Teismai

Aktualiausia 2021 metų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika darbo bylose

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) ir toliau teikia aktualius išaiškinimus Darbo kodekso normų taikymo klausimais. Nors kasacinio teismo praktika darbo bylose 2021 metais nebuvo gausi, tačiau priimta nemažai įdomių ir svarbių nutarčių dėl Darbo kodekso normų aiškinimo, aktualių tiek teisininkams, tiek kitiems asmenims, kurie savo veikloje susiduria su Darbo kodekso normų taikymu. Šiame straipsnyje glaustai apžvelgsime reikšmingesnius 2021 metais priimtus LAT išaiškinimus darbo bylose.

Darbuotojo mokymas ir mokymo išlaidų atlyginimas

LAT pasisakė dėl Darbo kodekso nuostatų, reglamentuojančių darbdavio teisę reikalauti iš darbuotojo jo mokymams patirtų išlaidų, kai darbo sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės ar darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Nutartyje teismas pažymėjo, kad įstatyme griežtai apibrėžtas atlygintinų išlaidų pobūdis: atlygintos gali būti tik išlaidos, susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu. Darbuotojo pareiga atlyginti darbdavio patirtas mokymo išlaidas turėtų atsirasti tuomet, jei darbuotojas, kuris ir be apmokymų ar kvalifikacijos kėlimo yra tinkamas eiti pavestas funkcijas, įgyja papildomų žinių ar gebėjimų, viršijančių jo atliekamam darbui keliamus reikalavimus, kurie suteikia papildomos vertės darbuotojui darbo rinkoje, padidina darbuotojo vertę. Vien tik vykdant darbdavio pareigą apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek tai būtina jo darbo funkcijai atlikti, bei imtis priemonių darbuotojų kvalifikacijai ir jų profesionalumui, gebėjimui prisitaikyti prie besikeičiančių verslo, profesinių ar darbo sąlygų didinti darbdavio patirtos darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidos neturėtų būti vertinamos kaip susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu. Tokiose bylose darbdavys turi įrodyti: pirma, kokios žinios reikalingos darbuotojo darbo funkcijoms atlikti, ir, antra, kad mokymuose darbuotojui suteiktos žinios buvo aukštesnio lygio, nei reikalingos tiesioginėms funkcijoms vykdyti. Plačiau su nutartimi galite susipažinti šiame straipsnyje.

Dėl darbo sutarties su vadovu sudarymo ir nutraukimo

LAT nagrinėjo klausimus dėl uždarosios akcinės bendrovės, kurios akcininkė yra savivaldybė, vadovo atšaukimo ir atleidimo iš pareigų pagrindo bei tvarkos. Teismas nurodė, jog Akcinių bendrovių įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas nėra diferencijuotas pagal tai, kas yra įmonės steigėjai ar akcininkai. Tad nuostatos, susijusios su bendrovės, kurios steigėja yra savivaldybė, vadovo atšaukimu kaip darbo sutarties pasibaigimo pagrindu, aiškintinos ir taikytinos taip pat, kaip ir kitų akcinių bendrovių atveju. Nors pripažinęs, jog šiuo atveju įmonės vadovas galėjo būti atšauktas iš pareigų, LAT taip pat atkreipė dėmesį, kad darbo sutartyje su vadovu gali būti susitariama dėl specialių absoliučios teisės atšaukti vadovą įgyvendinimo sąlygų (įspėjimo terminų, darbuotojui mokėtinų išmokų ir pan.). Pagal bylos aplinkybes, darbo sutartyje su vadovu buvo įtvirtinta nuostata, kad įspėjimo terminas, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio ar darbuotojo iniciatyva arba kitais atvejais, nustatomas pagal Darbo kodekso 55–57, 59, 61 ir 62 str. nuostatas, tačiau atšaukdama vadovą iš pareigų įmonė netaikė jokio įspėjimo termino. Teismas vertino, jog jei vadovui būtų taikytas įspėjimo terminas, nustatytas Darbo kodekso 57 str., jis būtų turėjęs teisę dirbti dar 3 mėnesius ir gauti darbo užmokestį. Teismas nusprendė, jog darbo santykių pasibaigimo datos perkėlimas ir piniginės kompensacijos, lygiavertės įspėjimo terminui, išmokėjimas yra pakankama pažeistų teisių gynimo priemonė. Ši nutartis dar kartą patvirtina, kad būtina itin atidžiai sudaryti sutartis su vadovais, o ne aklai vadovautis pavyzdine Vyriausybės patvirtinta forma.

