Naujausia LAT praktika: nuo įvairių civilinio proceso klausimų iki banko teisės vienašališkai nutraukti banko sąskaitos sutartį įgyvendinimo

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl teisinio pagrindo skirti baudą suinteresuotam asmeniui – vaiko motinai I. P., su kuria, nustačius laikinąją bendravimo tvarką, gyvena du nepilnamečiai suinteresuotų asmenų I. ir I. P. vaikai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad neteisėti motinos I. P. veiksmai, t. y. neatsakymas į tėvo siųstas SMS žinutes, kuriomis prašoma patvirtinti, jog susitikimas įvyks, ir vaikų neatvežimas į nustatytą vietą, apie tai nepranešus tėvui, yra pagrindas skirti I. P. įspėjimą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad aplinkybės, jog, pirma, nors motina ir neatsakė į tėvo siųstas SMS žinutes, tačiau tris kartus iš dešimties buvo atvežusi vaikus į susitikimo vietą ir, antra, kad aplinkybės, sudarančios pagrindą skirti motinai sankciją, yra išnykusios, nes apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu bendravimo tvarkos buvo laikomasi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija sprendė, kad neturi pagrindo sutikti su tokiu teismo vertinimu. Teisėjų kolegija pasisakė, kad sankcija už teismo sprendimo (nutarties), kuriuo nustatyta skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka, nevykdymą gali būti taikoma abiem tėvams, t. y. tiek skyrium gyvenančiam tėvui (motinai), tiek tėvui (motinai), su kuriuo gyvena vaikas, atsižvelgiant į kiekvienam iš jų tenkančias pareigas, susijusias su tokio sprendimo (nutarties) vykdymu. Teisėjų kolegija sprendė, kad teismo išvada dėl taikytinos sankcijos už teismo sprendimo nevykdymą, apeliacinės instancijos teismo atlikta netinkamai įvertinus tėvų pareigas užtikrinant prioritetinius vaikų interesus ir teisę bendrauti su skyriumi gyvenančiu tėvu. Šiame kontekste tėvų bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareiga turi būti suprantama, kaip maksimalių pastangų dėjimas tam, kad vyktų skyrium gyvenančio tėvo ir vaikų bendravimas, jeigu reikia ir su specialistų pagalba.

_____

Byloje teismai pripažino negaliojančiu sandorį – turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą ir taikė restituciją. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo neskundžia teismų sprendimo ir nutarties dalių, kuriomis teismai pripažino negaliojančiu sandorį, o prašo tik pakeisti teismų taikytą restitucijos būdą. Teismų pripažintas negaliojančiu turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas sudarytas vykdymo procese, antstoliui vykdant išieškojimą iš skolininkės (ieškovės) turto išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo prašė pakeisti restitucijos būdą iš jos taikymo natūra į piniginį ekvivalentą, kurį sumokėti būtų įpareigota atsakovė ieškovei, o pastatas – poilsio korpusas išliktų atsakovės nuosavybe. Prašomu restitucijos būdu, įpareigojant sumokėti piniginį ekvivalentą, trečiasis asmuo L. V. siekia, kad ginčijamas pastatas išliktų atsakovės nuosavybe ir jis taip turėtų galimybę nukreipti savo turimą vykdytiną reikalavimo teisę į atsakovės turtą, be kita ko – ginčijamą pastatą.

