KT: teisinis reguliavimas, kuriuo nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, nėra suteikiama teisė į trumpalaikes išvykas iš bausmės atlikimo vietos dėl svarbių priežasčių, prieštarauja Konstitucijai

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Bausmių vykdymo kodekso (2022 m. birželio 28 d. redakcija) (BVK) 67 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal ją nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, nėra suteikiama teisė į trumpalaikes išvykas iš bausmės atlikimo vietos, prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 4 daliai, 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs nagrinėjamą administracinę bylą, kurioje prašoma priteisti neturtinę žalą dėl remiantis BVK 67 straipsnio 1 dalimi priimto sprendimo atsisakyti patenkinti nuteistojo, atliekančio laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, prašymą leisti jam nuvykti į savo mirusio tėvo laidotuves.

Pareiškėjas prašyme pažymėjo, kad BVK 67 straipsnio 1 dalies nuostatoje „[T]erminuoto laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems gali būti leidžiama su palyda arba be jos išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų dėl artimojo mirties“ tiek, kiek pagal ją trumpalaikės išvykos į artimojo laidotuves nesuteikiamos nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, įtvirtintas teisinis reguliavimas neatitinka konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo suponuojamų reikalavimų, nes juo įstatymų leidėjas nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, priešingai nei nuteistiesiems, atliekantiems terminuoto laisvės atėmimo bausmę, nesuteikė teisės dėl artimojo mirties trumpam laikui išvykti iš bausmės atlikimo vietos. Pareiškėjo teigimu, tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas nustatė remdamasis vien tik bausmės trukme, t. y. neatsižvelgdamas į tai, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantys nuteistieji gali atitikti kitas įstatyme nustatytas trumpalaikės išvykos į artimojo laidotuves suteikimo sąlygas. Pareiškėjo manymu, tarp nurodytų asmenų grupių minėtu aspektu nėra tokio pobūdžio ir apimties skirtumų, kurie pateisintų tokį skirtingą traktavimą. Be to, tokiu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjo, kartu pažeidžiama Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad žmogaus orumą gina įstatymas.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal BVK 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantiems nuteistiesiems nėra suteikiama teisė į trumpalaikes išvykas iš bausmės atlikimo vietos ne tik dėl artimojo mirties, bet ir dėl sunkios artimojo gyvybei gresiančios ligos ar gaivalinės nelaimės, padariusios didelę materialinę žalą nuteistajam ar jo artimiesiems.

Spręsdamas dėl BVK 67 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad konstitucinis proporcingumo principas, esantis vienu iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. 

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas bausmių vykdymo santykius, turi laikytis iš Konstitucijos kylančių proporcingumo, lygiateisiškumo imperatyvų, užtikrinti deramą pagal Konstituciją, be kita ko, jos 21 straipsnio 2, 3 dalis, ginamo žmogaus orumo kaip konstitucinės vertybės apsaugą, nepagrįstai neriboti Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje garantuojamos asmens teisės į asmeninio ir šeimos gyvenimą apsaugą; pagal Konstituciją, be kita ko, jos 21 straipsnio 2, 3 dalis, 22 straipsnio 4 dalį, reglamentuodamas bausmių vykdymo santykius, be kita ko, nustatydamas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, įstatymų leidėjas turi užtikrinti nuteistųjų orumą, kurio apsauga yra neatsiejama nuo jų asmeninio ir šeimos gyvenimo apsaugos; laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos turi būti tokios, kad su visais asmenimis, kuriems atimta laisvė, nepriklausomai nuo jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmės, būtų elgiamasi humaniškai, jie nebūtų žeminami, šiomis sąlygomis neturi būti nepagrįstai ribojama nuteistųjų teisė į asmeninį ir šeimos gyvenimą.

Konstitucinis Teismas pabrėžė ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įgyvendindamas valstybės priedermę užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir turėdamas pareigą reglamentuoti bausmių vykdymo santykius, turi nustatyti tokias laisvės atėmimo, be kita ko, laisvės atėmimo iki gyvos galvos, bausmės atlikimo sąlygas, kurios sudarytų prielaidas užtikrinti minėtas bausmes atliekančių nuteistųjų, kai jie bus išleisti į laisvę (ar jeigu jie bus išleisti į laisvę), resocializacijos galimybę, t. y. galimybę pasitaisyti, sėkmingai integruotis į visuomenę ir gyventi laikantis įstatymų; šios galimybės sudarymas yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi; dėl laisvės atėmimo nuteistieji neturėtų visiškai prarasti ryšių su išoriniu pasauliu, be kita ko, artimaisiais, ryšys su kuriais taip pat yra svarbus norint neutralizuoti galimą žalingą įkalinimo poveikį, padėti pasiruošti išeiti į laisvę ir sulaikyti nuo nusikalstamo elgesio.

