Naujausios LAT nutartys apie atstovavimą vykdymo procese, pareigą išmokėti darbuotojui kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir sąlygas priimti sprendimą už akių

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 14 d. vykdomąjį raštą 2022 m. kovo 8 d. antstolei pateikė vykdyti tam teisę turintis asmuo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad vykdomąjį raštą vykdyti antstolei pateikė I. T. atstovas – pačiame vykdomajame rašte įvardijamos atstovės Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos įgaliotas (perįgaliotas) asmuo advokato padėjėja D. N., ir padarė išvadą, kad antstolė neturėjo teisės nepriimti vykdomojo rašto vykdyti pareiškėjos nurodomu pagrindu, t. y. kad vykdomąjį raštą vykdyti antstolei pateikė neva tam įgaliojimų neturintis asmuo. Apeliaciniės instancijos teismas buvo priešingos nuomonės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) šioje byloje pasisakė, kad atstovavimo sutartis vertintina kaip atstovaujamojo asmens (profesinės sąjungos nario) ir profesinės sąjungos rašytinė sutartis, kuria apibrėžtos profesinės sąjungos teisės ir pareigos, susijusios su profesinės sąjungos nario atstovavimu. Atitinkamai 2020 m. gruodžio 30 d. įgaliojimas suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus jame nurodytas išimtis. Atstovavimo sutartimi atstovui suteikus teises ne tik atstovauti profesinės sąjungos nariui darbo santykių byloje darbo ginčų komisijoje ir visų instancijų teismuose su visomis atstovo procesinėmis teisėmis, bet ir gauti visas šioje byloje priteistas sumas (įsipareigojant vėliau jas grąžinti atstovaujamajam), o įgaliojimu nenustačius jokių teisės atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus išimčių, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad šie atstovaujamojo ir atstovo sudaryti dokumentai suteikė teisę atstovui (profesinei sąjungai) atstovauti savo nariui ir vykdymo procese, išieškant byloje priteistas sumas. Pažymėta, kad byloje nėra nustatyta jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog suinteresuotas asmuo I. T. būtų nepritaręs vykdymo procese atliktiems savo atstovės veiksmams, įskaitant vykdomojo rašto pateikimą vykdyti, prieštaravęs šiems veiksmams, juos skundęs.

_____

Nutartyje dėl darbdavio pareigos nutraukiant darbo sutartį išmokėti darbuotojui kompensaciją už nepanaudotas atostogas, netesybas darbdaviui laiku neatsiskaičius su darbuotoju darbo santykiams pasibaigus, taip pat žalos, padarytos juridiniam asmeniui jo vadovo, atlyginimo, priminta, kad pareiga tinkamai įforminti darbo sutartį ir kitus darbdavio kompetencijai priskirtus su darbo santykiais susijusius darbdavio ir darbuotojo susitarimus tenka darbdaviui, todėl darbdaviui, neįvykdžiusiam pareigos tinkamai įforminti darbo santykius reguliuojančių susitarimų, tenka tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika. Sudaręs darbo sutartį darbuotojas tampa pavaldus darbdaviui, nes darbuotojas turi atlikti darbo funkciją, o darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, ir darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai. Kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojo naudai.

Remiantis pradėta formuoti kasacinio teismo praktika, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo. Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės. Toks imperatyvus minėtos teisės normos pobūdis ir jos aiškinimas leidžia įgyvendinti ir pagrindinius darbo teisiniams santykiams taikomus teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principus. Nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Taip pat, retrospektyviai vertinant DK 147 straipsnio 2 dalies normos pakeitimus, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas būtent ir siekė nustatyti konkretų maksimalų netesybų terminą. Trečia, nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovui nebuvo suteiktos kasmetinės mokamos atostogos, kai jis ėjo bendrovės vadovo pareigas, jam taip pat nebuvo išmokėti atostoginiai už tuos laikotarpius, kai ieškovas vykdė darbo funkcijas kaip bendrovės vadovas. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė ieškovo neteisėtos veikos (piktnaudžiavimo) bei priežastinio ryšio su prašomais atlyginti nuostoliais, kurie byloje taip pat neįrodyti, minėta, ieškovui teisė gauti kompensaciją už nepanaudotas atostogas pripažinta pagrįstai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovo, kaip bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos atsakovės šioje byloje neįrodytos.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių šalies, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, teisę apskųsti sprendimą, priimtą formalaus įrodymų vertinimo pagrindu, ir jo peržiūrėjimo pagrindus, bei materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendrovės vadovo atsakomybę kreditoriui, atsakovas galimą teismo sprendimo už akių neteisėtumą grindžia keldamas klausimą dėl netinkamai aiškintų ir taikytų teisės normų, reglamentuojančių juridinio asmens valdymo organo nario atsakomybę už fiduciarinių pareigų pažeidimą, kadangi šios normos nustato valdymo organo nario atsakomybę tik pačiai bendrovei, bet ne jos kreditoriams. Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje nebuvo įrodinėjama ir nebuvo nustatyta, jog atsakovas atliko neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus, nukreiptus būtent prieš ieškovę, taip pat teismai netinkamai taikė ir aiškino subsidiariosios atsakomybės instituto normas, nenustatė vienos iš subsidiariosios atsakomybės sąlygų – įmonės negalėjimo patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje atsakovas, pateikdamas pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nepateikė naujų įrodymų, tačiau byloje esančių įrodymų pagrindu nurodė argumentus, kurie, atsakovo manymu, kelia pagrįstų abejonių sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad nustatytos visos sąlygos atsakovui kaip UAB „Fishelson“ vadovui taikyti atsakomybę, iš esmės rėmėsi tik sprendime už akių nurodytomis aplinkybėmis dėl vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimo.

Kasacinio teismo teisėjų kolegijai priėjo prie išvados, kad pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovo išdėstyti argumentai, dalis kurių grindžiami bylos duomenimis (byloje esančiais įrodymais), pagrįstai leidžia abejoti teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, nes, šiems duomenims pasitvirtinus, nebūtų pagrindo priimti tokį sprendimą už akių, koks priimtas nagrinėjamoje byloje.

Bendrovės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai bendrovė pati negali patenkinti kreditorių reikalavimų, t. y. bendrovės vadovo atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio. Taigi bet kuriuo atveju juridinio asmens valdymo organų narių civilinė atsakomybė yra subsidiari, t. y. ji juridinio asmens vadovui taikytina tik nustačius, kad juridinis asmuo negali patenkinti administruojančiosios institucijos reikalavimo grąžinti suteiktą paramą. Bendrovės negalėjimas atlyginti žalos turi būti objektyvus ir akivaizdus, t. y. patvirtintas įrodymais, pagrindžiančiais bendrovės turtinę padėtį, ar yra ir kiek žalos atlyginimo yra išieškota. Šiuo atveju formaliai pasiremta aplinkybe, kad išieškota tik nedidelė dalis skolos. Pažymėtina, kad ir teismų nurodyta aplinkybė, jog antstolis nėra grąžinęs įvykdyto vykdomojo rašto, leistų daryti tik išvadą, kad išieškojimas iš įmonės nėra baigas, taigi byloje tinkamai nenustatyta, ar išieškojimas tebevyksta, ar nebus galimybės visos sumos išieškoti iš įmonės.