Naujausios LAT nutartys apie dvipusį jurisdikcinį susitarimą ar Statybos įstatymo aiškinimą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių normuojamus atstumus tarp gretimų sklypų ribų ir juose esančių statinių, atkreipė dėmesį, kad Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 ir 7 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas suponuoja specialų žemės sklypų savininkų interesų teisinės apsaugos mechanizmą statybos teisiniuose santykiuose tais atvejais, kai žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams. Pagal šiuose punktuose nustatytą reguliavimą žemės sklypų savininkų interesai yra apsaugomi taikant butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuojančias teisės normas, t. y. savarankiškai žemės sklypų savininkų (valdytojų) interesai statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese nėra saugomi. Nors nurodytas teisinis reguliavimas yra taikomas tais atvejais, kai žemės sklypas butų ir kitų patalpų savininkams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, o nagrinėjamu atveju yra suformuoti atskiri kiekvienam butui priskirti žemės sklypai, tačiau būtent daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkai tapo taip suformuotų žemės sklypų, kurių visuma sudaro pagrindą eksploatuoti daugiabutį gyvenamąjį namą, savininkais ir, kaip minėta, toks žemės sklypų suformavimas nepakeitė daugiabučio gyvenamojo namo paskirties. Taigi nagrinėjamoje situacijoje žemės sklypų paskirtis iš esmės yra ta pati kaip ir tuo atveju, kai žemės sklypai priklauso butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Be to, nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė yra tai, kad daugiabučio gyvenamojo namo butai yra išsidėstę vientisu perimetru ant sklypo ribų palei gatvę, o juos jungiančios sienos yra ant suformuotų atskirų sklypų ribų, t. y. kiekvienam butui skirto atskiro sklypo šoninės ribos sutampa su šį butą su gretimais butais jungiančiomis bendromis sienomis. Tokioje situacijoje nuo kiekvieno buto iki gretimo (kaimyninio) sklypo ribos nėra jokio atstumo, kuris būtų skirtas gretimo (kaimyninio) sklypo savininko (valdytojo) interesams apsaugoti, t. y. kiekvieno buto išorinė siena iš esmės sutampa su gretimo (kaimyninio) žemės sklypo riba. Statybos įstatymo ir STR 1.05.01:2017 nuostatų prasme ir šioje situacijoje nebuvo pagrindo taikyti teisinį reguliavimą, nustatantį normatyvinius atstumus nuo statinių iki besiribojančių sklypų ribų.

_____

Nutartyje apie dvipusį jurisdikcinį susitarimą (jurisdikcinį susitarimą, nukreipiantį ne į tiksliai nurodytą konkretų teismą, bet į vienos iš šalių (ieškovo, atsakovo) buveinės vietos teismą, kai konkretus bylą nagrinėsiantis teismas iš anksto nėra žinomas ir jo nustatymas priklauso nuo to, kuri iš šalių pareikš ieškinį) pabrėžta, kad nesant ginčo ir abejonių dėl šalių valios sudaryti dvipusį jurisdikcinį susitarimą per se, nagrinėjamu atveju jis laikytinas nenustatančiu draudimo šaliai (atsakovui), kurios buveinės vietos valstybės teisme pareikštas ieškinys, gintis nuo tokio ieškinio priešieškiniu. Priešingas aiškinimas nagrinėjamos bylos kontekste neatitiktų ir teisės į tinkamą civilinį procesą principo bei jo aiškinimo EŽTT bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje standarto. Teisėjų kolegija teigė, kad atrodo labiausiai tikėtina, kad nagrinėjamo ginčo šalys, sudarydamos tokio pobūdžio jurisdikcinį susitarimą, nagrinėjamu atveju apskritai nesvarstė galimybės, kad priešieškinis potencialiai galėtų būti nagrinėjamas kitame teisme nei ieškinys, t. y. nesiekė jurisdikciniam susitarimui suteikti tokią prasmę, kad priešieškinis turi būti reiškiamas atskirai nuo pagrindinio ieškinio. Nors susitarimas nagrinėti ieškinį ir priešieškinį skirtinguose teismuose iš principo yra galimas, iš jurisdikcinio susitarimo turi būti nedviprasmiškai aišku, kad šalys dėl šio klausimo padarė sąmoningą pasirinkimą, o nagrinėjamoje byloje tokios išvados daryti nėra pagrindo.

Taip pat pasisakyta, kad CPK 781 straipsnyje yra įtvirtintas perpetuatio fori principas. Ši norma yra skirta Lietuvos teismų jurisdikcijos tęstinumui užtikrinti tais atvejais, kai po ieškinio pareiškimo momento pasikeičia aplinkybės. Teismo jurisdikcijos buvimas ar nebuvimas paprastai vertinamas ieškinio priėmimo stadijoje, atitinkamai Lietuvos teismams jurisdikciją suteikiančių jungiamųjų faktorių (pvz., šalies nuolatinė gyvenamoji vieta, žalos atsiradimo vieta ar kt.) egzistavimas ar neegzistavimas vertinamas ieškinio padavimo momentu. Atitinkamai šių aplinkybių pasikeitimas po bylos iškėlimo nekeičia jau prisiimtos teismo jurisdikcijos. Kitoks aiškinimas lemtų šalies galimybę išvengti jurisdikcijos po bylos iškėlimo momento panaikinant (pakeičiant) jungiamąjį faktorių, kuris suteikia jurisdikciją teismui. Vis dėlto ši teisės norma nagrinėjamai bylai nėra aktuali, nes ji nėra susijusi su byloje nagrinėjama situacija.

