atveju, kai padaromi Vyriausybės programos pakeitimai (Seimo statuto 198 straipsnio 2 dalis, šio straipsnio 4 dalis, aiškinama kartu su 194 straipsnio 3 dalimi);
– tuo atveju, kai Vyriausybės programos pakeitimai nėra padaromi, po diskusijos, surengtos po naujai paskirto ministro (ministrų) pristatymo, Seimas gali balsuoti dėl įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo ir priimti atitinkamą sprendimą (Seimo statuto 198 straipsnio 5 dalis) arba, nutaręs perduoti klausimą svarstyti komitetams ir frakcijoms, balsuoti dėl įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo ir priimti atitinkamą sprendimą po to, kai, gavus Seimo komitetų ir frakcijų išvadas, surengiama diskusija ir išklausomas papildomas Ministro Pirmininko pranešimas (Seimo statuto 198 straipsnio 6 dalis); Seimo statuto 198 straipsnio 5, 6 dalyse nėra nustatyta, kokios formos ir turinio teisės aktu priimamas Seimo sprendimas dėl įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, tuo atveju, kai nėra padaroma Vyriausybės programos pakeitimų;
– tuo atveju, kai padaromi Vyriausybės programos pakeitimai, Seimo nutarimo pritarti pakeistai Vyriausybės programai projektas pateikiamas Seimo posėdyje ir svarstomas Seimo komitetuose ir frakcijose taikant Vyriausybės programos pateikimo Seimo posėdyje ir svarstymo Seimo komitetuose ir frakcijose tvarką, nustatytą Seimo statuto 194, 195 straipsniuose (Seimo statuto 198 straipsnio 4 dalis); Seimas balsuoja dėl Seimo nutarimo pritarti pakeistai Vyriausybės programai projekto po to, kai pateikiamos Seimo komitetų ir frakcijų išvados, Seimo posėdyje surengiama diskusija ir išklausomas papildomas Ministro Pirmininko pranešimas, o priėmus tokį nutarimą laikoma, kad įgaliojimai Vyriausybei yra suteikti iš naujo (Seimo statuto 198 straipsnio 6 dalis, aiškinama kartu su šio straipsnio 4 dalimi, 194 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgiant į Seimo statuto 197 straipsnio 3 dalį).
Taigi pagal Seimo statuto 198 straipsnio 2, 4–6 dalyse nustatytą įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, teisinį reguliavimą tik tokiu atveju, kai padaromi Vyriausybės programos pakeitimai, Seimui pateikiamas Seimo nutarimo pritarti pakeistai Vyriausybės programai projektas ir įgaliojimai iš naujo Vyriausybei suteikiami Seimui priimant nutarimą pritarti Vyriausybės programai.
Vadinasi, pagal Seimo statuto 198 straipsnio 2, 4–6 dalyse nustatytą įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, teisinį reguliavimą tuo atveju, kai Vyriausybės programos pakeitimai nėra padaromi, Seimui nėra pateikiamas Seimo nutarimo pritarti Vyriausybės programai projektas ir įgaliojimai iš naujo Vyriausybei nėra suteikiami Seimui priimant nutarimą pritarti Vyriausybės programai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal tokį teisinį reguliavimą suteikiant Vyriausybei įgaliojimus iš naujo nėra svarstomos ir vertinamos jos programinės nuostatos, o sprendimas dėl įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo gali būti priimtas bet kokios formos ir turinio teisės aktu.
Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Seimo statuto 198 straipsnio 2, 4–6 dalyse nustatytas įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį tuo atveju, kai Vyriausybės programos pakeitimai nėra padaromi, Seimui nėra pateikiamas Seimo nutarimo pritarti Vyriausybės programai projektas ir įgaliojimai iš naujo Vyriausybei nėra suteikiami Seimui priimant nutarimą pritarti Vyriausybės programai, neatitinka iš Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalies, aiškinamos kartu su Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktu, 92 straipsnio 5 dalimi, kylančių reikalavimų suteikti Vyriausybei įgaliojimus iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Seimui pritariant Vyriausybės programai, deramai ją apsvarsčius ir priimant Seimo nutarimą pritarti Vyriausybės programai Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma, taip pat iš Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių atsakingo valdymo, teisinės valstybės principų kylančio reikalavimo Seimui tinkamai įgyvendinti konstitucinius Vyriausybės priežiūros įgaliojimus.
Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinio nutarimo atitikties Konstitucijai vertinimas
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas, kuriuo išreikštas Seimo sprendimas suteikti Vyriausybei įgaliojimus iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, pagal turinį yra sprendimas suteikti Vyriausybei įgaliojimus toliau veikti pagal nepakeistą Vyriausybės programą, t. y. Vyriausybės programą, kuriai Seimas pritarė 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu. Be to, Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas priimtas Seimo statuto 198 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, Seimui po diskusijos, įvykusios pristačius naujai paskirtus Vyriausybės narius, nusprendus balsuoti dėl įgaliojimų Vyriausybei suteikimo neperduodant šio klausimo svarstyti Seimo komitetams ir frakcijoms (t. y. pagal formalią procedūrą, deramai neapsvarsčius Vyriausybės programos), taip pat įformintas kaip Seimo protokolinis, t. y. įrašomas į Seimo posėdžio protokolą, nutarimas, priimamas pagal Seimo statuto 113 straipsnio 2 dalį, pagal kurią toks nutarimas gali būti priimtas posėdyje balsavusių Seimo narių balsų dauguma arba bendru sutarimu.
Taigi Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas nėra sprendimas pritarti Vyriausybės programai, ją deramai apsvarsčius, t. y. įvertinus Vyriausybės programos vykdymą ir poreikį daryti Vyriausybės programos pakeitimus, atsižvelgiant į įvykdytas programines nuostatas, valstybės ir visuomenės gyvenimo raidą, integruoti į Vyriausybės programą prie Seimo daugumos prisidėjusių naujų politinių jėgų programines nuostatas. Be to, įgaliojimai Vyriausybei iš naujo suteikti ne Seimo nutarimu, o į Seimo posėdžio protokolą įrašomu nutarimu.
Atsižvelgdamas į visa tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas pagal turinį, formą ir priėmimo tvarką neatitinka iš Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalies, aiškinamos kartu su Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktu, 92 straipsnio 5 dalimi, kylančių reikalavimų suteikti Vyriausybei įgaliojimus iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Seimui pritariant Vyriausybės programai, deramai ją apsvarsčius ir priimant Seimo nutarimą pritarti Vyriausybės programai Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma. Kartu Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokoliniu nutarimu nepaisyta iš Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių atsakingo valdymo, teisinės valstybės principų kylančio reikalavimo Seimui tinkamai įgyvendinti konstitucinius Vyriausybės priežiūros įgaliojimus.
Dėl šio nutarimo oficialaus paskelbimo ir teisinių padarinių
Konstitucinis Teismas užtikrina Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir vykdo konstitucinį teisingumą. Iš Konstitucijos kylanti konstitucinio teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų vykdomą konstitucinį teisingumą, o tokius Konstitucinio Teismo baigiamuosius aktus, kurie savo turiniu nėra neteisingi. Priešingu atveju, nesudarius galimybės Konstituciniam Teismui pagal jam suteiktus įgaliojimus priimti tokio baigiamojo akto, kuris atitiktų teisingumo kriterijus, nebūtų užtikrinta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje, būtų užkirstas kelias vykdyti konstitucinį teisingumą ir užtikrinti konstitucinį teisėtumą. Konstitucinio Teismo įgaliojimai vykdyti konstitucinį teisingumą ir užtikrinti konstitucinį teisėtumą yra neatskiriami nuo konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvų, be kita ko, nuo teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo reikalavimų.
Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Seimo statuto 198 straipsnio 2, 4–6 dalys, kuriose reguliuojamas įgaliojimų Vyriausybei suteikimas iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, taip pat vadovaujantis šiuo Seimo statuto straipsniu priimtas Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas, kuriuo Seimas iš naujo suteikė Vyriausybei įgaliojimus.
Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, kiekvienas Seimo priimtas teisės aktas, Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas.
Tačiau pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, turi konstitucinius įgaliojimus nustatyti ir vėlesnę savo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, oficialaus paskelbimo (taigi ir įsigaliojimo) datą tais atvejais, kai tą nutarimą oficialiai paskelbus iškart po jo priėmimo teisės sistemoje galėtų susidaryti teisinio reguliavimo vakuumas ar kitos neapibrėžtys, dėl kurių galėtų būti iš esmės pakenkta kurioms nors Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms.
Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas, kuriuo Seimas iš naujo suteikė Vyriausybei įgaliojimus, negalės būti taikomas ir bus pašalintas iš teisės sistemos.
Todėl, jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje konstitucinės justicijos byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, Vyriausybė, kurios programai pritarta Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu ir kuriai įgaliojimai veikti buvo suteikti iš naujo Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokoliniu nutarimu, netektų įgaliojimų toliau veikti. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikoje nebūtų pagal Konstituciją įgaliojimus veikti turinčios Vyriausybės, taip pat Vyriausybės, kuriai pagal Konstituciją būtų pavesta eiti pareigas bent laikinai, taigi būtų iš esmės sutrikdytas valstybės valdymas ir galėtų atsirasti visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių.
Konstitucinis Teismas konstatavo, jog pagal Konstituciją negalima tokia situacija, kad valstybėje nebūtų veikiančios Vyriausybės kaip valstybės funkcionavimą užtikrinančios ir nepertraukiamai įgyvendinančios valstybinį valdymą kolegialios vykdomosios valdžios institucijos, t. y. nei pagal Konstituciją įgaliojimus veikti turinčios Vyriausybės, nei Vyriausybės, kuriai pagal Konstituciją būtų pavesta eiti pareigas bent laikinai.
Taigi, siekiant išvengti tokios pagal Konstituciją negalimos situacijos, kai valstybėje nėra pagal Konstituciją veikiančios Vyriausybės, ir užtikrinti jos, kaip išskirtinės vykdomosios valdžios institucijos, veiklos nepertraukiamumą, Vyriausybės, kurios programai pritarta Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu ir kuriai įgaliojimai veikti buvo suteikti iš naujo Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokoliniu nutarimu, įgaliojimams iš naujo gauti turėtų būti suteiktas tam tikras laikas. Paisant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo reikalavimų, toks laikas turėtų būti pakankamas įvertinti, ar, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir likusį Vyriausybės įgaliojimų laiką, būtina daryti jos programos pakeitimus, taip pat apsvarstyti Vyriausybės programą Seime.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre bus oficialiai paskelbtas 2020 m. gruodžio 23 d.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies kyla teisės aktų konstitucingumo ir jų taikymo padarinių teisėtumo prezumpcija: Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog tas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra oficialiai paskelbęs sprendimo, jog tam tikras teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad tas teisės aktas atitinka Konstituciją ir kad jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinio nutarimo, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu atsiradusių teisinių padarinių teisėtumo prezumpcija nėra paneigta. Vadinasi, tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas prieštarauja Konstitucijai, savaime nesuteikia pagrindo ginčyti šiuo protokoliniu nutarimu įgaliojimus iš naujo gavusios Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Seimui kyla konstitucinė pareiga pakeisti Seimo statuto 198 straipsnio 2, 4–6 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą taip, kad jis atitiktų Konstituciją, t. y. kad visais atvejais, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, įgaliojimai Vyriausybei iš naujo būtų suteikiami Seimui priimant nutarimą pritarti Vyriausybės programai.
Konstitucinio Teismo informacija
