KT: Užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostatos, susijusios su prieglobsčio prašytojo laikinu apgyvendinimu užsieniečių registracijos centre nepaprastosios padėties metu, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijai

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu prieštaravusiomis Konstitucijos 20 straipsniui pripažino įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (UTPĮ) 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalį tiek, kiek pagal ją, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, visi prieglobsčio prašytojai privalėjo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas pagal šio straipsnio 8 dalį galėjo trukti iki 6 mėnesių, kompetentingai institucijai nepriėmus sprendimo, kurį būtų galima skųsti teismui, taip pat šio įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalį, kurioje pareiškėjo ginčytu aspektu buvo įtvirtintas analogiškas teisinis reguliavimas, nustatytas 2021 m. gruodžio 23 d. UTPĮ papildžius nauju X² skyriumi, reglamentuojančiu UTPĮ taikymą, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat kai dėl masinio užsieniečių antplūdžio yra paskelbta ekstremalioji situacija.

Tam pačiam Konstitucijos straipsniui prieštaraujančia pripažinta ir nauja 2023 m. balandžio 20 d. redakcija išdėstyta UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją visi prieglobsčio prašytojai privalo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas pagal šio straipsnio 5 dalį gali trukti iki 6 mėnesių.

Konstitucinis Teismas šią konstitucinės justicijos bylą nagrinėjo pagal pareiškėjo fizinio asmens individualų konstitucinį skundą. Pareiškėjas teigė, kad laikinas prieglobsčio prašytojų apgyvendinimas nurodytose vietose pagal ginčytose UTPĮ nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, galėjęs trukti iki 6 mėnesių, jei valstybėje dėl masinio užsieniečių antplūdžio yra paskelbta ekstremalioji situacija arba nepaprastoji padėtis, prilygsta asmens sulaikymui. Pagal ginčytą teisinį reguliavimą asmens laisvė buvo suvaržoma be jokio nacionalinio teismo ar kitos institucijos sprendimo, juo sukurtos prielaidos apriboti asmenų laisvę, neįvertinus individualių kiekvienos situacijos aplinkybių, nenumatytos jokios procesinės garantijos ir galimybė tokį sulaikymą apskųsti teismui, todėl toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, neatitiko Konstitucijos.

Konstitucinis Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytų UTPĮ nuostatų konstitucingumą, pažymėjo, kad Konstitucijos 20 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios žmogaus laisvės neliečiamumą, suponuoja apsaugą ne tik nuo savavališko sulaikymo ar suėmimo, bet ir nuo bet kokio kito neteisėto asmens laisvės suvaržymo ar atėmimo, be kita ko, tokio, kuriuo ženkliai apribojama asmens judėjimo laisvė. Tačiau asmens laisvė nėra absoliuti ir esant būtinybei gali būti ribojama, ir tai turi būti daroma tik laikantis iš Konstitucijos kylančių konstitucinių asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygų, be kita ko, įstatyme aiškiai, suprantamai nustačius tokio ribojimo pagrindus, sąlygas, taikymo tvarką ir procedūrą. Tokiu teisiniu reguliavimu, be kita ko, turi būti sudarytos prielaidos institucijoms, sprendžiančioms dėl asmens laisvės ribojimo, kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo laisvę ribojančias priemones. Taikant tokias priemones visais atvejais turi būti siekiama, kad jos būtų suderinamos su pagarba žmogaus orumui.

Nors nepaprastosios padėties paskelbimas savaime nėra pagrindas riboti Konstitucijos 20 straipsnyje įtvirtintą asmens laisvę, pagal Konstituciją, be kita ko, jos 20 straipsnį, riboti asmens laisvę galima siekiant apsaugoti valstybės konstitucinę santvarką, taip pat viešosios tvarkos užtikrinimo, valstybės gynimo ir saugumo tikslais. Tačiau net ir siekiant šių tikslų asmens laisvė negali būti ribojama ar varžoma remiantis bendro pobūdžio pagrindais, neįvertinus realios asmens keliamos grėsmės Konstitucijos saugomoms vertybėms, dėl kurios reikėtų apriboti asmens laisvę.

