Skaitmeninis euras – višieji pinigai privačioje mokėjimo sistemoje
Skaitmeninio euro projektas tebėra rengiamas: ES institucijos derina jo teisinį pagrindą, o Europos Centrinis Bankas (ECB) ir euro zonos nacionaliniai centriniai bankai lygiagrečiai tęsia techninį pasirengimą. Galutinis sprendimas, ar skaitmeninį eurą išleisti, dar nepriimtas – ECB jį priimtų tik užbaigus teisėkūrą [1].
Skaitmeninio euro projekto mastas didžiulis – ECB vertinimu, skaitmeninio euro techninės infrastruktūros vystymas iki galimos pirmos emisijos kainuotų apie 1,3 mlrd. eurų. Tačiau skaitmeninis euras būtų ne dar viena mokėjimo programėlė, o nauja centrinio banko pinigų forma. Atsiskaitant grynaisiais naudojami centrinio banko pinigai, o mokant kortele ar SEPA pavedimu – komerciniame banke laikomos lėšos. Mokėjimo kortelė ar programėlė tėra prieigos priemonė. Skaitmeninis euras būtų nauja teisėta atsiskaitymo forma – tiesioginis ECB arba euro zonos nacionalinio centrinio banko įsipareigojimas naudotojui, o kasdienę prieigą prie jo teiktų komerciniai bankai ir mokėjimo paslaugų teikėjai, kaip numatyta ES Tarybos bendrajame požiūryje dėl reglamento, kuriuo nustatomas skaitmeninis euras (ST 16695/25) (toliau – Derybinis mandatas) [2].
Skaitmeninio euro ir banko sąskaitos skirtumas
Komerciniame banke laikomas indėlis yra banko įsipareigojimas klientui, todėl banko nemokumo atveju taikoma indėlių apsaugos sistema: pagal Direktyvos 2014/49/ES 6 straipsnio 1 dalį, vieno indėlininko indėliai vienoje kredito įstaigoje saugomi iki 100 000 eurų. Skaitmeninio euro apsauga tokiu draudimu nebūtų grindžiama, nes jis pats yra centrinio banko įsipareigojimas.
Skaitmeninio euro poveikis bankų indėliams
Galimybė banko indėlį pakeisti tiesioginiu centrinio banko įsipareigojimu kelia ekonominę riziką: masiškai konvertavus indėlius į skaitmeninį eurą, bankai prarastų svarbų ir stabilų finansavimo šaltinį. Tai savo ruožtu galėtų pabranginti bankų finansavimą ir paveikti kreditavimą bei finansinį stabilumą [3]. Todėl ECB numato tris susijusias rizikos valdymo priemones:
- už laikomus skaitmeninius eurus nebūtų mokamos palūkanos – taip iš esmės panaikinama paskata juos rinktis kaip alternatyvą banko indėliams, galintiems suteikti palūkanas;
- būtų nustatytas skaitmeninių eurų limitas, kurį vienas naudotojas gali laikyti;
- numatomi mechanizmai „waterfall“ ir „reverse waterfall“ leistų naudotis skaitmeniniu euru ir tada, kai gaunama arba mokama suma viršija turimą ar leidžiamą laikyti skaitmeninių eurų kiekį.
„Waterfall“ mechanizmas reikštų, kad limitą viršijanti gauta suma automatiškai pervedama į susietą banko sąskaitą. „Reverse waterfall“ veiktų atvirkščiai – trūkstamą mokėjimo sumą automatiškai papildytų susieta banko sąskaita. Taigi laikymo limitas nebūtinai reikštų mokėjimo limitą.
Nei galutinis limito dydis, nei jo valdymo modelis dar nėra nustatyti. Pagal Derybinį mandatą, Taryba, remdamasi ECB rekomendacija, nustatytų bendrą maksimalią laikymo ribą, o ECB, jos neviršydamas, nustatytų konkretų vienam naudotojui taikomą limitą. Europos Parlamentas siūlo kitokį, labiau Parlamentą įtraukiantį mechanizmą [4].
Skaitmeninio euro ir privatumo santykis
Skaitmeninio euro privatumo lygis priklausytų nuo mokėjimo būdo – mokėjimas naudojant interneto ryšį (angl. online) arba be interneto ryšio (angl. offline).
Atlikdamas mokėjimą naudodamasis interneto ryšiu paslaugų teikėjas turi galėti susieti mokėjimą su naudotojo tapatybe, be kita ko, dėl pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos. ECB ir nacionaliniai centriniai bankai gautų tik užšifruotus ir pseudonimizuotus duomenis, negalėdami identifikuoti mokėtojo ar gavėjo [5]. Taigi tokiu režimu skaitmeninis euras nesuteiktų gryniesiems būdingo anonimiškumo, nes išliktų naudotojo identifikavimo pėdsakas.
