Naujausių LAT nutarčių apžvalga: nuo Prekės ženklų įstatymo aiškinimo iki konfidencialios informacijos apsaugos viešuosiuose pirkimuose

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (PŽĮ) taikymo, pabrėžta, kad nors ginčo prekių ženklą Lietuvoje ir siekiama apsaugoti tarptautinės registracijos pagrindu, sprendžiant dėl pareikšto ženklo atitikties PŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 2 dalyje įtvirtintiems reikalavimams, nėra jokio skirtumo, ar ženklas būtų pareikštas registruoti kaip nacionalinis prekių ženklas, ar – kaip ir yra šiuo atveju – jį Lietuvos Respublikoje siekiama apsaugoti tarptautinės registracijos pagrindu. Lietuvos dalyvavimas Madrido sistemoje neturi jokios įtakos teritorialumo principo taikymui, kai sprendžiama dėl konkretaus prekių ženklo tarptautinės registracijos suteikiamos apsaugos išplėtimo į Lietuvos Respubliką. Sprendžiant dėl to, ar ginčo prekių ženklas gali būti saugomas Lietuvos Respublikoje pagal PŽĮ, per se nėra svarbu, ar jis yra (ar nėra) registruotas kitose valstybėse. Identiško prekės ženklo registracija vienoje valstybėje ar keliose valstybėse negali nulemti valstybės kompetentingos institucijos sprendimo suteikti ar atsisakyti suteikti apsaugą konkrečiam prekių ženklui. Kadangi teismų praktika, išplėtota erdvinių prekių ženklų, sudarytų iš pačios prekės formos, srityje taikoma ir tada, kai prašomas įregistruoti prekių ženklas yra vaizdinis prekių ženklas, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pagrįstai atsižvelgė į bendrai prekyboje naudojamas kvepalų buteliukų formas, medžiagas, iš kurių jos pagamintos, tam, kad įvertintų, ar prašomas įregistruoti prekių ženklas turi skiriamųjų požymių. 

Apeliacinės instancijos teismo atliktas prekių ženklo vizualinis skiriamąjį požymį sudarančių savybių  įvertinimas bei šių savybių sulyginimas su rinkoje naudojamų kvepalų buteliukų savybėmis, tuo tikslu pasitelkiant google.lt paiešką, nagrinėjamu atveju suteikė pagrindą šiam teismui padaryti išvadą, kad ieškovės prekių ženklas, kurį sudaro pačios prekės įpakavimo formos vaizdas, atsižvelgiant į kasacinio teismo ir ESTT bei ESBT jurisprudencijoje suformuluotus skiriamojo požymio nustatymo kriterijus erdviniams prekių ženklams, iš esmės nėra toks, kuris reikšmingai skirtųsi nuo to sektoriaus normų ar įpročių, ir neturi pakankamai savybių, kad vidutinis vartotojas galėtų susieti ieškovės prekių pakuotę su prekės komercinės kilmės nuoroda. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė skiriamojo požymio egzistavimo ab initio. Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat darė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovės pateiktas vartotojų tyrimas Prancūzijos Respublikoje nėra aktualus sprendžiant dėl prekių ženklo skiriamojo požymio turėjimo ir (ar) įgijimo Lietuvos Respublikoje. Būtent prekių ženklų teisinės apsaugos srityje galiojantis teritorialumo principas lemia, kad sprendžiant, ar ginčo prekių ženklas atitinka PŽĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus, skiriamojo požymio įgijimas dėl naudojimo turi būti nustatomas, atsižvelgiant į tai, kaip ginčo prekės ženklas suvokiamas būtent Lietuvos visuomenėje. Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovė nepateikė jokių pirminių įrodymų, kurie pagrįstų, jog ginčo prekės ženklas dėl naudojimo yra atpažįstamas Lietuvos visuomenės kaip „Chanel“ kvepalų komercinės kilmės nuoroda, skiriamojo požymio įgijimas dėl naudojimo negalėjo būti įrodytas antriniais įrodymais, t. y. duomenimis apie pardavimo kiekį ir reklaminę medžiagą.

