EŽTT: nurodymas paskelbti visuomenės informavimo etikos komisijos sprendimus nepagrįstai apribojo pareiškėjų saviraiškos laisvę
2023 m. rugsėjo 12 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) paskelbė sprendimą byloje Eigirdas ir VĮ „Demokratijos plėtros fondas“ prieš Lietuvą (peticijų Nr. 84048/17 ir 84051/17), kuriuo konstatavo, jog buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 10 straipsniu garantuojama saviraiškos laisvė.
Šioje byloje pareiškėjai skundėsi dėl Visuomenės informavimo etikos komisijos (Komisija) 2015 m. priimtų sprendimų, kuriais jie buvo pripažinti padarę Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimus žurnale „Valstybė“ paskelbtose publikacijose E. Eigirdo „Įtakingiausių ir pavojingiausių Lietuvos oligarchų dešimtukas“ (pirmoji publikacija) bei M. Baltrušaitytės „Politinėje rinkodaroje – Paksaitės ir Matijošaituko dvikova“, kurioje kaip bulvarinis minimas žurnalas „Žmonės“, o jo skiltyje „Atžalos“ išspausdintas straipsnis apie į Kauno merus kandidatuojančio verslininko V.M. sūnų – dar viena bulvarinio leidinio rašliava (antroji publikacija). Teismas vertino, ar pareiškėjams nepalankūs Komisijos sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu (LVAT) buvo pripažinti teisėtais), nurodantys paskelbti pastaruosius leidinyje, apribojo pareiškėjų saviraiškos laisvę ir ar toks apribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje.
Pirmiausia Teismas atkreipė dėmesį, kad abiejų publikacijų atveju nėra ginčo, jog įpareigojimas paskelbti Komisijos sprendimus laikytinas saviraiškos laisvės apribojimu, numatytu įstatyme ir siekiančiu teisėtų tikslų, todėl vertino, ar jis buvo būtinas demokratinėje visuomenėje.
Referuodamas į savo praktiką panašiose bylose, Teismas pirmiausia pabrėžė, kad Konvencijos 10 straipsniu garantuojama apsauga žurnalistams galioja tada, kai jie veikia pagal žurnalistams taikomas etikos normas, t.y. gera valia ir neiškraipydami tikslių faktinių aplinkybių bei nepažeisdami kitų asmenų teisių. Be to, priminė, kad žurnalistai turi pareigą skleisti informaciją bei nuomones visais viešojo intereso klausimais, o visuomenė turi teisę gauti tokio pobūdžio informaciją ir nuomones.
Vertindamas saviraiškos laisvės apribojimą pirmosios publikacijos atžvilgiu, Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju, vykstant viešojo intereso diskusijai, susidūrė dvi tarpusavyje konkuruojančios teisės – saviraiškos laisvė bei V.M. teisė į privataus gyvenimo gerbimą, garbę ir reputaciją. Pirmiausia Teismas pastebėjo, kad pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį saviraiškos laisvės apribojimai politinių pasisakymų ar diskusijų viešojo intereso klausimais yra beveik neleistini. Vertindamas publikacijos kontekstą, Teismas pabrėžė, kad tuo metu žurnalas „Valstybė“ plačiai rašė įtakos būsimiems Seimo rinkimams tema; be to, publikacija aptarinėjo ne V.M. privataus gyvenimo aspektus, o jo, kaip stambaus verslo savininko bei politiko, elgesį prieš artėjančius savivaldybės ir Seimo rinkimus, todėl V.M., kaip viešas asmuo, turėjo būti pakantesnis kritikai. Pastebėjęs, kad tokio pobūdžio bylose nacionalinėms valdžios institucijoms tenka pareiga nuspręsti, ar ginčijami teiginiai laikytini fakto konstatavimu ar nuomone, Teismas atkreipė dėmesį, kad pastarųjų (Komisijos, Žurnalistų etikos inspektoriaus, Vilniaus apygardos teismo bei LVAT) išvados šiuo klausimu išsiskyrė, todėl atliko savo vertinimą. Atsižvelgęs į visos bylos aplinkybes, – kontekstą, vartojamus žodžių junginius, galimybę žurnalistikoje perdėti, provokuoti, – Teismas nusprendė, kad publikacijų teiginiai pripažintini nuomone, neperžengiančia leistinos kritikos ribų ir turinčia faktinį pagrindą. Spręsdamas dėl apribojimo proporcingumo, Teismas atkreipė dėmesį, jog įpareigojimas paskelbti Komisijos sprendimą nėra itin griežta bausmė, bet atsižvelgė į tai, kad antrasis pareiškėjas, ginčydamas Komisijos sprendimą patyrė dideles teisines išlaidas. Atsižvelgęs į savo apibendrinimus Teismas pabrėžė, kad LVAT neužtikrino tinkamos konkuruojančių teisių pusiausvyros ir nepaisydamas Konvencijos standartų nepateikė įtikinamų priežasčių, kodėl saviraiškos laisvė viešojo intereso diskusijos kontekste turėtų būti apribota, todėl konstatavo, kad saviraiškos laisvė buvo apribota nepagrįstai, pažeidžiant Konvencijos 10 straipsnį.
Vertindamas bylos aplinkybes, susijusias su antrąja publikacija, Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų skundas yra dvejopas: pirma, kad teismams nebuvo pagrindo konstatuoti, jog išsakyti teiginiai yra neetiški; antra, jie neprivalėjo žurnalui „Žmonės“ suteikti replikos teisės. Pakartodamas savo išvadas, prieitas, vertinant aplinkybes, susijusias su pirmąja publikacija, jog V.M. buvo politikas, siekiantis politinės reklamos, todėl pareiškėjų komentarai, išsakyti, pasak Teismo, žeminančiais žodžiais nelaikytini V.M sūnaus D.M. ar žurnalo „Žmonės“ užsipuolimu, todėl sutiko su pareiškėju, kad replikos teisės suteikimas prieš publikacijos paskelbimą prilygtų nepateisinamam pareiškėjo saviraiškos laisvės apribojimui. Atsižvelgęs ir į bausmės griežtumą (pareiškėjų patirtas dideles teisines išlaidas bei įpareigojimą atlyginti Žurnalų leidybos grupei patirtas teisines išlaidas), galėjusį atgrasyti pareiškėjus užsiimti žurnalistine veikla ir rašyti viešojo intereso klausimais, Teismas nusprendė negalįs konstatuoti, jog skundžiamas saviraiškos laisvės apribojimas antrosios publikacijos atveju atitiko socialinį primygtinį poreikį ir buvo proporcingas siekiamiems tikslams, todėl taip pat nustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą.
EŽTT pareiškėjams priteisė po 3 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, pirmam pareiškėjui 220 eurų turtinei žalai atlyginti bei 300 eurų teisinėms išlaidoms padengti ir antram pareiškėjui 2121 eurų turtinei žalai atlyginti bei 7 028 eurų teisinėms išlaidoms padengti.
Vyriausybės atstovo EŽTT informacija