Dėl netesybų už uždelstą laiką priteisimo

LAT vienoje paskutinių nagrinėtų bylų sprendė klausimą, ar tarp šalių susiklostė paslaugų ar darbo teisiniai santykiai ir koks teisinis pagrindas taikytinas dėl atlyginimo mokėjimo. Teismui padarius išvadą, kad atlyginimo už suteiktas paslaugas mokėjimo teisinis pagrindas yra darbo sutartis, teismas atitinkamai pasisakė dėl netesybų mokėjimo tais atvejais, kai su darbo santykiais susijusių sumų išmokėjimo diena nesutampa su darbo santykių pasibaigimo diena. LAT nurodė, jog Darbo kodekso 147 str. normų tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų išmokėjimą laiku. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos minėtame straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo. Nors Darbo kodekso normos apibrėžia įprastai darbo santykiuose egzistuojančią situaciją, kai darbuotojui priklausančios sumos gali ir turi būti apskaičiuojamos ir mokamos darbo sutarties pasibaigimo dieną, tačiau šios normos neaptaria atvejų, kai darbuotojo teisė į tam tikras priklausančias sumas atsiranda ir yra įgyvendinama jau pasibaigus darbo sutarčiai. Teismo vertinimu, Darbo kodekso 147 str. 2 d. aiškintina kaip apimanti šioje dalyje nustatytų teisinių pasekmių taikymą ir tuo atveju, kai darbuotojo teisė į jam priklausančias išmokas atsiranda ir yra įgyvendinama ir pasibaigus darbo sutarčiai.

Dėl kompensacijos priteisimo

Kitoje nagrinėtoje byloje LAT išaiškino Darbo kodekso 218 str. 4 d., kuri numato, jog, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, darbuotojui taip pat priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus 1 darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus 2 darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip 6 darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Teismas išaiškino, jog ši kompensacija priteisiama tik tam darbuotojui, kurio darbo santykių, pasibaigusių neteisėtu atleidimu iš darbo, trukmė yra ne mažesnė nei 2 metai. Darbo kodekso 218 str. 4 d. nustato 2 metų darbo santykių trukmės periodą, už kurį darbuotojui priteisiama 1 mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, o ne proporcingą nepertraukiamo darbo stažo apmokėjimą. Jeigu šis periodas yra dvigubai ilgesnis, tai priteisiamos kompensacijos dydis dvigubinamas, o jeigu periodas trigubai ilgesnis – tuomet kompensacija trigubinama, tačiau ji negali būti didesnė kaip 6 darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Taigi darbuotojui, kurio darbo santykių, pasibaigusių neteisėtu atleidimu iš darbo, trukmė yra mažesnė nei 2 metai, kompensacija nepriteisiama, o darbuotojui, kurio darbo santykių trukmė yra 3 metai, priteisiama 1 jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.