_____

Nutartyje dėl įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją prievolę atlyginti bankroto administravimo išlaidas dėl to, kad šis (šie), įmonei tapus nemokiai, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, taip pat valstybės, kaip individualios įmonės savininko turto paveldėtojos, prievolę atlyginti individualios įmonės bankroto administravimo išlaidas, pabrėžta, kad ĮBĮ nuostatos neįtvirtina garantijų, kad administratorius visais atvejais realiai gaus visą jam nustatytą atlyginimą arba įmonė (kreditoriai) kompensuos visas jo patirtas administravimo išlaidas. Pagal ĮBĮ 10 straipsnį bankroto administratorius, prisiimdamas administruoti įmonę, prisiima riziką, kad įmonės likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms pagal teismo patvirtintą sąmatą apmokėti, t. y. ir riziką, kad už suteiktas bankroto administravimo paslaugas jam nebus atlyginta. Nors ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu gali kilti pažeidusių pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo asmenų atsakomybė prisiėmusiam riziką administratoriui, pagal šią teisės normą administratorius gali kreiptis tik dėl savo lėšomis apmokėtų teismo bei administravimo išlaidų atlyginimo priteisimo. LAT savo praktikoje jau yra konstatavęs, kad tiek tais atvejais, kai bankroto administratorius yra fizinis asmuo, tiek tais atvejais, kai juo paskiriamas juridinis asmuo, susiklosto administratoriaus ir administruojamos įmonės pavedimo, ne darbo teisiniai santykiai. Administratorius, kuris yra fizinis ar juridinis asmuo, yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas. Dėl to atlyginimo administratoriui mokėjimas yra ne atlyginimas darbo teisinių santykių prasme, o civilinių teisinių santykių pagrindu mokamas atlygis verslo subjektui už jo teikiamas paslaugas. Kadangi negautas bankroto administratoriaus atlyginimas pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį negali būti išieškomas, teismų procesiniai sprendimai, kuriais iš dalies tenkintas ieškovės reikalavimas ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu, negali būti pripažinti teisėtais ir yra naikintini.

_____

Po gauto prejudicinio sprendimo LAT išnagrinėjo UAB „Ecoservice Klaipėda“ bylą. Nutartyje akcentuota perkančiosios organizacijos pareiga tinkamai motyvuoti savo sprendimą tam tikrus duomenis laikyti konfidencialiais, taip pat siekti suderinti skirtingų interesų pusiausvyrą, t. y. vieno tiekėjo teisę į informacijos slaptumą ir jos apsaugą su kito tiekėjo interesu į veiksmingą teisių gynybą. Atitinkamai perkančioji organizacija informacijos prašančiam tiekėjui gali pateikti kito dalyvio pasiūlymo tam tikrų aspektų santrauką ir jų technines charakteristikas, kad nebūtų galima nustatyti konfidencialios informacijos turinio. Perkančioji organizacija taip pat gali paprašyti pasiūlymą pateikusio subjekto pateikti nekonfidencialią dokumentų, turinčių konfidencialios informacijos, versiją. Bet kokiu atveju informacijos prašančiam ūkio subjektui negali būti atsisakyta pateikti jokios informacijos dėl ją sudarančių duomenų konfidencialumo, nes taip būtų paneigta ir formalizuota jo teisių gynyba bei perkančiosios organizacijos pareiga motyvuoti savo sprendimus. Perkančiosios organizacijos sprendimas dalyviui neišviešinti kito tiekėjo pasiūlymo yra savarankiškas, atskirai ginčijamas sprendimas, vien dėl jo gali būti inicijuota peržiūros (ginčo nagrinėjimo) procedūra. Tiekėjas, nepateikęs perkančiajai organizacijai pretenzijos dėl šios atsisakymo jį supažindinti su kito dalyvio pasiūlymu, iš esmės ribojamas vėliau procese tokį perkančiosios organizacijos sprendimą kvestionuoti.

Kasacinis teismas pritardamas apeliacinės instancijos teismo išvadai, konstatavo, kad Tiekėjų grupė neatitiko ir Konkurso techninio ir profesinio pajėgumo reikalavimo turėti konkrečias technines savybes atitinkančias transporto priemones (šiukšliavežius). Nutartyje sutikta su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad įsipareigojimų pirkti transporto priemonę sutartimi, kurią kaip įrodomąją kvalifikacijos pasitelkimo priemonę pateikė Tiekėjų grupė, neįrodoma reali galimybė naudotis jos nurodomu konkrečiu šiukšliavežiu. Kasacinis teismas pažymėjo, kad šioje įsipareigojimų sutartyje nėra konkrečių nuostatų, būdingų tokioms sutartims (kainos, kitų daiktą konkretizuojančių sąlygų), be to, pati transporto priemonė nepriklausė pardavėjui (jis tik įsipareigojo parduoti), todėl ji nesukūrė rėmimosi kitam subjektui priklausančiu ištekliumi (pajėgumu) situacijos.