LAT: spręsdamas dėl asmens veiksnumo ribojimų, teismas turi tinkamai tai motyvuoti
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) nusprendė (bylos Nr. e3K-3-131-781/2025) , kad vienintelio argumento buvimas teismo sprendime, kartu nesusiejant jo su atskiromis turtinių ir asmeninių neturtinių santykių sritimis, kurios reglamentuojamos skirtingais teisiniais institutais, negali būti vertinamas kaip pakankamas teismo sprendimo motyvavimas, sprendžiant dėl asmens veiksnumo.
Ginčas kilo, kai prokurorė, ginanti viešąjį interesą, kreipėsi į teismą dėl asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu tam tikrose srityse. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ekspertizės aktu, pareiškimą tenkino visiškai. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad teismas, spręsdamas dėl asmens veiksnumo ribojimo, negali vadovautis vien tuo, kad asmeniui yra nustatyta psichikos liga, tam būtina nustatyti ir juridinį kriterijų – tai, kad asmuo iš tiesų negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, o siekdamas tai nustatyti, teismas turi būti aktyvus ir tinkamai motyvuoti savo sprendimą dėl kiekvienos iš sričių, kuriose ribojamas asmens veiksnumas.
Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad labai svarbu, jog teismo sprendimas šios kategorijos bylose būtų tikslus, aiškus, nekeliantis dvejonių dėl ribojamo veiksnumo tam tikrose srityse apimties, leistų išvengti dviprasmybių kasdienėse asmens, kurio veiksnumas apribotas, gyvenimo situacijose. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad teismas veikė aktyviai: apklausė ekspertus, vertino byloje esančių įrodymų sąsajumą, siekė, kad byloje neliktų jokių dvejonių dėl poreikio pripažinti asmenį neveiksniu ar ribotai veiksniu visose teismo sprendimo rezoliucijoje nurodytose srityse.
Kartu teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju susidarė tokia ydinga teisinė situacija, kai teismas, spręsdamas dėl asmens neveiksnumo tam tikrose srityse nustatymo, į teismo sprendimo rezoliucinę dalį iš esmės perkėlė atskirų sričių formuluotes, kurios buvo vartotos tiek teismo psichiatrijos ekspertizės akte, tiek išvadą teikiančios institucijos išvadoje ir kuriose vartojamos tokios sąvokos kaip: ,,ir pan.“; „ir t. t.“ (iš esmės tokios pat kaip ir Apraše), t. y. nenurodant baigtinio sąrašo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad teismai netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias asmens pripažinimą neveiksniu ar ribotai veiksniu tam tikrose srityse, o spręsdami dėl sričių, kuriose ribojamas asmens veiksnumas, apimties nustatymo, turėjo išanalizuoti ir įvertinti visus byloje esančius įrodymus, įsitikinti dėl asmens psichikos sutrikimo pasekmių jo socialiniam gyvenimui, sveikatai, turtiniams interesams, todėl bylą grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