Dėl darbuotojo perkėlimo į kitą vietovę

Itin aktualioje byloje LAT pasisakė dėl darbuotojo perkėlimo dirbti į kitą vietovę. Teismas pirmiausia išaiškino Darbo kodekse įtvirtintas sąvokas – darbovietė, vietovė ir darbo funkcijų atlikimo vieta – ir nurodė, kad vietovės sąvoka yra bendresnė, o darbo vietos, darbo funkcijų atlikimo vietos sąvokos siauresnės ir siejamos su adresu, kuriuo darbuotojas konkrečiu laikotarpiu vykdo darbo funkcijas. LAT, be kita ko, išdėstė, kokiais atvejais darbuotojo sutikimo dėl darbo vietovės pakeitimo neturi būti reikalaujama. Teismas išaiškino, kad Darbo kodekso 45 str. 1 d. nurodytas darbuotojo perkėlimas dirbti į kitą vietovę reiškia, kad darbuotojui siūloma pakeisti darbo sąlygas tokiu būdu, kad jo darbo funkcijų atlikimo vieta neterminuotai ar likusį darbo sutarties terminą būtų toje darbo sutartimi nesulygtoje vietovėje, kuri reikšmingai nutolusi nuo pirminės vietovės arba, nors reikšmingai ir nenutolusi, darbo funkcijų atlikimas darbo sutartimi nesulygtoje naujoje vietovėje darbuotojui asmeniškai sukelia neigiamų pokyčių. Papildomai teismas pažymėjo, kad darbo sąlygų keitimas negali būti savitikslis, darbdavys bet kurių darbo sąlygų keitimą turi pagrįsti. Darbo sąlygos gali būti keičiamos, be kita ko, dėl ekonominių, organizacinių ir gamybinių priežasčių. Jų reikšmingumas ir svarba priklausomai nuo keičiamų darbo sąlygų pobūdžio yra skirtingi, kartu skirtingi ir tokių sąlygų keitimo padariniai – dėl vienų darbo sąlygų pakeitimo darbuotojo sutikimas nereikalingas, dėl kitų darbo sąlygų pakeitimo toks išankstinis sutikimas reikalingas, o tokio sutikimo negavimas lemia darbo sutarties nutraukimą. LAT akcentavo, kad kai siekiama pakeisti darbo sąlygas dėl ekonominių, organizacinių ar gamybinių priežasčių, turi būti tenkinama šių sąlygų visuma: priežastys yra realios; priežastys yra konkrečios; yra būtinybė keisti darbo sąlygas; priežasčių buvimą turi įrodyti darbdavys. Papildoma sąlyga siekiant pakeisti Darbo kodekso 45 str. 1 d. nurodytas darbo sąlygas – priežastys turi būti reikšmingos. Plačiau su nutartimi galite susipažinti šiame straipsnyje.

Dėl atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą neįgijus kvalifikacijos

LAT vertino, ar darbdavys pagrįstai atleido darbuotoją iš darbo pagal Darbo kodekso 58 str. 2 d. 1 p., pripažinęs, kad darbuotojas šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, neįgydamas darbo funkcijoms vykdyti reikalingos 95 kodo kvalifikacijos. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyta tvarka, kaip kvalifikacijos tobulinimo klausimas turi būti sprendžiamas, kai kvalifikacijos galiojimas baigiasi ir jai pratęsti būtinas dalyvavimas profesiniuose vairuotojų mokymuose darbuotojui esant darbo santykiuose. LAT pastebėjo, jog darbdavio pagrindinė veikla yra komercinis tarptautinių krovinių vežimas, tad vairuotojams kvalifikacija privaloma, kvalifikacijos žinios yra būtinos darbe, o tokios kvalifikacijos įgijimu ir pratęsimu yra suinteresuotas tiek darbdavys, tiek darbuotojas. Teismo vertinimu, apdairus ir rūpestingas darbdavys, siekdamas išlaikyti reikiamos kvalifikacijos darbuotojus ir taip užtikrinti sklandų veiklos organizavimą, imtųsi tam tikrų priemonių, kad darbuotojai dalyvautų mokymuose ir įgytų reikiamą kvalifikaciją. LAT atkreipė dėmesį, jog nors darbdavys pranešė apie būtinumą prasitęsti kvalifikaciją, tačiau tai siejo ne su įpareigojimu vykdyti darbo funkcijas, nenustatė konkrečių su darbo funkcijų vykdymu susijusių pareigų, pats darbdavys teigė, kad kvalifikacija turi būti įgyjama darbuotojo poilsio laiku, tuo tarpu darbuotojas neatsisakė vykti į mokymus darbo metu. Taigi LAT nusprendė, jog pagal bylos aplinkybes kvalifikacijos neįgijimas gali būti darbo santykių pasibaigimo priežastis, tačiau negali būti vertinamas kaip darbo pareigų pažeidimas. Daryti išvadą, kad darbuotojas savarankiškai turi įgyti kvalifikaciją, būtų galima, jei tokią išvadą suponuotų aiškios įstatymo ar sutarties nuostatos, tačiau nei iš įstatymo, nei iš šalių sudarytos darbo sutarties nuostatų nėra akivaizdu, kad darbuotojui teko pareiga savarankiškai, savo lėšomis ir poilsio laiku įgyti kvalifikaciją, reikalingą dirbti pas darbdavį.

