Šveicarijos pensijų reglamentavimas našlystės rentos aspektu: vyrų diskriminavimas dėl lyties
Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Didžioji Kolegija teisėjų balsų santykiu dvylika prieš penkis 2022 m. spalio 11 d. patvirtino šio teismo 2020 m. spalio 20 d. priimtą sprendimą, kad Šveicarijoje galiojanti našlystės rentos (vok. Hinterbliebenenrente, pažodžiui – „liekančių gyventi renta“) reglamentavimas diskriminuoja vyrus dėl lyties ir pažeidžia Europos Žmogaus Teisių Konvenciją (EŽTK).
Tai iš dalies aktualu Lietuvos teisės sistemai, bent tiek, kiek Lietuvos 1992 m. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodyta ir suponuojama būtent našlystės pensijos (rentos) konstitucinė garantija.[1] Taigi Lietuvos įstatymų leidėjas negali panaikinti ar iškreipti našlystės pensijos reglamentavimą, jei prieš tai atitinkamai nepakeičiamas Konstitucijos 52 straipsnis, numatantis ir suponuojantis senatvės, invalidumo (netekto darbingumo) ar našlystės pensijas (rentas). Beje, galima teigti, kad nėra esminio skirtumo tarp sąvokų „pensija“ ir „renta“, nors tiksliau ir, matyt, teisingiau reglamentuoti, kad, pvz., kadenciją baigęs valstybės vadovas gauna ne iš valstybės biudžeto mokamą Respublikos Prezidento pensiją, bet būtent rentą, kadangi nebuvo (nėra) prisidėjęs prie jos sukaupimo kasmėnesiniais atskaitymais nuo gauto mėnesinio atlyginimo.
Nacionalinio ginčo Šveicarijoje esmę sudarė tai, kad savo teises gynęs 68 metų sulaukęs vyras kadaise, po nelaimingo atsitikimo žuvus jo žmonai (sutuoktinei), pradėjo vienas rūpintis dviem savo vaikais, kuriems tuomet buvo atitinkamai beveik 2 ir 4 metai. Kai jauniausias vaikas sulaukė pilnametystės, tam vyrui (tėvui) 2010 m. gruodyje buvo nutrauktas iki tol mokėtos našlystės rentos mokėjimas. Tuo metu jam buvo 57 metai, o jo iki tol vykdyto rūpinimosi nepilnamečiais vaikais trukmė – 16 metų.
Galimai pasenusios ir laikmečio tendencijų neatitinkančios Šveicarijos socialinės apsaugos problemos ir skirtingos galios normų, įtvirtintų EŽTK ir nacionaliniame įstatyme, kolizijos esmę sudaro tai, kad Šveicarijos teisėje skirtingai reglamentuojama našlio ir našlės galimybė gauti našlystės rentą po to, kai jauniausias vaikas sulaukia pilnametystės. Tokioje situacijoje našlys praranda iki tol gautą našlystės rentą, kai našlė tokią rentą gauna toliau iki gyvenimo pabaigos. Gali susidaryti prieštaringas įspūdis, kad Šveicarijos įstatymų leidėjas, įtvirtinęs ne tik našlės neterminuotą, bet ir našlio terminuotą rentą, norėjo padaryti „geriau“, bet po EŽTT sprendimų išėjo galimai „blogiau“.
Intriguoja ir dėmesio nusipelno tai, kad EŽTT dar 2020 m. spalio 20 d. pirmos instancijos procesine tvarka nustatė minėto reglamentavimo, kuriuo skirtingai traktuojami vyrai ir moterys kaip našlio ir našlės rentos gavėjai, prieštaravimą EŽTK. Tačiau Šveicarija, įvertinusi perspektyvą, nepraleido progos paprašyti, kad bylą pakartotinai išnagrinėtų EŽTT Didžioji Kolegija. Galima diskutuoti, ar toks sumanymas ir prašymas buvo įžvalgus ir perspektyvus. Minėtas teisėjų balsų santykis dvylika priešų penkis leidžia manyti, kad prašymas neturėjo didesnės perspektyvos.
Laikmečio ir lyčių lygybės užtikrinimo tendencijos pernelyg universalios ir negailestingos teisiniams kliuviniams, todėl nurodytas Šveicarijos teisėkūros modelis specialiai našlio terminuotos rentos aspektu gali būti vertinamas kaip reliktinis, taigi itin pasenęs. Galima stebėtis, kodėl bandyta tokį modelį žūtbūt apginti tarptautinio teismo lygmeniu.
Kita vertus, penki teisėjai, balsavę kitaip nei jų kolegos, atspindi socialinės apsaugos koncepcijų įvairovę ir bandymą apginti nacionalinio įstatymų leidėjo diskreciją, tebūnie konservatyvią, juo labiau itin subtiliu našlio ir našlės skirtingų teisinių galimybių aspektu.
Parengė Dr. Egidijus Šileikis, VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius
[1] Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės [paryškinta – aut.], maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“.