Teisėjų kolegija vertino, kad trečiasis asmuo L. V. nėra teismų pripažinto negaliojančiu sandorio – turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui – ir taikytos restitucijos materialiųjų teisinių santykių dalyvis. Nagrinėjamos kasacine tvarka bylos klausimo dėl restitucijos būdo pakeitimo teisinis ryšys yra pernelyg nutolęs nuo šio trečiojo asmens materialiųjų teisių ir pareigų, jo turimos vykdytinos reikalavimo teisės. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, taikydami restituciją, nenusprendė dėl šio trečiojo asmens materialiųjų teisių ir pareigų, jų nepakeitė. Restitucijos taikymu natūra trečiojo asmens teisės ir teisėti interesai nėra pažeidžiami. Dėl to teisėjų kolegija darė išvadą, kad trečiasis asmuo L. V., nors ir būdamas kasacinį procesą galinčiu inicijuoti subjektu, neturi teisės kasaciniu skundu ginčyti teismų sprendimo ir nutarties dalių dėl restitucijos taikymo nagrinėjamoje byloje.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus informavimo apie kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje prasidėjusį jo skolininko fizinio asmens nemokumo procesą tvarką ir šios tvarkos nesilaikymo teisinius padarinius, pabrėžta, kad Reglamento Nr. 2015/848 53–55 straipsniuose įtvirtintos tiesiogiai taikomos nuostatos yra palankios kreditoriams, kurių gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje nei nemokumo bylos iškėlimo valstybė. Minėtuose straipsniuose įtvirtintas reguliavimas skirtas užtikrinti kreditorių lygiateisiškumui, užsienio kreditorių informavimo apie kitoje valstybėje vykstantį skolininko nemokumo procesą realumui ir jų teisės pareikšti reikalavimus šiame procese veiksmingumui. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pagal Latvijoje nustatytą teisinį reglamentavimą, sėkmingai užbaigus fizinio asmens nemokumo procesą, fizinis asmuo yra atleidžiamas ne tik nuo likusių prievolių kreditoriams, nurodytiems atleidimo nuo skolų plane, bet ir nuo prievolių tiems kreditoriams, kurie Nemokumo įstatymo nustatyta tvarka nepareiškė reikalavimų skolininko bankroto procese. Tačiau sprendžiant, ar Nemokumo įstatymo 141 straipsnio 1¹ dalyje nurodytos pasekmės gali būti taikomos UAB „Gelvora“, turi būti atsižvelgiama į tai, jog Nemokumo įstatymas, nustatydamas kreditorių reikalavimų pateikimo terminus, kartu nustato reikalavimą dėl tinkamo kreditorių informavimo apie pradėtą nemokumo procesą. Tik tinkamai apie nemokumo procesą informuotas kreditorius turi galimybę pareikšti savo reikalavimus skolininko nemokumo procese, taip pat tik tinkamai informuotam kreditoriui gali būti taikomas Nemokumo įstatymo 73 straipsnyje įtvirtintas senaties terminas ir jo pasibaigimo teisinės pasekmės.

AB „Gelvora“ laikytina užsienio kreditore pagal Reglamento Nr. 2015/848 2 straipsnio 12 dalį, todėl teisiškai nepagrįstu pripažintinas kasacinio skundo argumentas, kad UAB „Gelvora“ galėjo būti informuota apie pareiškėjui pradėtą nemokumo procesą Nemokumo įstatyme nustatyta vietos kreditorių informavimo tvarka. Toks aiškinimas, viena vertus, prieštarauja Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 4 dalies nuostatoms, pagal kurias šiame straipsnyje nurodytos standartinės formos naudojimas nėra privalomas tik su ūkinės komercinės ar profesinės veiklos nevykdančiais fiziniais asmenimis susijusių nemokumo bylų atveju, jei iš kreditorių nereikalaujama pateikti reikalavimus tam, kad nemokumo byloje į juos būtų atsižvelgta. Kita vertus, nemokumo administratoriaus pareiga informuoti užsienio kreditorius būtent Reglamento Nr. 2015/848 nustatyta tvarka, išsiunčiant atskirą pranešimą, įtvirtinta ir Nemokumo įstatymo 66 straipsnio 4 dalyje, kurioje taip pat nurodyti būtini tokio pranešimo rekvizitai. Nustačius, kad pareiškėjas neinformavo nurodytų subjektų apie jam žinomus UAB „Gelvora“ reikalavimus, t. y. nevykdė pagal Nemokumo įstatymą jam tenkančių pareigų, konstatuotina, kad UAB „Gelvora“ prarado galimybę dalyvauti pareiškėjo nemokumo procese būtent dėl sąžiningumo principo neatitinkančio pareiškėjo elgesio. Pareiškėjas, pasirinkęs neatskleisti informacijos apie jam žinomus kreditorius, kartu prisiėmė riziką, kad jam pradėtas nemokumo procesas neturės įtakos šių kreditorių reikalavimams, t. y. prievolės šiems kreditoriams turės būti vykdomos neatsižvelgiant į nemokumo proceso pabaigą.  