Dėl atleidimo už pravaikštas ir nuotolinio darbo

Byloje kilo ginčas, kad darbuotojas nebuvo darbovietėje (klinikoje), tačiau darbuotojas laikėsi pozicijos, kad tuo laikotarpiu dirbo nuotoliniu būdu. LAT pirmiausia padarė išvadą, jog darbuotojas savo, kaip gydytojo burnos chirurgo, dalį pareigų privalo atlikti klinikoje, tačiau tam tikras funkcijas darbuotojas galėtų vykdyti ir už klinikos ribų. Atitinkamai LAT įvertino, kad šiuo atveju darbuotojo funkcijų atlikimas ne darbdavio klinikoje atitinka nuotolinio darbo sampratą. Teismas nesutiko, kad šalims darbo sutartyje būtina susitarti dėl nuotolinio darbo, kadangi nuotolinis darbas yra darbo atlikimo forma arba būdas, bet ne darbo sutarties rūšis. LAT padarė išvadą, jog šiuo atveju faktiškai buvo nusistovėjusi tokia darbo tvarka, kai darbuotojui apie prisiregistravusius pacientus būdavo pranešama iš anksto, ir tuo metu jis privalėdavo dirbti klinikoje, tačiau kitu laiku darbuotojas į kliniką galėjo nevykti ir kitas savo pareigas vykdyti nuotoliniu būdu savo pasirinktoje vietoje. Darbuotojui iki ginčo nebuvo reiškiamos pretenzijos, toks neatvykimas į darbą nebuvo laikomas pravaikšta, be to, darbdavys ginčo dienomis darbuotojo neieškojo. Tokiu būdu darbo funkcijas darbuotojas vykdė ilgą laiką, o darbdavys tai žinojo ir toleravo, tad darbuotojo elgesys, palyginus su susiklosčiusia praktika, darbdavio atžvilgiu liko nepakitęs. Teismas pažymėjo, jog padėtį žinančio darbdavio elgesys, trunkantis ilgą laiką, paveikia darbuotojo ir darbdavio santykius taip, kad sukelia pagrįstus lūkesčius darbuotojui tikėtis, jog ir darbdavio elgesys darbuotojo atžvilgiu išliks toks pat. LAT pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu darbuotojas atliko dalį darbo funkcijų nuotoliniu būdu. Taigi teismas nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti darbo pareigų pažeidimo.

Dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą mažinimo

Minėtoje byloje LAT atkreipė dėmesį, kad Vyriausybės nutarimu tam tikru laikotarpiu buvo nustatyti ūkinės veiklos ribojimai dėl COVID-19 ligos plitimo grėsmės. Teismui nekilo abejonių, kad su COVID-19 pandemijos ir dėl jos taikytų ribojimų valstybiniu lygiu neigiamais padariniais susiduria beveik visi asmenys. Be to, darbdavys yra įtrauktas į juridinių asmenų, kuriems taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19, sąrašą, kas patvirtina, kad darbdavys patyrė neigiamą finansinį poveikį. LAT manymu, byloje reikėjo įvertinti aplinkybę dėl taikytų ribojimų ir tuo aspektu, kokią įtaką tai galėjo turėti darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžiui, ypač atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, sudarančius pagrindą spręsti dėl poreikio mažinti priteistiną vidutinio darbo užmokesčio dydį. Teismo vertinimu, nors pasibaigus taikytiems ribojimams darbdavys galėjo užsiimti įprastine veikla, svarbu nustatyti, kokį darbo užmokestį darbuotojas būtų realiai gavęs, jei nebūtų buvęs atleistas iš darbo, žinant, kad darbo užmokestį sudarė ne tik pastovioji dalis, bet ir kintama, priklausanti nuo darbuotojo klinikai uždirbtų pajamų (už tam tikrus darbus). Teismas pažymėjo, jog vien tai, kad karantino apribojimai buvo laikini, nereiškia, kad, jiems pasibaigus, įmonės pajamos iš karto atsistatė visa apimtimi, todėl, susiklosčius tokiai išskirtinei situacijai, būtina atidžiai įvertinti įmonės finansinę padėtį ir nustatyti socialiai teisingą kompensacijos dydį.

