KT: dalyvavimas visuomenei naudingoje veikloje yra konstituciškai pagrįsta sąlyga socialinei paramai gauti
Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu neprieštaraujančiu Konstitucijai pripažino Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (Įstatymas) 23 straipsnio (2014 m. gruodžio 2 d. redakcija) 2 dalies 1 punktą (2018 m. birželio 29 d. redakcija), 5 punktą tiek, kiek jame nustatyta, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą nepasiturintiems gyventojams, turi teisę, jeigu vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytų pareigų, socialinės pašalpos ir kompensacijų neteikti ar nutraukti jų teikimą, iki šios pareigos bus įvykdytos, 25 straipsnio 6 punktą.
Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas fizinis asmuo prašė ištirti, ar ginčytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui. Pareiškėjas pažymi, kad teisė gauti socialinę paramą yra esminė socialinės apsaugos dalis, garantuojanti, kad asmenys, patenkantys į sudėtingą socialinę ar finansinę padėtį, galėtų išsaugoti orumą ir gauti būtiną paramą, todėl, pareiškėjo teigimu, ši teisė neturėtų būti siejama su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, priverstinis reikalavimas dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje mainais už socialinę paramą yra papildoma sąlyga, kuria apribojama teisė į valstybės pagalbą, kai asmuo negali pasirūpinti savimi ir jam ta pagalba yra būtina.
Spręsdamas dėl Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 5 punkto tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, 25 straipsnio 6 punkto atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis išreiškiama valstybės socialinė orientacija (socialinis pobūdis), o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose nustatytų svarbių priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas.
Reguliuodamas socialinės paramos teikimo tokiems asmenims santykius, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, be kita ko, jos 120 straipsnio 2 dalyje nustatytų konstitucinių imperatyvų, gali nustatyti ir tokį socialinės paramos modelį, į kurį būtų įtraukiamos savivaldybės. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti šios paramos teikimo formas, numatyti tokios paramos teikimo pagrindus, sąlygas, dydžius. Nustatydamas socialinės paramos gavimo sąlygas, įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos, be kita ko, iš jos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų ir negali pernelyg apsunkinti asmenų padėties, neproporcingai suvaržyti jų teisės gauti piniginę socialinę paramą. Šios paramos gavimo sąlygos, be kita ko, gali būti ir tokios, kurios skatintų integravimąsi į visuomenę, įtrauktį į bendruomenę, padėtų pasirengti darbo rinkai ar prisitaikyti prie jos pokyčių.
Vertindamas, ar Konstitucijos 52 straipsniui neprieštarauja ginčytos Įstatymo nuostatos, pagal kurias nustatyta socialinės paramos teikimo sąlyga – dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje – taikoma Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktuose nurodytiems vieniems gyvenantiems piniginės socialinės paramos gavėjams, kurie, būdami darbingi, nedirba arba dirba tik tam tikrą laiką, nesimoko, nedalyvauja aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse ir (ar) savivaldybės administracijos parengtoje užimtumo didinimo programoje, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ji atitinka konstituciškai pagrįstą tikslą skatinti socialinės paramos gavėjų integravimąsi į visuomenę, įtrauktį į bendruomenę ir padėti pasirengti darbo rinkai ar prisitaikyti prie jos pokyčių.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog, pagal Įstatymą, pinigine socialine parama siekiama nuo skurdo apsaugoti nepasiturinčius asmenis, pagal ginčytą teisinį reguliavimą, savivaldybės administracija, įpareigodama socialinės paramos gavėjus dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje, turi nustatyti reikalavimo atlikti tokią veiklą išimtis, atsižvelgdama į konkretaus socialinę paramą gaunančio asmens padėties ypatumus, ir pagal Konstitucijos 52 straipsnį negali pernelyg apsunkinti nepasiturinčių asmenų padėties ir neproporcingai suvaržyti jų teisės gauti piniginę socialinę paramą. Taip aiškinant ginčytą teisinį reguliavimą, sudaromos prielaidos savivaldybės administracijai įvertinti kiekvieno Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto piniginės socialinės paramos siekiančio asmens individualią situaciją ir atitinkamai nuspręsti, ar įgyvendinti teisę įpareigoti tokį asmenį pagal Įstatymo 25 straipsnio 6 punktą dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje, o šio įpareigojimo nevykdant – pasinaudoti Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta teise neteikti piniginės socialinės paramos ar ją nutraukti.
Vadinasi ginčytas teisinis reguliavimas atitinka iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančius reikalavimus.
Konstitucinio Teismo informacija
