KT: teisinis reguliavimas, 2020 m. pavasarį paskelbto karantino metu kuriuo buvo nustatyti grožio ir odontologijos paslaugų teikimo ribojimai, neprieštaravo Konstitucijai ir įstatymui

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu neprieštaravusiais Konstitucijai ir Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo  (2001 m. gruodžio 13 d. redakcija) (ŽULPKĮ) 21 straipsnio 1 daliai pripažino Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimas) 3.2.8, 3.4.4 papunkčius, pagal kuriuos laikinai buvo draudžiama teikti grožio paslaugas ir buvo atidėtas odontologijos paslaugų, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos užtikrinimą, teikimas.

Šią konstitucinės justicijos bylą Konstitucinis Teismas nagrinėjo pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą, kuris į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs nagrinėjamą administracinę bylą dėl turtinės žalos, patirtos uždraudus teikti grožio paslaugas ir apribojus odontologijos paslaugų teikimą, atlyginimo priteisimo.

Pareiškėjo manymu, Vyriausybė, poįstatyminiu teisės aktu nustačiusi draudimą teikti grožio ir odontologijos paslaugas (išskyrus būtinosios medicinos pagalbos užtikrinimą), viršijo jai suteiktus įgaliojimus, nes, pasak pareiškėjo, pagal Konstituciją nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus galima tik įstatymu. Taigi Vyriausybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, nesilaikė konstitucinio teisinės valstybės principo ir iš jo kylančios teisės aktų hierarchijos. Be to, pareiškėjo teigimu, nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą nesilaikyta konstitucinio teisinės valstybės principo elementu esančio proporcingumo principo.

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas vertino ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 daliai.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas priminė, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, kai yra būtina ginti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Viena svarbiausių visuomenės vertybių ­– žmogaus ir visuomenės sveikata. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį, pagal kurią valstybė privalo rūpintis žmonių sveikata, ne kartą yra konstatavęs, kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija. Toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama apsaugoti žmonių sveikatą, traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos gerovei užtikrinti ir, jeigu yra paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, savaime nėra laikytinas pažeidžiančiu Konstituciją.

Pagal Konstituciją, riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: pirma, tai daroma įstatymu; antra, apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; trečia, apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; ketvirta, laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, valstybėje susidarius ypatingai situacijai, nulemtai žmonių užkrečiamųjų ligų plitimo visuomenėje, dėl kurios kyla grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos, be kita ko, jos 53 straipsnio 1 dalies, kylančią pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), remdamasis Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti tokius ūkinės veiklos ribojimus ar draudimus, skirtus užkirsti kelią žmonių užkrečiamųjų ligų plitimui visuomenėje ar šių ligų plitimui suvaldyti, kuriais siekiama konstituciškai svarbaus tikslo – apsaugoti žmonių sveikatą ir gyvybę.  

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad siekis užkirsti kelią žmonių užkrečiamųjų ligų plitimui visuomenėje, taip pat suvaldyti šių ligų plitimą, dėl kurio valstybėje susidaro ypatinga situacija, kelianti grėsmę daugelio žmonių sveikatai ir gyvybei, ir taip užtikrinti viešąjį sveikatos apsaugos interesą, gali lemti skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę. Todėl pagal Konstituciją gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį įstatymų leidėjo įstatyme įtvirtintos žmonių užkrečiamosioms ligoms suvaldyti skirtos priemonės gali būti detalizuojamos poįstatyminiuose teisės aktuose, nustatant, be kita ko, konkrečių pasirinktų priemonių taikymo mastą ir trukmę. Toks teisinis reguliavimas, kuriuo dėl užkrečiamosios ligos plitimo visuomenėje nustatomos ūkinę veiklą ribojančios priemonės ar ūkinės veiklos draudimai, pagal Konstituciją, be kita ko, jos 46 straipsnio 3 dalį,  53 straipsnio 1 dalį, gali būti nustatytas ir tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog situacija, kelianti grėsmę daugelio žmonių sveikatai ir gyvybei, yra neišvengiama ir kad, laiku nesiėmus veiksmingų priemonių, bus padaryta nepataisoma žala Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms, be kita ko, žmonių sveikatai ir gyvybei. Pagal Konstituciją, ūkinę veiklą privaloma reguliuoti, be kita ko, nustatant atitinkamus ūkinės veiklos ribojimus, taip, kad būtų išvengta tokios žalos ir kad būtų užtikrintas deramas valstybės konstitucinės funkcijos rūpintis žmonių sveikata vykdymas ir tinkamas žmogaus teisės į kuo geresnę sveikatą ir teisės į sveikatos priežiūrą įgyvendinimas.  

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad žmogaus teises ir laisves ribojančios priemonės, be kita ko, ūkinės veiklos srityje, gali būti taikomos tik laikinai, t. y. tol, kol valstybėje yra susidariusi tam tikra ypatinga situacija arba kol, atsižvelgiant į tuo metu turimą specialią informaciją, yra pagrindo manyti, kad tokia situacija yra neišvengiama.