_____

Nutartyje dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių procesinių dokumentų (jų priedų) kalbos reikalavimus, taip pat rašytinių įrodymų pateikimo formą, pakartota, kad kasacinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad faktiniai duomenys, kurie pateikti nesilaikant proceso įstatyme įtvirtintos procesinių dokumentų ir jų priedų pateikimo tvarkos, neatitinka leistinumo reikalavimo (plačiąja prasme). Taigi, užsienio kalba pateikti rašytiniai įrodymai laikomi leistinais, tik jeigu kartu yra pridedamas įstatymo nustatyta tvarka patvirtintas jų vertimas.

Taip pat kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas buvo atstovaujamas antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos atstovų, jie savo pareigas atliko nekompetentingai, o vienam iš jų buvo iškelta drausmės byla. Atsakovo teigimu, advokato neveikimas (atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikimas) lėmė neteisingą ginčijamos bylos dalies išnagrinėjimą priimant atsakovui nepalankų sprendimą, o apeliacinės instancijos teismas, neišaiškinęs atsakovui, kad jo atstovas netinkamai atlieka savo pareigas, ir neužtikrinęs jam galimybės pasirinkti tinkamą atstovą, pažeidė jo teisę į teisminę gynybą. Kasacinis teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas, kuriam buvo teikta antrinė teisinė pagalba, manydamas, kad šiai pagalbai teikti paskirtas advokatas O. R. savo pareigas atlieka nekompetentingai, turėjo teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą arba teismą ir kelti klausimą dėl jam atstovavusio advokato paslaugų kokybės, galimų jo padarytų pažeidimų nepateikiant atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų šia teise pasinaudojęs. Be to, aplinkybė, kad toks procesinis dokumentas byloje nebuvo pateiktas, pagal nagrinėjamos bylos duomenis nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovo procesinių teisių pažeidimą ar kad jam buvo atstovaujama netinkamai. Kasaciniame skunde neteigiama, kad advokatas neišaiškino atsakovui jo pareigos pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Ieškovės apeliacinis skundas kartu su teismo 2020 m. spalio 14 d. pranešimu „Dėl apeliacinio skundo kopijos siuntimo“ buvo išsiųstas atsakovui per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (EPP), pranešime pažymėta apie pareigą pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą ir išsamiai išdėstyta jo pateikimo tvarka. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, atsakovas yra LITEKO VEP posistemio paslaugų gavėjas, t. y. EPP naudotojas, todėl turi galimybes operatyviai sekti bylos eigą, tai teikia pagrindą daryti išvadą, kad apie pareigą pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovui buvo (turėjo būti) žinoma.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių investuotojo į su akcijų indeksais susietas obligacijas (SASO) banko paskolintomis lėšomis teisių gynimą, bankui pažeidus finansų tarpininko pareigas, išaiškinta, kad kiekvienas SASO įsigijimo už banko paskolintas lėšas atvejis (SASO įsigijimo sutartis ir susijusi paskolos sutartis) byloje nagrinėjamu aspektu – taikant CK 6.64, 6.206 straipsnių nuostatas, kaip investuotojo teisių gynimo būdą, turi būti vertinamas atskirai – ar kiekvienos iš akcijų įsigijimo sutarčių atveju ieškovai gavo finansinę naudą, ar patyrė nuostolių bankui sumokėtų palūkanų ar kt. mokėjimų forma. Nenustačius, kad šalis siejo viena sutartis dėl visų obligacijų įsigijimo, kitaip vertinti nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė ir įvertino įrodymus, pagrindžiančius ieškovo A. P. investavimo į SASO rezultatus pagal visas su juo sudarytas sutartis, todėl byloje nebuvo nustatyta reikšminga aplinkybė dėl šio ieškovo patirtų nuostolių ar gauto pelno fakto, ir dėl to galimai priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą dėl ieškovo A. P. ieškinio, nevertino atsakovo apeliacinio skundo argumentų dėl ieškovo gauto pelno, kurie laikytini esminiais, ir iš esmės apsiribojo pritarimu pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl šio ieškovo. 