_____

Nutartyje dėl darbo sutarties nutraukimo be įspėjimo, kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas (o vėliau įsakymas dėl tokios teisės atėmimo panaikinamas teismo sprendimu) pabrėžta, kad DK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio. Ši teisės norma, aiškinama sistemiškai su DK 60 straipsnio 2 dalimi, aiškintina taip, kad atsiradus joje įtvirtintam darbo sutarties nutraukimo pagrindui darbo sutartis privalo būti nutraukta, darbdavys, gavęs joje įtvirtinto darbo sutarties nutraukimo pagrindo egzistavimą patvirtinantį dokumentą ar kitaip apie jį (pagrindą) sužinojęs, turi pareigą nutraukti darbo sutartį, šią pareigą jis privalo įvykdyti įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo dokumento gavimo ar sužinojimo dienos. Už šios pareigos nevykdymą ar netinkamą vykdymą taikomą darbdaviui atsakomybę nustato kitų teisės šakų normos. Egzistuojant DK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintam darbo sutarties nutraukimo pagrindui, darbdavio pareiga nutraukti darbo sutartį pasibaigtų, jeigu jos šalių susitarimu darbuotojo darbo funkcija per DK 60 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą būtų pakeista taip, jog specialiųjų teisių turėjimas jam nebebūtų būtinas. Taip pat pažymėtina, kad egzistuojant DK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintam darbo sutarties nutraukimo pagrindui pasiūlymas darbuotojui pakeisti darbo funkciją yra darbdavio teisė, bet ne pareiga.

Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje, sukurti teisiniai padariniai pagal įstatymą taikomi retrospektyviai, LTSA direktoriaus 2019 m. birželio 6 d. įsakymo panaikinimas sukelia teisines pasekmes nuo šio įsakymo priėmimo momento, tai aptariamo įsakymo panaikinimas yra reikšmingas nusprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo su atsakovu teisėto pagrindo egzistavimo. Esant tokiai situacijai, kai atsakovas atleistas iš darbo remiantis tuo metu galiojusiu, tačiau neteisėtu LTSA direktoriaus 2019 m. birželio 6 d. įsakymu, kurio panaikinimas nurodytu administracinio teismo sprendimu nesukūrė šio įsakymo neteisėtumo fakto, o tik teisiškai patvirtino tokį faktą, nurodyto administracinio teismo sprendimo sukeliami teisiniai padariniai pagal įstatymą taikomi retrospektyviai, juo (sprendimu) yra atkurta iki panaikinto LTSA direktoriaus 2019 m. birželio 6 d. įsakymo priėmimo buvusi padėtis ir yra atkurta atsakovo turėta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą, teisėjų kolegijos vertinimu, net ir sutinkant su ieškovės teiginiu, kad darbo sutarties nutraukimo metu buvusios teisinės ir faktinės situacijos pasikeitimas yra nulemtas ne ieškovės neteisėtų veiksmų bei kaltės, yra pagrindas konstatuoti, jog darbo sutarties su atsakovu nutraukimo metu teisėto pagrindo ją nutraukti pagal DK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą nebuvo, nors ši  aplinkybė  paaiškėjo  tik  2021 m. balandžio 7 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismui priėmus sprendimą, kuriuo buvo panaikintas LTSA direktoriaus 2019 m. birželio 6 d. įsakymas. Dėl to konstatuotina, kad darbo sutartis su atsakovu pagal DK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą nutraukta be teisėto pagrindo. Tai konstatavus taip pat konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir nutartyje nurodęs netinkamus motyvus, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė, nutraukdama darbo sutartį su atsakovu, neturėjo teisinio pagrindo taikyti DK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkto, ir pagrįstai paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atsakovo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu.

_____

Nutartyje dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią pritaikius laikinąsias apsaugos priemones viešųjų pirkimų bylose, konstatuota, kad  CPK 423⁷ straipsnyje nėra nustatyta išimčių dėl CPK 146 straipsnio 2 dalies (ne)taikymo viešųjų pirkimų bylose. Pagal bendrąją taisyklę tais atvejais, kai įsiteisėja teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškinys viešųjų pirkimų byloje, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, patirtus dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Vien tai, jog tiekėjo elgesys atitinka socialiai atsakingo tiekėjo elgesio standartą nesudaro pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiais dėl CPK 146 straipsnio 2 dalies ir ją aiškinančios kasacinio teismo praktikos netaikymo viešųjų pirkimų bylose.