Dėl prastovos teisėtumo

LAT pažymėjo, jog, pagal Darbo kodekso 47 str. 1 d. 1 p., prastova gali būti skelbiama tik esant dviem sąlygoms: darbdavys dėl objektyvių priežasčių negali suteikti darbuotojui darbo sutartimi sulygto darbo; nėra galimybės darbuotojui dirbti kitą darbą. Sprendžiant dėl prastovos teisėtumo pirmiausia turi būti nustatyta, ar egzistuoja objektyvios priežastys, trukdančios darbdaviui suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą. Šioje byloje darbdavio nurodytų aplinkybių dėl prastovos skelbimo (kad darbdavio į Lietuvos rinką pristatinėti produktai neatnešė ekonominės naudos, darbdavio pristatinėta novatoriška medicinine įranga nesusidomėjo nė viena medicinos priežiūros įstaiga) teismai nevertino kaip objektyvių priežasčių prastovai skelbti. Tokios priežastys kilo dėl nepakankamo paties darbdavio organizuotumo, neefektyvaus veiklos planavimo, ir tai laikyta pagrindu šias priežastis pripažinti subjektyviomis. Kartu LAT atkreipė dėmesį, kad darbdavys nevykdė ir kitos pareigos – nepasiūlė darbuotojai kito darbo.

Dėl diskriminacijos lyties pagrindu

Prieš tai minėtoje byloje LAT pripažino, kad darbdavys diskriminavo darbuotoją dėl lyties. LAT nurodė, kad diskriminacinio pobūdžio veiksmai darbuotojos atžvilgiu nebuvo vienkartiniai (neteisėtas prastovos paskelbimas, darbo priemonių paėmimas, darbuotojos neinformavimas apie jos prašymų išnagrinėjimą ir kasmetinių atostogų suteikimą ir kt.), šie veiksmai prasidėjo nedelsiant po to, kai darbuotoja raštu informavo darbdavį apie nėštumą. Teismas taip pat nurodė, kad darbuotoja, būdama nėščia, papildomai savo pažeistas teises turėjo ginti nustatyta tvarka, o tai darbuotojai neabejotinai sukėlė dvasinių išgyvenimų. Tad teismas konstatavo, kad tai sudaro pagrindą spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo. LAT nurodė, kad darbdavys veikė aktyviais kryptingais veiksmais, sąmoningai tyčia, be kita ko, sukėlė riziką darbuotojai prarasti kūdikį, todėl darbuotojai iš darbdavio buvo priteistas 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Dėl diskriminacijos, susijusios su priklausymu profesinei sąjungai

Kitoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl įstaigos lokalinio akto, kuriuo darbuotojams suteikiamas didesnis atostogų dienų skaičius, palyginti su kolektyvine sutartimi, kuria susitarta dėl mažesnio atostogų dienų skaičiaus darbuotojams, dalyvaujantiems profesinės sąjungos veikloje. LAT nustatė, kad taikant vidinius teisės aktus susiklostė tokia situacija, jog profesinės sąjungos, pasirašiusios su darbdaviu kolektyvinę sutartį, nariams pagal kolektyvinę sutartį yra suteikiamos trumpesnės atostogos nei kitiems tą patį darbą dirbantiems darbuotojams. Teismo vertinimu, tokie darbdavio veiksmai profesinės sąjungos narių atžvilgiu vertintini kaip nesąžiningi, atitinkantys profesinės sąjungos narių netiesioginės diskriminacijos požymius. Anot LAT, darbdavys, nustatęs geresnes sąlygas darbuotojams, nedalyvaujantiems profesinėje sąjungoje, iš esmės išskiria profesinei sąjungai priklausančius darbuotojus, skatindamas papildomomis atostogų dienomis profesinei sąjungai nepriklausančius darbuotojus. Teismas taip pat nurodė, jog kolektyvinės sutarties normų santykis su lokaliu teisės aktu spręstinas in favorem principo pagrindu, t. y. taikomos tokios sąlygos, kurios didina darbuotojų darbo teisių garantijas. LAT taip pat pripažino, jog, nustačius pažeidimą, darbdaviui pagrįstai skirtina 1000 Eur bauda Darbo kodekso 217 str. 2 d. pagrindu.