Pagal Konstitucijos 20 straipsnį, esant būtinybei įstatymuose nustatytais pagrindais ir tvarka riboti asmens laisvę, turi būti numatyta galimybė patikrinti tokio ribojimo teisėtumą ir pagrįstumą teisme.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat atsižvelgė į Europos Sąjungos teisėje ir tarptautinės teisės aktuose įtvirtintas nuostatas dėl prieglobsčio prašytojams taikomų jų laisvę ribojančių priemonių ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, ESTT vertinimu, UTPĮ numatyta tokia alternatyvi sulaikymui priemonė kaip apgyvendinimas nurodytoje vietoje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, negalint iš jos išeiti be leidimo ir palydos, kuri, beje, iš esmės sutampa su pareiškėjo ginčytose UTPĮ nuostatose įtvirtinta prieglobsčio prašytojams taikoma priemone, laikytina sulaikymu, ir kad tai yra prievartos priemonė, kuri turėtų būti taikoma tik tuomet, kai nėra galimybės taikyti kitų, mažiau asmens laisvę varžančių priemonių. Tokios pozicijos laikytasi ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro pateiktose teisinėse pastabose dėl UTPĮ įtvirtinto teisinio reguliavimo.

Vertindamas pareiškėjo ginčytą UTPĮ 5 straipsnio 6 dalyje buvusį įtvirtintą teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šioje nuostatoje reglamentuota prieglobsčio prašytojams taikoma priemonė – laikinas apgyvendinimas nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, pagal šio straipsnio 8 dalį galėjęs būti pratęstas iki 6 mėnesių, – yra traktuojama kaip kita prieglobsčio prašytojams tam tikromis nurodytomis aplinkybėmis taikoma priemonė ir nelaikoma sulaikymu šio įstatymo prasme. Atsižvelgiant į tai, prieglobsčio prašytojams, laikinai apgyvendintiems nurodytose vietose pagal UTPĮ 5 straipsnio 6 dalį, nebuvo taikomos UTPĮ įtvirtintos sulaikytiems asmenims taikomos garantijos (kaip antai teisė kreiptis į teismą, teisė prašyti skirti alternatyvią sulaikymui priemonę). Vis dėlto Konstitucinis Teismas nusprendė, kad tokia priemonė turėtų būti vertintina kaip viena griežčiausių asmens laisvės suvaržymo priemonių, dėl asmens laisvės ribojimo intensyvumo ir taikymo trukmės, įvertinus šios priemonės taikymo aplinkybes, galinti prilygti asmens sulaikymui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad toks pareiškėjo ginčytas teisinis reguliavimas nustatytas siekiant teisėto ir konstituciškai pagrįsto tikslo – ekstremaliosios situacijos arba nepaprastosios ar karo padėties metu užtikrinti viešąją tvarką, valstybės sienos apsaugą ir suvaldyti išaugusį užsieniečių, kertančių Lietuvos sieną, srautą. Ši asmens laisvę ribojanti priemonė buvo įtvirtinta įstatymu ir taikoma įstatyme numatytais pagrindais ir tvarka. Norėdamas įgyvendinti šiuos tikslus, įstatymų leidėjas galėjo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo suvaržoma asmens laisvė įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Tačiau pagal ginčytą teisinį reguliavimą visiems prieglobsčio prašytojams taikant tą pačią priemonę – laikiną apgyvendinimą nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nebuvo sudaryta prielaidų individualiai vertinti kiekvieno asmens situaciją, be kita ko, jo keliamą realią grėsmę Konstitucijos saugomoms vertybėms, valstybės ir visuomenės interesams, kuriuos siekiama apsaugoti tokiu teisiniu reguliavimu, ir taikyti mažiau asmens laisvę suvaržančias alternatyvias priemones, kurios galėjo būti taikomos asmens sulaikymo atveju. Vien tai, kad valstybėje dėl masinio užsieniečių antplūdžio yra paskelbta ekstremalioji situacija ar nepaprastoji padėtis, savaime negali būti pagrindu visiems prieglobsčio prašytojams, nevertinant kiekvieno jų individualios situacijos ir konkrečių aplinkybių, jų keliamos konkrečios grėsmės Konstitucijos saugomoms vertybėms, valstybės ir visuomenės interesams, visais atvejais taikyti pačią griežčiausią jų laisvę apribojančią priemonę, kuri, kaip minėta, dėl savo trukmės ir pobūdžio gali būti prilyginama sulaikymui.