Mokėjimo režimas nenaudojant interneto ryšio yra artimesnis grynųjų pinigų privatumui: skaitmeniniai eurai laikomi vietiniame įrenginyje, o fiziškai arti esantys asmenys gali atsiskaityti be ryšio su centrine sistema. Pagal Derybinio mandato 37 straipsnio 2 dalį, pačios mokėjimo operacijos duomenų nesaugotų nei paslaugų teikėjai, nei ECB ar nacionaliniai centriniai bankai, tačiau, pagal 3 ir 4 dalis, paslaugų teikėjai saugotų informaciją apie lėšų perkėlimą į offline įrenginį ir iš jo. Pagal 5 dalį, Komisija nustatytų tokių operacijų ir laikymo limitus, be kita ko, pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikai riboti.
Kita vertus, pastarasis režimas kartu kelia saugumo iššūkių: kadangi mokėjimo metu likutis netikrinamas realiu laiku, būtina užtikrinti apsaugą nuo pakartotinio tų pačių lėšų panaudojimo ir klastojimo. Pagal Derybinio mandato 35 straipsnio 1 dalies c ir ca punktus, šią atsakomybę prisiima ECB ir nacionaliniai centriniai bankai.
Taigi offline režimas būtų artimesnis grynųjų pinigų privatumui, tačiau jam neprilygtų: paslaugų teikėjas vis tiek turėtų informaciją apie lėšų perkėlimą į įrenginį ir iš jo.
Sistemos palaikymas ir atsakomybė
Pagal ES Tarybos Derybinį mandatą, skaitmeniniam eurui būtų suteiktas teisėtos mokėjimo priemonės (angl. legal tender) statusas. 7 straipsnio 2–4 dalyse šis statusas siejamas su pareiga priimti skaitmeninį eurą visa nominaliąja verte ir draudimu taikyti antkainį vien dėl tokio atsiskaitymo. Tačiau priėmimo pareiga nebūtų absoliuti. 9 straipsnyje numatytos išimtys, be kita ko, kai atsisakymas grindžiamas teisėtomis ir laikinomis nuo gavėjo nepriklausančiomis aplinkybėmis arba kai tam tikras subjektas apskritai nepriima atitinkamų skaitmeninių mokėjimų.
Priėmimo pareiga kartu reiškia poreikį sudaryti technines sąlygas: pagal 14 straipsnio 1a dalį ir 22 straipsnio 7–8 dalis, paslaugų teikėjas, jau teikiantis panašias priėmimo paslaugas, privalo kliento prašymu užtikrinti ir skaitmeninio euro priėmimą, naudojant ECB nustatytas ryšio technologijas.
Kilus mokėjimo problemai, naudotojas pirmiausia turėtų kreiptis į savo mokėjimo paslaugų teikėją. Pagal Derybinio mandato 4 straipsnio 5 dalį, naudotoją sutartiniai santykiai sieja tik su paslaugų teikėju, o ne su ECB ar nacionaliniu centriniu banku, o pagal 5 straipsnio 3 dalį, online mokėjimams taikomos bendros mokėjimo paslaugų atsakomybės taisyklės. Kaip paaiškinta 60a konstatuojamojoje dalyje, dėl neautorizuoto, neįvykdyto ar netinkamai įvykdyto mokėjimo naudotojas pirmiausia kreipiasi į paslaugų teikėją, kuris savo ruožtu gali reikalauti kompensacijos iš ECB, jei pažeidimą lėmė ECB veiksmai ar neveikimas.
Bazinės paslaugos vartotojui projektuojamos kaip nemokamos, o prekybininkų ir paslaugų teikėjų tarpusavio mokesčiai būtų riboti. ECB teigia pats neimsiantis schemos ar operacijų apdorojimo mokesčių [6].
Skaitmeninis euras – tarp centrinio banko ir privačios rinkos
Skaitmeninio euro projektu siekiama sudaryti galimybę skaitmeninėje erdvėje naudoti tiesioginį centrinio banko įsipareigojimą, kartu išsaugant komercinių bankų ir mokėjimo paslaugų teikėjų vaidmenį: jo naudojimą santaupoms ribotų palūkanų nebuvimas ir laikymo limitai, privatumas turėtų būti derinamas su AML/CFT reikalavimais, o priėmimo pareiga nebūtų absoliuti (numatomos išimtys). Taip formuojamas modelis, kuriame ECB išlieka pinigų emitentu ir infrastruktūros kūrėju, o santykis su galutiniu naudotoju bei didelė dalis mokėjimo paslaugų išlieka privataus finansų sektoriaus funkcija.
Tekstą parengė advokatų kontoros „Glimstedt“ teisininkas Arnas Sabalys
