KT: Žemės įstatymo nuostatos, pagal kurią negalėjo būti atidalijami areštuoti arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai, prieštaravo Konstitucijai

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu prieštaravusia (prieštaraujančia) Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pripažino Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalį (2010 m. birželio 18 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją negalėjo būti atidalijami areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai, ir tą pačią nuostatą, įtvirtintą Žemės įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 29 straipsnio 9 dalyje.

Šią konstitucinės justicijos bylą Konstitucinis Teismas nagrinėjo pagal pareiškėjo Kauno apylinkės teismo kreipimąsi. Pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą sustabdęs civilinę bylą, kurioje sprendžiamas bendraturčiams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo klausimas.

Pareiškėjo manymu, ginčytoje Žemės įstatymo nuostatoje įtvirtintu draudimu atidalyti areštuotus žemės sklypus, nustatytu siekiant užtikrinti kreditorių, kurių naudai areštuojama žemės sklypo dalis, interesus, galimai neproporcingai ribojama žemės sklypo dalies, kuri nėra areštuota, savininko nuosavybės teisė, taip pažeidžiant Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą.

Spręsdamas dėl ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių. Savininkas, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojas, turi išimtinę teisę tą turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo. Kartu Konstitucinis Teismas nurodė, kad, pagal Konstituciją, nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama, be kita ko, dėl nuosavybės objekto pobūdžio, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Tačiau ribojant nuosavybės teisę visais atvejais turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės neturi riboti asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad, pagal Konstituciją, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nepagrįstai suvaržytos bendraturčio nuosavybės teisės. Tai, kad buvo apribotos vieno iš bendraturčių nuosavybės teisės į jam priklausančią turto dalį, nereiškia, kad turi būti apribotos ir kito (-ų) bendraturčio (-ių) nuosavybės teisės vien tuo pagrindu, kad turtas valdomas bendros nuosavybės teise. Pagal Konstituciją, pagrindas apriboti bendraturčių (-ių) nuosavybės teisę, kai suvaržyta kito bendraturčio nuosavybės teisė, gali atsirasti tik tuo atveju, kai jos neapribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, kitų asmenų teisių ir laisvių, būtų pakenkta viešajam interesui ar konstituciškai svarbiam tikslui.

Pagal ginčytą Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, bendraturčiams visais atvejais buvo draudžiama sudaryti sandorį dėl areštuoto arba teisminio ginčo objektu esančio žemės sklypo atidalijimo; nurodytu draudimu buvo ribojama ne tik asmens, kurio žemės sklypo dalis areštuota arba yra teisminio ginčo objektas, bet ir jo bendraturčio nuosavybės teisė.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo siekiama konstituciškai pagrįstų tikslų, be kita ko, susijusių su teisingumo, teismų sprendimų vykdymu, asmenų, turinčių teisių ar pretenzijų į atidalijamą žemės sklypą, teisėtų interesų apsauga.

Tačiau, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas, ginčytu teisiniu reguliavimu nustatydamas bendraturčių nuosavybės teisės apribojimą, neatsižvelgė į tai, kad įgyvendinant žemės nuosavybės teisę gali susiklostyti įvairios tokiam nuosavybės teisių ribojimui sąlygas sudarančios situacijos, kaip antai, kai areštuojamas arba teisminio ginčo objektas yra ne visas žemės sklypas, o tik jo dalis, kai išieškotojas neprieštarauja, kad būtų sudarytas sandoris dėl areštuoto žemės sklypo atidalijimo, kai teismas, sprendžiantis ginčą, kurio objektas yra žemės sklypas, nusprendžia, kad netikslinga taikyti nuosavybės teisę ribojančias laikinąsias apsaugos priemones, arba taiko teisės atidalyti dalį iš bendrosios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo neribojančias laikinąsias apsaugos priemones, taip pat į tai, kad sandorio dėl areštuoto arba teisminio ginčo objektu esančio nekilnojamojo daikto atidalijimo sudarymas savaime nepanaikina (nepakeičia) viešame registre įregistruotų teisės disponuoti nekilnojamuoju daiktu apribojimų.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisminio ginčo, taip pat arešto trukmė nėra apibrėžta, priklauso nuo, be kita ko, teismo nagrinėjamos ar vykdomosios bylos sudėtingumo, kitų aplinkybių. Taigi teisminio ginčo, kurio objektas yra žemės sklypas, nagrinėjimas gali trukti, taip pat areštas gali būti nustatytas ir ilgą laiką. Vadinasi, bendraturčių, be kita ko, bendraturčio, kurio žemės sklypo dalis nebuvo areštuota arba teisminio ginčo objektas, nuosavybės teisė Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) nustatytu ginčytu teisiniu reguliavimu galėjo būti apribota neapibrėžtam, taigi ir ilgam laikui, nesant nustatytų išimčių, leidžiančių sandorį dėl žemės sklypo atidalijimo sudaryti neišsprendus teisminio ginčo, nepanaikinus arešto net ir tuo atveju, jeigu, bylą nagrinėjančio teismo vertinimu ar asmenų, turinčių teisių ar pretenzijų į areštuotą arba teisminio ginčo objektu esantį turtą, manymu, toks apribojimas nebūtų reikalingas.

Taigi ginčytas Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas nesuteikė galimybės bendraturčiams sudaryti sandorį dėl žemės sklypo atidalijimo net ir tais atvejais, kai asmenų, turinčių teisių ar pretenzijų į areštuotą arba teisminio ginčo objektu esantį turtą, teisėtų interesų apsauga galėjo būti užtikrinta kitų įstatymų nustatytomis, be kita ko, bendraturčių nuosavybės teises mažiau ribojančiomis priemonėmis.

Tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos areštuoto arba teisminio ginčo objektu esančio žemės sklypo bendraturčių, be kita ko, bendraturčio, kurio žemės sklypo dalis nebuvo areštuota arba teisminio ginčo objektas, nuosavybės teisę riboti individualiai neįvertinus tokio ribojimo poreikio, taip neužtikrinant žemės sklypo bendraturčių ir asmenų, turinčių teisių ar pretenzijų į areštuotą arba teisminio ginčo objektu esantį turtą, interesų pusiausvyros.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčytu teisiniu reguliavimu žemės sklypo bendraturčių, kurių žemės sklypo dalis nebuvo areštuota arba teisminio ginčo objektas, teisė laisvai savo nuožiūra disponuoti jiems priklausančiu turtu buvo apribota labiau, nei būtina asmenų, turinčių teisių ar pretenzijų į areštuotą arba teisminio ginčo objektu esantį žemės sklypą, teisėtiems interesams apsaugoti. Todėl ginčytas teisinis reguliavimas neatitiko Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, nesiderino su proporcingumo, taigi ir konstituciniu teisinės valstybės principu.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos tuos pačius santykius reguliuojančios nuostatos, įtvirtintos teisės akte, kuriuo pakeistas pareiškėjo ginčijamas reguliavimas, privalo tai konstatuoti.

Seimas 2022 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 pakeitimo įstatymą, kuriuo Žemės įstatymas išdėstytas nauja redakcija. Šios redakcijos 29 straipsnio 9 dalyje buvo nustatytas teisinis reguliavimas, tapatus pareiškėjo ginčytoje Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintam teisiniam reguliavimui.

Taigi, konstatavęs, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalis (2010 m. birželio 18 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, remdamasis tais pačiais argumentais Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Žemės įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 29 straipsnio 9 dalis tiek, kiek pagal ją negali būti atidalijami areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai.

Šioje byloje yra pareikšta teisėjos Janinos Stripeikienės atskiroji nuomonė.

Konstitucinio Teismo informacija