Dėl darbuotojo materialinės atsakomybės

Nutartyje, kurioje LAT pasisakė dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės, buvo taikomos senojo darbo kodekso normos, tačiau tam tikri kasacinio teismo išaiškinimai išlieka aktualūs. Byloje nustatyta, kad darbuotojo vairuota transporto priemonė buvo areštuota užsienio valstybės pareigūnų tarp gabenamų krovinių radus nedeklaruoto tabako. LAT nurodė, kad senasis darbo kodeksas leido atlyginti ir dėl darbuotojo kaltų neteisėtų veikų praradus jam patikėtą turtą darbdavio negautas pajamas, be to, šalys buvo sudariusios visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kurios objektas buvo dėl netinkamo turto saugojimo patirtos žalos, įskaitant netiesioginę žalą, atlyginimas. Nors darbuotojas teigė, kad neleistino krovinio jis į puspriekabę neįdėjo, tačiau teismas nurodė, kad darbo funkcijų nevykdymas yra neteisėtas veiksmas darbo teisinių santykių kontekste, todėl net ir nenustačius, kad darbuotojas pažeidė kokias nors kitas teisės normas, tačiau, jo vairuojamoje transporto priemonėje radus neleistiną krovinį, darytina išvada, kad jis atliko neteisėtus veiksmus netinkamai vykdydamas darbo funkcijas. Darbuotojas neįrodė, kad jam buvo neleista vykdyti funkcijų, kad jis informavo darbdavį apie sudarytas kliūtis ir pan., kas leidžia konstatuoti, kad darbuotojas buvo nepakankamai atsargus ir sudarė sąlygas tokiam kroviniui atsirasti patikėtoje transporto priemonėje. LAT, nustatęs darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas, pripažino, kad darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui padarytą žalą – negautas pajamas dėl sulaikytos transporto priemonės, apskaičiuotas remiantis praėjusio konkretaus laikotarpio vilkiko uždirbtomis pajamomis. Tačiau LAT pažymėjo, jog reikalavimas atlyginti žalą negali būti toks, kad darbuotoją materialiai sužlugdytų, todėl tuo atveju, kai nenustatyti tyčiniai darbuotojo veiksmai, darbdavys neturėtų visiškai atsiriboti nuo rizikos, kylančios organizuojant darbą, ir galėtų prisiimti dalį atsakomybės už padarinius. Anot teismo, reikalavimas atlyginti netiesioginę žalą, kuri keliolika kartų viršija vidutinį darbo užmokestį šalyje, būtų pernelyg didelė našta darbuotojui, todėl, siekiant išlaikyti teisingą šalių interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į darbuotojo turtinę padėtį, yra pagrindas sumažinti priteistinos atlygintinos žalos dydį 30 procentų.

Dėl darbdavio sprendimo nutraukti darbo sutartį turinio ir formos reikalavimų

Byloje kasacinis teismas nurodė, jog Darbo kodekso 64 str. įtvirtinti įspėjimui nutraukti darbo sutartį keliami turinio ir formos reikalavimai, o Darbo kodekso 65 str. 3 ir 4 d. – bendrosios taisyklės, nustatančios sprendimo nutraukti darbo sutartį turinį, rašytinę jo formą ir darbdavio pareigą jį perduoti darbuotojui nedelsiant. Anot LAT, paprastai įspėjimas ir sprendimas yra įforminami atskirais dokumentais, tačiau tai neužkerta kelio abu šiuos dokumentus įforminti kartu – tai yra viename dokumente. Tokiu atveju darbo santykiai nutrūksta įspėjime nurodytą darbo santykių pasibaigimo dieną. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, jog tiek įspėjimui, tiek sprendimui yra keliami iš esmės tapatūs turinio ir formos reikalavimai. Tad nagrinėjamoje byloje teismas padarė išvadą, jog darbuotojui įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą dėl darbdavio bankroto laikytinas ir darbdavio sprendimu nutraukti darbo sutartį dėl darbdavio bankroto. LAT pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje darbdavio pasirinktas įspėjimo ir sprendimo įforminimas vienu dokumentu negali būti laikomas pažeidžiančiu nustatytą tvarką ar apribojusiu darbuotojo teises ginčyti taip įformintą atleidimą.

