LVAT: sprendžiant vizų išdavimo klausimą turi būti vertinamos nuostatos dėl ES piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir neturi būti paneigtas šios teisės veiksmingumas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2025 m. balandžio 9 d. sprendimu (bylos Nr. eA-675-624/2025) tenkino pareiškėjos skundą ir panaikino Lietuvos Respublikos Ambasados Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje ir Omano Sultonatui (Ambasada) sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą bei Migracijos departamento sprendimą uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metus).
Pareiškėja yra Jungtinėje Karalystėje gyvenanti Lietuvos Respublikos piliečio sutuoktinė, kuri kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti Šengeno vizą. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja gali kelti grėsmę saugumui, Ambasada ginčytu sprendimu atsisakė tai padaryti, vadovaudamasi Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), pagrindu atsisakyti išduoti vizą, jei vizą pateikęs asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės vidaus saugumui. Gavęs šią informaciją, Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl draudimo atvykti.
LVAT pažymėjo, jog dėl geopolitinės situacijos šiuo metu Lietuvos Respublikos norminiuose teisės aktuose atskirų valstybių piliečių atžvilgiu įtvirtinta bendroji prevencija dėl vizų išdavimo. Tačiau individualiosios priemonės dėl Šengeno vizų išdavimo negali būti grindžiamos remiantis tik bendrąja prevencija, o tokiu atveju taip pat reikšminga atsižvelgti į proporcingumo principo reikalavimus. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją valstybių veiksmai neturi daryti tokio poveikio konkrečiai teisei, kad paneigtų šios teisės veiksmingumą ir pačią jos esmę. LVAT vertinimu, byloje ginčyti sprendimai buvo grindžiami bendrąja prevencija ir spėjimu, o padarytos išvados buvo pernelyg apibendrintos bei stokojo argumentų dėl jų taikymo proporcingumo.
Šiuo atveju pareiškėja, kaip Europos Sąjungos piliečio šeimos narys, prašė jai išduoti Šengeno vizą, suteikiančią teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitą valstybę narę ir būti čia ribotą laikotarpį. LVAT nusprendė, kad Ambasada ir Migracijos departamentas neįvertino su šiuo pareiškėjos teisiniu statusu susijusių aplinkybių. Pagal Europos Sąjungos pirminę teisę kiekvienas Europos Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikantis atitinkamų apribojimų bei sąlygų. Kadangi pareiškėja yra Europos Sąjungos piliečio šeimos narys, reikalavimai naudojimuisi Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo ir gyvenimo valstybių narių teritorijoje teise nustatyti Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvoje 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (Direktyva).
Direktyvoje įtvirtinta, jog ji taip pat yra taikoma Europos Sąjungos piliečių šeimos nariams, kurie lydi arba prisijungia prie Europos Sąjungos piliečių. Taigi Direktyva taikoma Europos Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams, kurie pasinaudojo savo laisvo judėjimo ir gyvenimo kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje teise. Kadangi pareiškėjos sutuoktinis, Lietuvos Respublikos pilietis, deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę, kuri išvykimo metu dar buvo Europos Sąjungos nare, LVAT nusprendė, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis pasinaudojo laisvo judėjimo ir gyvenimo kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje teise. Dėl šių priežasčių pareiškėjai, Europos Sąjungos piliečio šeimos nariui, taikytinos Direktyvos nuostatos dėl teisės laisvai judėti ir gyventi valstybėse narėse.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo informacija