Be to, Vyriausybė, įstatymų leidėjo pavedimu įstatyme nustatytais atvejais ir sąlygomis detalizavusi ūkinės veiklos ribojimus, be kita ko, nustačiusi konkrečias tam tikru laikotarpiu taikomas ūkinę veiklą ribojančias priemones, kuriomis siekiama apsaugoti žmonių sveikatą, paisydama iš konstitucinio teisinės valstybės, atsakingo valdymo, proporcingumo principų kylančių reikalavimų, privalo nuolat peržiūrėti dėl žmonių užkrečiamųjų ligų plitimo visuomenėje kilusios grėsmės žmonių sveikatai ir gyvybei nustatytas specifines ūkinę veiklą ribojančias priemones ir iš naujo įvertinti, ar jas taikyti siekiant išvengti grėsmės žmonių sveikatai ir gyvybei, kitoms konstitucinėms vertybėms vis dar yra būtina.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytu teisiniu reguliavimu iš tiesų laikinai buvo suvaržyta asmenų, besiverčiančių grožio ar odontologijos paslaugų teikimu, ūkinės veiklos laisvė. Remdamasis minėtomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, Konstitucinis Teismas vertino, ar nustatant Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose įtvirtintą teisinį reguliavimą buvo laikomasi minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ginčytos nuostatos turi būti vertinamos atsižvelgiant, be kita ko, į bendrą jų priėmimo kontekstą, t. y. į tai, kad jos priimtos valstybėje dėl naujos COVID-19 ligos plitimo grėsmės paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje ir susidarius nepalankiai epideminei COVID-19 ligos situacijai. To, kad Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimas buvo priimtas siekiant suvaldyti COVID-19 ligos plitimo riziką, nekvestionavo ir pareiškėjas.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, ginčytu teisiniu reguliavimu nustačius konkrečias asmens ūkinės veiklos laisvę ribojančias priemones ar ūkinės veiklos draudimus tam, kad būtų užkirstas kelias COVID-19 ligos plitimui, siekta įgyvendinti konstituciškai svarbų tikslą ir viešąjį interesą – žmonių ir visuomenės sveikatos apsaugą.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčytas Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo nustatytas įvertinus ne tik visuotinę nepalankią epideminę COVID-19 ligos situaciją ir šios ligos plitimo grėsmę ir tendencijas, bet ir remiantis tuo metu turėta specialia informacija, taip pat atsižvelgiant į susiklosčiusios situacijos naujumą ir nenuspėjamumą. Tai įvertinus, buvo pagrindo manyti, kad galėtų susidaryti tokia situacija, kai, laiku nesiėmus veiksmingų priemonių, būtų padaryta nepataisoma žala Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms, be kita ko, žmonių sveikatai ir gyvybei. Taigi būtinybę priimti skubius ir veiksmingus sprendimus ir lėmė siekis užtikrinti konstituciškai pagrįstą tikslą bei viešąjį žmonių sveikatos apsaugos interesą ir užkirsti kelią užkrečiamosios COVID-19 ligos plitimui visuomenėje, taip pat suvaldyti šios ligos plitimą, dėl kurio valstybėje galėjo susidaryti ypatinga situacija, kelianti grėsmę daugelio žmonių sveikatai ir gyvybei, be kita ko, dėl to, kad galėjo būti sutrikdytas sveikatos priežiūros paslaugų teikimas ne tik COVID-19 liga sergantiems, bet ir kitiems asmenims, kuriems tokios paslaugos galėjo būti būtinos.

Todėl Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, siekiant apsaugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), buvo būtina nustatyti ūkinės veiklos laisvę varžantį teisinį reguliavimą, skirtą užkrečiamosios COVID-19 ligos plitimo prevencijai ir suvaldymui.

Toliau Konstitucinis Teismas vertino, ar Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose įtvirtintos karantino metu taikytos priemonės, kuriomis laikinai buvo suvaržyta asmenų, besiverčiančių grožio ar odontologijos paslaugų teikimu, ūkinės veiklos laisvė, buvo nustatytos įstatymu, be kita ko, ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 dalimi.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su šio straipsnio 3 dalies (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) 1 punktu, Vyriausybei, sveikatos apsaugos ministro teikimu paskelbusiai karantiną, buvo suteikti įgaliojimai, siekiant riboti užkrečiamųjų ligų plitimą, nustatyti konkrečias karantino metu taikomas profilaktikos ir kontrolės priemones, be kita ko, susijusias su specialių ūkinės veiklos sąlygų, paslaugų teikimo tvarkos nustatymu, kuriomis, siekiant minėto tikslo, ūkinė veikla galėjo būti laikinai apribota, be kita ko, taip, kad laikinai būtų draudžiama ja verstis. Tokios specialios ūkinės veiklos sąlygos ir paslaugų teikimo tvarka, kaip karantino metu taikomų profilaktikos ir kontrolės priemonių dalis, galėjo būti nustatytos tik nurodytu atveju, t. y. paskelbus karantiną, tik siekiant šioje nuostatoje nurodyto tikslo – riboti užkrečiamųjų ligų plitimą ir tik tam tikram apibrėžtam laikui, t. y. tik kol, kol galioja Vyriausybės paskelbtas karantino režimas.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, pagal Konstituciją, siekiant užkirsti kelią COVID-19 ligos plitimui ir taip užtikrinti viešąjį sveikatos apsaugos interesą, Vyriausybei dėl užkrečiamosios COVID-19 ligos plitimo paskelbus karantiną, pagal ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 dalį, specialios ūkinės ir kitokios veiklos sąlygos, paslaugų teikimo tvarka, kaip karantino metu taikomų profilaktikos ir kontrolės priemonių dalis, galėjo būti detalizuotos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarime. Be to, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, Vyriausybė ginčytuose 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose nenustatė su ŽULPKĮ konkuruojančio teisinio reguliavimo, nes, pagal ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 dalį paskelbus karantiną, turėjo būti patvirtintas atitinkamas karantino režimas, t. y. nustatytos atitinkamos karantino metu taikomos užkrečiamosios ligos profilaktikos ir kontrolės priemonės siekiant stabdyti užkrečiamosios COVID-19 ligos plitimą, ir viena iš tokių priemonių galėjo būti, be kita ko, nustatomos specialios ūkinės veiklos sąlygos ir paslaugų teikimo tvarka.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo nustatytas vadovaujantis ŽULPKĮ, be kita ko, jo 21 straipsnio 1 dalies, nuostatomis. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiai prieštaravo ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 daliai.