Be to, pabrėžė Konstitucinis Teismas, pagal UTPĮ 5 straipsnio 6 dalį užsieniečiai, pateikę prieglobsčio prašymus, nurodytose vietose laikinai (pagal šio straipsnio 8 dalį – iki 6 mėnesių) būdavo apgyvendinami, nesuteikiant jiems teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepriėmus jokio atitinkamos kompetentingos institucijos sprendimo, vien remiantis faktu, kad prieglobsčio prašytojai yra Lietuvos Respublikoje ir jų prašymai suteikti prieglobstį dar nėra išnagrinėti iš esmės. Taigi UTPĮ 5 straipsnio 6 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, nesant jokio kompetentingos administracinės institucijos sprendimo, kurio pagrindu prieglobsčio prašytojams taikoma šioje dalyje nustatyta viena iš labiausiai asmens laisvę varžančių priemonių, nebuvo užtikrinta prieglobsčio prašytojų teisė jiems taikomos priemonės pagrįstumą ir teisėtumą patikrinti teisme.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, nors ir siekė teisėtų tikslų ir dėl to galėjo nustatyti tokį asmens laisvę varžantį teisinį reguliavimą, šiuo atveju nesilaikė iš Konstitucijos kylančio reikalavimo asmens teisių nevaržyti labiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti, ir sprendžiant dėl priemonės, ribojančios asmens laisvę, taikymo, kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo laisvę ribojančias priemones. Be to, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas nesilaikė ir iš Konstitucijos 20 straipsnio kylančio reikalavimo, esant būtinybei įstatymuose nustatytais pagrindais ir tvarka riboti asmens laisvę, numatyti galimybę tokio ribojimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti teisme.

Kadangi UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtintas teisinis reguliavimas, pareiškėjo ginčytais aspektais analogiškas buvusiam įtvirtintam UTPĮ 5 straipsnio 6 dalyje, Konstitucinis Teismas, remdamasis tais pačiais argumentais, prieštaravusia Konstitucijos 20 straipsniui pripažino ir UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalį.

Konstitucinis Teismas taip pat nustatė, kad Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 4, 67, 140⁸, 140¹² straipsnių pakeitimo ir 140¹¹, 140¹⁷ straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymu, priimtu 2023 m. balandžio 20 d., pareiškėjo ginčyta UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalis pakeista ir išdėstyta nauja redakcija. Pagal naujos redakcijos UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalį, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, dėl prieglobsčio prašytojų laikino apgyvendinimo nurodytose vietose Migracijos departamentas priima sprendimą, kuris pagal 140⁸ straipsnio 9 dalį gali būti skundžiamas apylinkės teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Vis dėlto, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, kitais pareiškėjo ginčytais aspektais šioje nauja redakcija išdėstytoje UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nepakito – pagal jį visi prieglobsčio prašytojai, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, laikinai, iki 6 mėnesių, apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Taigi, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo nutarime, ir pagal naujos redakcijos UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalį nėra sudaryta prielaidų institucijoms, sprendžiančioms dėl asmens laisvę ribojančios priemonės taikymo, kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir jo keliamą realią grėsmę Konstitucijos saugomoms vertybėms, valstybės ir visuomenės interesams ir individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo laisvę ribojančias priemones. Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu taip pat nesilaikyta iš Konstitucijos kylančio reikalavimo asmens teisių nevaržyti labiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti, ir sprendžiant dėl asmens laisvės ribojimo kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones. Todėl ir šiuo metu galiojanti UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją visi prieglobsčio prašytojai privalo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas pagal šio straipsnio 5 dalį gali trukti iki 6 mėnesių, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 20 straipsniui.

Visą nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo čia.

Konstitucinio Teismo informacija