Pagal Konstituciją, be kita ko, jos 21 straipsnio 2, 3 dalis, 22 straipsnio 4 dalį, siekdamas užtikrinti visų laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų orumo, jų teisės į asmeninio ir šeimos gyvenimą apsaugą, taip pat siekdamas nuteistųjų resocializacijos, t. y. jų perauklėjimo ir grąžinimo į laisvą visuomenę, tikslo, įstatymų leidėjas įstatymu turi nustatyti tokias jiems taikomas, jų perauklėjimą ir grąžinimą į laisvą visuomenę skatinančias laisvės atėmimo, be kita ko, laisvės atėmimo iki gyvos galvos, bausmės atlikimo sąlygas, kurias atitinkantys nuteistieji, nepriklausomai nuo jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmės, atlikus individualų jų asmenybės, elgesio bausmės atlikimo metu ir aplinkiniams galinčio kilti pavojaus rizikos vertinimą, galėtų pasinaudoti teise dėl itin svarbių priežasčių – artimojo mirties, jo nepagydomos ligos ar kitų humaniškų priežasčių, trumpam laikui išvykti iš bausmės atlikimo vietos.

Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad, pagal BVK 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantiems nuteistiesiems, skirtingai nei terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, nėra suteikiama teisė dėl artimojo mirties, sunkios artimojo gyvybei gresiančios ligos ar gaivalinės nelaimės, padariusios didelę materialinę žalą nuteistajam ar jo artimiesiems, su palyda arba be jos išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų, net jei jie atitinka įstatyme nustatytas su jų asmenybe, elgesiu bausmės atlikimo metu, taip pat su jų išvykos iš bausmės atlikimo vietos metu aplinkiniams galinčio kilti pavojaus rizika susijusias sąlygas.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad ši BVK 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė laikytina viena iš laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų resocializacijos priemonių, skatinančių juos pasikeisti taip, kad šie, atlikę jiems paskirtas bausmes, savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis, nebenusikalstų.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, BVK 67 straipsnio 1 dalyje nustatęs tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, nesuteikiama teisė dėl artimojo mirties, sunkios artimojo gyvybei gresiančios ligos ar gaivalinės nelaimės, padariusios didelę materialinę žalą nuteistajam ar jo artimiesiems, su palyda arba be jos išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų, šiems nuteistiesiems, palyginti su nuteistaisiais, atliekančiais terminuoto laisvės atėmimo bausmę, nustatė mažiau palankų teisinį reguliavimą.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tiek nuteistieji, atliekantys terminuoto laisvės atėmimo bausmę, tiek nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, gali būti padarę tokius nusikaltimus, kurie kelia itin didelę grėsmę žmogaus teisėms ir laisvėms, kitoms Konstitucijos saugomoms ir ginamoms vertybėms; nuteistasis, atliekantis laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, įgyvendinęs jam įstatymo leidėjo nustatytus reikalavimus, susijusius, be kita ko, su jo nusikalstamo elgesio rizikos mažinimu, elgesiu bausmės atlikimo metu, išsaugo viltį, kad jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė bus sušvelninta ir pakeista į terminuoto laisvės atėmimo bausmę; nuteistųjų, atliekančių terminuoto laisvės atėmimo bausmę, kai jiems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija dešimt metų, ir nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, padėtis jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos ir priskyrimo paprastajai ar drausmės grupei sąlygų aspektu nesiskiria, tačiau tiek, kiek tai susiję su BVK 67 straipsnyje reglamentuojamomis trumpalaikėmis išvykomis dėl šio straipsnio 1 dalyje nustatytų svarbių priežasčių, teisę išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų turi tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, net jei jiems paskirta laisvės atėmimo bausmės trukmė yra nuo dešimties iki dvidešimt penkerių metų.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad tarp nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, ir nuteistųjų, atliekančių terminuoto laisvės atėmimo bausmę, teisės dėl svarbių priežasčių išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų suteikimo aspektu nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties teisinės padėties skirtumų, kad jų nevienodas traktavimas, neatsižvelgiant į nuteistojo asmenybės, elgesio bausmės atlikimo metu ir aplinkiniams galinčio kilti pavojaus rizikos individualų vertinimą, būtų objektyviai pateisinamas. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, BVK 67 straipsnio 1 dalyje nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, nustatęs mažiau palankų teisinį reguliavimą nei nuteistiesiems, atliekantiems terminuoto laisvės atėmimo bausmę, neužtikrino, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantys nuteistieji galėtų pasinaudoti jų resocializacijai itin svarbia priemone, padedančia jiems ne tik palaikyti ryšius su išoriniu pasauliu, be kita ko, artimaisiais, bet ir skatinančia pasitaisyti, pasiruošti sėkmingai integracijai į visuomenę ir gyvenimui laikantis įstatymų.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas BVK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepaisė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, neužtikrino šiems nuteistiesiems deramos pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis ginamo orumo apsaugos, taip pat neproporcingai apribojo Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje garantuojamą teisę į asmeninio ir šeimyninio gyvenimo apsaugą.

Konstitucinio Teismo informacija