_____

Ieškovė byloje nurodė, kad sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė S. D. pardavė ieškovei transporto priemonę „PIAGGIO MP3 500 Sport ABS“. Išoriškai apžiūrėjus matyti, kad Transporto priemonė yra su trimis ratais, du iš jų pritvirtinti prie priekinės ašies. Ieškovė atkreipė dėmesį, kad jai buvo svarbu, jog perkama Transporto priemonė yra triratė ir atitinka L5 klasę.  Ieškovė taip pat buvo nurodžiusi, kad Transporto priemonę pirko asmeniškai sau, todėl ginčo pirkimo–pardavimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi.  Ieškovė pažymėjo, kad netrukus po sutarties sudarymo paaiškėjo, jog Transporto priemonė neatitinka L5 klasei keliamų reikalavimų. Transporto priemonė turėtų būti priskiriama L3 klasei, nes priekinių ratų centrus jungianti linija yra trumpesnė negu 460 mm. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad atsakovai, nebūdami profesionalūs pardavėjai, nežinojo ir negalėjo žinoti apie parduodamos Transporto priemonės trūkumus, jų neatitiktį klasei, nes jie vadovavosi kompetentingų institucijų parengta Techninės ekspertizės pažyma.

LAT teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutiko. Pabrėžė, kad ESTT sprendime Kamenova (ESTT 2018 m. spalio 4 d. sprendimo byloje Komisia za zashtita na potrebitelite prieš Evelina Kamenova, C-105/17) įtvirtino nebaigtinių ir neišimtinių kriterijų sąrašą, kuriuos reikėtų įvertinti, siekiant nustatyti, ar atitinkama veikla atitinka verslo veiklą, t. y.: ar pardavimas internetinėje platformoje įvykdytas organizuotai; ar jį vykdant siekta pelno; ar pardavėjas turi informacijos ir techninę kompetenciją parduoti siūlomas prekes, kurių galbūt neturi vartotojas, ir dėl to jo padėtis yra palankesnė nei šio vartotojo; ar pardavėjas turi teisinį statusą, reikalingą komerciniams sandoriams atlikti, ir kokiu mastu pardavimas internetu susijęs su pardavėjo komercine ar profesine veikla; ar pardavėjas yra PVM mokėtojas; ar pardavėjas, veikiantis nustatyto prekybininko vardu ar jo naudai arba tarpininkaujant bet kuriam kitam asmeniui, veikiančiam jo vardu ir jo naudai, gavo tam tikrą atlygį ar užmokestį; ar pardavėjas įsigyja naujas arba naudotas prekes, kad jas perparduotų, ir dėl to ši jo veikla yra reguliari, dažna ir (arba) vykdoma vienu metu su jo profesine veikla; ar visos parduodamos prekės yra tos pačios rūšies arba tokios pačios vertės, visų pirma – ar pasiūla orientuota į nedidelį prekių skaičių. Aptartos ESTT praktikos bei kasacinio teismo išaiškinimų kontekste konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismo išvada nepripažinti atsakovų verslininkais padaryta nenustačius ir neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių. Nors ieškovė byloje nuosekliai kėlė klausimą dėl ginčo pirkimo–pardavimo sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties, apeliacinės instancijos teismas nevykdė pareigos būti aktyviam procese, nepriėmęs naujų įrodymų, netyrė aplinkybių dėl atsakovų vykdomos transporto priemonių ir jų detalių pardavimo veiklos tikslo, trukmės ir tęstinumo, taip pat pelno siekimo aspekto, nevertino gaunamų iš pardavimo veiklos pajamų dydžio, kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl atsakovų, kaip sutarties šalies, pripažinimo verslininkais.