Dėl neteisėto atleidimo iš darbo darbdavio bankroto atveju teisinių pasekmių

Prieš tai minėtoje byloje LAT sprendė ir kitą aktualų klausimą dėl darbuotojo atleidimo pripažinimo neteisėtu tuo pagrindu, kad buvo pažeisti imperatyvūs Darbo kodekso 63 str. 3 d. reikalavimai, susiję su darbdavio pareiga informuoti darbo tarybą ir konsultuotis su ja, taip pat tuo pagrindu, kad buvo pažeisti ir Darbo kodekso 63 str. 4 d. reikalavimai dėl Užimtumo tarnybos informavimo. LAT pažymėjo, jog darbuotojo atleidimas iš darbo laikytinas neteisėtu, jei darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo arba atleidimo metu pažeidžiama įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju kasacinis teismas pripažino, kad egzistavo įstatyme įtvirtintas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas – darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju. Tuo tarpu, pasisakydamas dėl padarytų procedūrinių pažeidimų, teismas vertino, jog konstatuoti neteisėtą atleidimą iš darbo ir taikyti Darbo kodekso 218 str. 2 ir 4 d. įtvirtintus neteisėto atleidimo padarinius galima tik pripažinus, kad buvo padaryti esminiai atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimai. Tai yra, nustačius, kad buvo padaryti formalūs ar mažareikšmiai atleidimo tvarkos pažeidimai, negali būti taikomi Darbo kodekso 218 str. įtvirtinti padariniai. Šioje byloje teismas, atsižvelgdamas į specifinį atleidimo pagrindą ir bankroto proceso tikslus bei kitas byloje nustatytas aplinkybes, nusprendė, kad nors darbuotojo atleidimas pripažintinas neteisėtu, tačiau Darbo kodekso 218 str. 2 ir 4 d. įtvirtinti neteisėto atleidimo padariniai netaikytini.

Dėl išbandymo sąlygos nustatymo

Kitoje byloje LAT vertino, ar galima sulygti dėl išbandymo sąlygos, kai darbuotojas į pareigas buvo atrinktas konkurso būdu. Darbuotojas siekė įrodyti, kad išbandymo sąlyga negali būti nustatyta darbuotojams, parinktiems į pareigas konkurso būdu. LAT nusprendė, jog nei Darbo kodekso, nei kitų bylai aktualių teisės aktų nuostatos nedraudžia šalims sulygti dėl išbandymo taip pat ir tuo atveju, kai darbuotojai yra parenkami konkurso būdu. Taigi teismas nurodė, jog darbo sutarties šalims leidžiama sulygti dėl išbandymo ir tuo atveju, kai darbuotojai į pareigas yra parenkami konkurso būdu, kaip tai nustato Darbo kodekso 41 str. 3 d.

Dėl darbo sutarties įsigaliojimo ir konkurso rezultatų panaikinimo

LAT nagrinėjo kompleksišką bylą dėl teisės normų, reglamentuojančių viešą konkursą, darbdavio teises nesuteikti darbo asmeniui, konkurse laimėjusiam specialią teisę sudaryti darbo sutartį, ir atšaukti konkurso rezultatus, aiškinimo ir taikymo. Be kitų išaiškinimų, LAT pasisakė ir dėl Darbo kodekso 42 str. 3 d., nurodydamas, jog tol, kol darbuotojas faktiškai nepradėjo dirbti, t. y. kol darbo sutartis neįsigaliojo, tiek darbuotojas, tiek ir darbdavys paprastai gali, atitinkamais atvejais prisiimdami kompensacijos (žalos) atlyginimo mokėjimo prievolę, atsisakyti darbo sutarties, apie tai informuodami kitą šalį. Darbo sutarties pasibaigimo institutas tuomet netaikytinas. Teismas pažymėjo, jog jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau ji neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, ir šis įrodo patyręs didesnę žalą, negu jo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu 1 mėnuo, ir (arba) įrodo patyręs neturtinės žalos, tai tokia patirta žala darbuotojo reikalavimu turi būti darbdavio kompensuojama. LAT nutartyje taip pat nurodė, jog Darbo kodekso 42 str. 3 d. taikytina ir darbo sutarčiai, sudarytai su konkursą laimėjusiu asmeniu.

Tekstą parengė advokatų kontoros Glimstedt“ advokatė, partnerė Aušra Maliauskaitė-Embrektė ir vyresnysis teisininkas Artūras Tukleris

Back to top button