Vertindamas, ar ginčytu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigta ūkinės veiklos laisvės esmė, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose nustatytos karantino režimo priemonės, kuriomis buvo suvaržyta asmenų, besiverčiančių grožio ar odontologijos paslaugų teikimu, ūkinės veiklos laisvė, buvo taikytos tik ribotą laiką – nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 17 d.  Be to, Vyriausybė numatė kompensuoti dėl karantino paskelbimo ir jo priemonių taikymo patirtus praradimus, be kita ko, pritarusi 2020 m. kovo 16 d. pasitarime Ekonomikos skatinimo ir koronaviruso (COVID-19) plitimo sukeltų pasekmių mažinimo priemonių planui (pasitarimo protokolas Nr. 14).

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog ginčytu teisiniu reguliavimu buvo paneigta ūkinės veiklos laisvės esmė.

Spręsdamas dėl Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose įtvirtinto teisinio reguliavimo proporcingumo, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad toks teisinis reguliavimas buvo nustatytas atsižvelgus į tuo metu turėtą specialią informaciją apie užkrečiamosios COVID-19 ligos plitimą. Tokia informacija apie užkrečiamosios COVID-19 ligos sukėlėjus, kitus jos ypatumus buvo negausi ir greitai besikeičianti, susiklosčiusi situacija buvo nauja ir nenuspėjama, o COVID-19 ligos sukeliamos pasekmės buvo neištirtos ir tik prognozuojamos.

Taigi Vyriausybė, nustatydama ginčytą teisinį reguliavimą, neturėjo pagrindo manyti, jog pasiekti konstituciškai svarbų tikslą ir įgyvendinti viešąjį interesą – apsaugoti žmonių ir visuomenės sveikatą, be kita ko, užtikrinant sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ne tik COVID-19 liga sergantiems, bet ir kitiems asmenims, kuriems tokios paslaugos galėjo būti būtinos, tuo metu būtų buvę galima mažiau ribojančiomis priemonėmis nei nustatytosios ginčytuose Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose.

Be to, kaip minėta, nustatytos ginčytos karantino režimo priemonės ūkinės veiklos srityje buvo taikytos tik laikinai. Šios priemonės, atsižvelgiant į besikeičiančią situaciją, buvo atitinkamai peržiūrimos ir koreguojamos įvertinus, ar jas taikyti siekiant išvengti grėsmės žmonių sveikatai ir gyvybei, kitoms konstitucinėms vertybėms, vis dar yra būtina. Nusprendus, kad nustatytų priemonių taikyti nebėra būtina, jos buvo panaikintos. 

Todėl šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nors Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo, siekiant konstituciškai pagrįsto tikslo – žmonių ir visuomenės sveikatos apsaugos, dėl nepalankios epideminės COVID-19 ligos situacijos paskelbus karantiną ir buvo laikinai suvaržyta asmenų, besiverčiančių grožio ar odontologijos paslaugų teikimu, ūkinės veiklos laisvė, juo vis dėlto buvo laikomasi asmens ir visuomenės interesų derinimo principo ir, norint apsaugoti žmonių ir visuomenės sveikatą, buvo siekiama bendros tautos gerovės.

Todėl, kaip nusprendė Konstitucinis Teismas, nėra pagrindo teigti, kad ginčytuose Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo neproporcingas siekiamam iš Konstitucijos kylančiam svarbiam tikslui – žmonių ir visuomenės sveikatos apsaugai ir kad juo buvo pažeisti Konstitucijos 46 straipsnis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį dėl nepalankios epideminės COVID-19 ligos situacijos paskelbto karantino metu tam tikrą laiką buvo atitinkamai draudžiama teikti grožio paslaugas ir buvo atidėtas odontologijos paslaugų, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos užtikrinimą, teikimas, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinio Teismo informacija