ESTT patikslino sąlygas, kuriomis asmuo gali gauti žalos atlyginimą dėl Sąjungos teisei prieštaraujančio teismo sprendimo
Byloje C-163/24 Rumunijos ūkininkas 2007 m. pateikė paraišką dėl paramos žemės ūkiui už 264,71 ha plotą. Atlikusi patikrinimą Rumunijos kompetentinga institucija nustatė, kad faktiškai reikalavimus atitinkantis plotas yra tik 180,62 ha, ir atmetė jo paraišką. Dėl šio sprendimo pateikti skundai buvo atmesti, nes Bukarešto apeliacinis teismas 2012 m. atsisakė kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti Reglamentą dėl paramos žemės ūkiui integruotos administravimo ir kontrolės sistemos. Taigi ūkininkas pareiškė ieškinį dėl Rumunijos valstybės atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimą. Gavęs apeliacinį skundą, tas pats Bukarešto apeliacinis teismas galiausiai kreipėsi į Teisingumo Teismą, be kita ko, siekdamas išsiaiškinti, ar dėl pirminio atsisakymo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą galėjo kilti Rumunijos valstybės atsakomybė.
Byloje C-293/24 Portugalijos oro transporto bendrovės „Air Atlantis“ darbuotojai, atleisti iš darbo likvidavus šią bendrovę 1993 m., teigė, kad „verslo perdavimo“, kaip tai suprantama pagal Verslo perdavimo direktyvą, kontekste bendrovė „Transportes Aéreos Portugueses“ perėmė dalį jos veiklos. Todėl jie reikalavo, kad būtų priimti į pastarąją bendrovę. 2009 m. Portugalijos Aukščiausiasis Teismas atsisakė kreiptis į Teisingumo Teismą ir pateikti prejudicinį klausimą dėl sąvokos „verslo perdavimas“ išaiškinimo bei patvirtino žemesnės instancijos Portugalijos teismų sprendimus atmesti darbuotojų ieškinius. Taigi darbuotojai Lisabonos pirmosios instancijos teisme pareiškė ieškinį dėl Portugalijos valstybės atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį atsakingas Aukščiausiasis Teismas. Minėtas pirmosios instancijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą; 2015 m. pastarasis nusprendė, kad, pirma, šiuo atveju įvyko verslo perdavimas ir, antra, Aukščiausiasis Teismas turėjo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Nepaisant šio sprendimo, bylą iš esmės nagrinėję Portugalijos teismai atmetė darbuotojų ieškinį, be kita ko, motyvuodami tuo, kad Teisingumo Teismas savo sprendime rėmėsi jurisprudencija, susijusia su „verslo perdavimo“ sąvoka, po to, kai buvo priimtas 2009 m. Portugalijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas. Gavęs išimtinį kasacinį skundą, Aukščiausiasis Teismas galiausiai taip pat kreipėsi į Teisingumo Teismą, siekdamas nustatyti, ar jo 2009 m. priimta pozicija buvo pakankamai aiškus Sąjungos teisės pažeidimas, dėl kurio galėtų kilti Portugalijos valstybės atsakomybė.
Dėl valstybės narės atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimą atsiradimo sąlygų Teisingumo Teismas priminė, kad tariamai nukentėję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, kai tenkinamos trys kumuliacinės sąlygos: pažeista Sąjungos teisės norma turi būti siekiama suteikti jiems teisių, jos pažeidimas turi būti pakankamai aiškus ir turi būti tiesioginis priežastinis ryšys tarp šio pažeidimo bei patirtos žalos. Šis principas taikomas ir tuo atveju, kai pažeidimas kyla dėl teismo, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, sprendimo.
Taigi byloje C-163/24 Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai nagrinėjamas pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pažeidimas, valstybės narės atsakomybė gali kilti tik jei šis pažeidimas siejamas su kitos Sąjungos teisės normos, suteikiančios teises privatiems asmenims, pažeidimu. Vien šios pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pažeidimo nepakanka, kad kiltų valstybės narės atsakomybė. Šioje byloje, viena vertus, nagrinėta Reglamento dėl paramos žemės ūkiui integruotos administravimo ir kontrolės sistemos nuostata nesuteikia jokių teisių ūkininkui, pateikusiam paraišką dėl paramos žemės ūkiui, nes vienintelis šios nuostatos tikslas – apsaugoti Sąjungos finansinius interesus. Kita vertus, sąlygos, kuriomis veikė atitinkamas Rumunijos ūkininkas, neleido jam remtis kitame reglamente įtvirtinta nuostata, numatančia pateisinamos klaidos atvejį.
Byloje C-293/24 Teisingumo Teismas konstatavo, kad nagrinėtos Verslo perdavimo direktyvos nuostatos iš tiesų skirtos suteikti teisių privatiems asmenims, taigi pirmoji Portugalijos valstybės atsakomybės už 2009 m. Aukščiausiojo Teismo sprendimą atsiradimo sąlyga yra įvykdyta. Kalbant apie antrąją sąlygą, susijusią su pakankamai aiškiu atitinkamo teismo padarytu Sąjungos teisės pažeidimu, Teisingumo Teismas nurodė tris aspektus, kuriuos jis laiko lemiamais. Pirma, jis konstatavo, kad jo 2015 m. sprendime padaryta išvada jau buvo pagrįsta jurisprudencija, suformuota iki 2009 m. Portugalijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo nesikreipti į Teisingumo Teismą, nes pastarajame Portugalijos teismo sprendime buvo padaryta keletas Sąjungos teisės aiškinimo klaidų. Antra, pakankamai aiškaus Sąjungos teisės pažeidimo požymis šioje byloje taip pat yra aplinkybė, kad Portugalijos Aukščiausiasis Teismas nukrypo nuo gairių, kylančių iš jurisprudencijos, suformuotos iki minėto 2009 m. sprendimo priėmimo, tačiau nepateikė Teisingumo Teismui prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nepaisydamas jam tenkančios pareigos tai padaryti. Trečia, minėtas Aukščiausiasis Teismas negalėjo nežinoti, kad metodologinio požiūrio, kurio jis laikėsi tame sprendime, atitiktis Sąjungos teisei buvo būtent tuo metu Teisingumo Teisme nagrinėto prašymo priimti prejudicinį sprendimą esmė, o tai rodo, kad šio nacionalinio teismo padarytas Sąjungos teisės pažeidimas yra nepateisinamas. Atsižvelgiant į šiuos įvairius aspektus, atrodo, kad 2009 m. sprendime padarytas pakankamai aiškus Sąjungos teisės pažeidimas, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip ir priežastinį ryšį tarp šio pažeidimo ir žalos, kurią reikalauja atlyginti buvę „Air Atlantis“ darbuotojai pagrindinėje byloje.
ES Teisingumo Teismo informacija