_____

Nutartyje dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio palikimą nenagrinėto ieškovui nepasinaudojus privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, kai ja dar galima pasinaudoti, aiškinimo ir taikymo, išaiškinta, kad kai ieškinyje pareiškiami keli alternatyvieji reikalavimai, iš kurių vienas nagrinėtinas tiesiogiai teisme, o kitam įstatymu nustatyta privaloma išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka, kuria ieškovas kreipimosi į teismą metu nėra pasinaudojęs, teismas, vadovaudamasi bylų priskirtinumo teismui prioritetu, neturi teisės atsisakyti priimti ar palikti nenagrinėto to alternatyviojo ieškinio reikalavimo, dėl kurio ieškovas nėra pasinaudojęs privaloma išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, kai ja dar galima pasinaudoti. Tačiau tokiu atveju teismas turi atsižvelgti į šių reikalavimų nagrinėjimo specifiką ir pirmiausia spręsti dėl galimybės patenkinti tą alternatyvųjį ieškinio reikalavimą, kuris tiesiogiai nagrinėtinas teisme.

Taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad rinkos tyrimas ir išankstinis ginčų sprendimas ne teisme yra skirtingos ERĮ reglamentuojamos procedūros. Atlikdama rinkos tyrimą Ryšių reguliavimo tarnyba įgyvendina jai pavestą viešąją funkciją užtikrinti efektyvią konkurenciją jos kuruojamoje srityje, t. y. ar konkurencija tam tikroje elektroninių ryšių rinkoje yra veiksminga, ir jei ji nėra veiksminga, neleisti susidaryti galimybėms piktnaudžiauti įtaka konkrečioje rinkoje. Ši procedūra reglamentuojama Elektroninių ryšių rinkos tyrimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2004 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1V-297. Tuo tarpu privalomą ginčų sprendimo ne teisme procedūrą Ryšių reguliavimo tarnyboje reglamentuoja Ginčų sprendimo taisyklės, pagal kurias ginčą sprendžia Ryšių reguliavimo tarnybos Ginčų sprendimo komisija. Taip pat ERĮ 28, 38¹ ir 39 straipsniais, kuriuose reglamentuojama ginčų sprendimo Ryšių reguliavimo tarnyboje galimybė, nenustatyta, kad tokia ginčų sprendimo tvarka apima ir ginčų dėl galimų konkurencijos teisės pažeidimų nagrinėjimą.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių banko teisę vienašališkai nutraukti banko sąskaitos sutartį, išaiškintaa, kad šalims bendrojoje sutartyje įtvirtinus mokėjimo paslaugų teikėjo teisę vienašališkai nutraukti neapibrėžtam terminui sudarytą bendrąją sutartį, tačiau nenurodžius konkrečių atvejų, kada mokėjimo paslaugų teikėjas gali pasinaudoti tokia teise, mokėjimo paslaugų teikėjas vienašalio sutarties nutraukimo teise gali pasinaudoti tik esant svarbioms priežastims. Kilus ginčui dėl bendrosios sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumo ir mokėjimo paslaugų teikėjui neįrodžius, kad vienašalį sutarties nutraukimą konkrečiu atveju lėmė svarbios priežastys, vienašalis sutarties nutraukimas, kaip vienašalis sandoris, pripažintinas neteisėtu ir negaliojančiu kaip neatitinkantis, inter alia, favor contractus, sąžiningumo ir bendradarbiavimo (kooperavimosi) sutartiniuose santykiuose principų. Atsakovui bylos nagrinėjimo metu neįrodžius svarbių priežasčių, lėmusių sutarčių su ieškove nutraukimą, konstatuotina, kad vienašalis sutarčių su ieškove nutraukimas bylą nagrinėjusių teismų nepagrįstai nebuvo pripažintas neteisėtu.