ESTT apie citavimą hipersaito pagalba ir galimybes panaudoti labai trumpus fonogramos fragmentus
ES Teisingumo Teismo (ESTT) didžiosios kolegijos šiandien priėmė du svarbius prejudicinius sprendimus dėl autorių ir gretutinių teisių gynimo.
Pirmoji byla yra daugiausiai susijusi su dėl galėjimo cituoti nurodant hipersaitą kaip atskirą nuo naujo teksto formato dokumentą, kurį galima parsisiųsti atskirai. Vokietijoje politikas V. Beck ir naujienų interneto portalas Spiegel Online jau ilgą laiką ginčijasi, ar V. Beck rankraščio ir straipsnio viso teksto pateikimas Spiegel Online interneto svetainėje yra autorių teisių pažeidimas. Vokietijos Aukščiausiasis Federalinis Teismas pateikė ESTT šešis klausimus, tarp jų ir klausimą, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies d punktą reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje vartojama sąvoka „citatos“ apima nuorodą – pateiktą kaip hipersaitas – į atskirai parsisiunčiamą dokumentą.
ESTT pakartojo savo jau suformuotą praktiką, kad direktyvoje 2001/29 nesant jokios sąvokos „citatos“ apibrėžties, šios sąvokos reikšmė ir apimtis turi būti nustatytos pagal įprastą jos reikšmę bendrinėje kalboje, atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant ji vartojama, ir teisės aktų, kuriuose ji įtvirtinta, tikslus. „Citatų“ sąvokoje nereikalaujama, kad cituojamas kūrinys būtų neatsiejamai (pavyzdžiui, įtraukose ar išnašose) įterpiamas į naują objektą, kuriame jis cituojamas, taigi tokį citavimą gali nulemti hipersaito, darančio nuorodą į tokį kūrinį, įterpimas. Didžioji kolegija pakartojo, kad hipersaitai prisideda prie tinkamo interneto, kuris turi ypatingą reikšmę saviraiškos ir informacijos laisvei, užtikrinamai Chartijos 11 straipsnyje, ir kad keitimuisi nuomonėmis ir informacija šiame tinkle būdingas didžiulio informacijos kiekio turėjimas. To nepaneigia ir Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies d punkte nustatytos citavimo išimties tikslas, kuriuo siekiama užtikrinti deramą kūrinio ar saugomo objekto naudotojų teisės į saviraiškos laisvę ir autoriams suteiktos atgaminimo teisės pusiausvyrą, taip pat užkirsti kelią tam, kad autoriams suteikta išimtine atgaminimo teise nebūtų daroma kliūčių cituojant skelbti visuomenei jau prieinamo kūrinio ištraukas kartu su komentarais ar kritika.
Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, jog V. Beck rankraštis ir straipsnis kaip atskirai parsisiunčiami dokumentai buvo paskelbti internete, pateikiant hipersaitą. Tad ESTT pabrėžė, kad taikant Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies d punktą, reikalaujama, kad nagrinėjamas naudojimas atitiktų sąžiningumo praktiką ir būtų tokio masto, kokio reikia konkrečiam tikslui, todėl rankraščio ir straipsnio naudojimas citavimo tikslais neturi viršyti to, kas būtina tam, kad būtų pasiektas nagrinėjamo citavimo tikslas.
Taip pat ESTT išaiškino, kad kūrinys jau yra teisėtai padarytas viešai prieinamas, kai jis konkrečiu pavidalu anksčiau buvo viešai paskelbtas gavus autoriaus leidimą arba pagal nesavanorišką licenciją ar net pagal teisėtą leidimą. Prašymą priimt prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar rankraščių ir nagrinėjamame rinkinyje publikuoto straipsnio pirminių versijų paskelbimas, nepateikiant informacijos apie V. Beck atsiribojimą nuo šių dokumentų turinio, atitinka sąžiningumo praktiką ir yra pateisinamas tikslu, kurio siekiama nagrinėjamu citavimu.
Kitas ESTT didžiosios kolegijos sprendimas priimtas dėl galimybių panaudoti labai trumpus fonogramos fragmentus. Muzikos grupės Kraftwerk nariai 1977 m. paskelbė fonogramą, kurioje buvo daina „Metall auf Metall“. M. Pelham ir M. Haas yra dainos „Nur mir“, kurią 1997 m. išleistose fonogramose įrašė bendrovė Pelham, kompozitoriai. Kraftwerk nariai teigia, kad Pelham elektroniniu būdu iš dainos „Metall auf Metall“ nukopijavo apytiksliai dvi sekundes ritmo sekos garsinį fragmentą (sample) ir nenutrūkstamai pakartodami panaudojo jį dainoje „Nur mir“, nors buvo įmanoma jiems patiems sugroti minėtą ritmo seką. Jie tvirtina, kad Pelham pažeidė jų kaip fonogramų gamintojų gretutines autorių teises. Be to, buvo pažeista intelektinės nuosavybės teisė, kurią jie turi kaip atlikėjai.
ESTT šiandien išaiškino, kad fonogramų gamintojui suteikta išimtinė teisė leisti ar uždrausti atgaminti savo fonogramą reiškia, jog fonogramų gamintojas gali neleisti trečiajai šaliai naudoti jo fonogramos garsinio fragmento, net ir labai trumpo, siekiant jį įtraukti į kitą fonogramą, išskyrus atvejus, kai šis garsinis fragmentas yra įtrauktas pakeista forma, kurios neįmanoma atpažinti klausantis. Kai naudotojas, įgyvendindamas menų laisvę, paima iš fonogramos muzikinį fragmentą, kad galėtų jį naudoti naujame kūrinyje pakeista ir neatpažįstama forma, turi būti laikoma, kad toks naudojimas nėra „atgaminimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio c punktą.
Fonograma, kurioje yra iš kitos fonogramos perkeltų garso fragmentų, nėra tos kitos fonogramos „kopija”, nes fonogramoje nėra įtraukti visi toje kitoje fonogramoje įrašyti garsai ar esminė jų dalis. Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje minima sąvoka „citavimas“ neapima situacijos, kai neįmanoma atpažinti su nagrinėjama citata susijusio kūrinio.
