Naujausia LVAT praktika apie aplinkos ar kultūros paveldo apsaugą

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) administracinėje byloje Nr. AS-754-815/2021 sprendė dėl pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti priimti skundą, kada pareiškėjas, Varnių regioninio parko direkcija (Direkcija) siekė nuginčyti Aplinkos apsaugos agentūros (Agentūra) sprendimą, kuriuo įvertintas vėjo elektrinių parko įrengimo ir eksploatavimo poveikis aplinkai.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kadangi kreiptis į teismą su skundu dėl planuojamos ūkinės veiklos (PŪV) poveikio aplinkai gali planuojamos ūkinės veiklos organizatorius (užsakovas), kuriam sprendimas dėl PŪV poveikio aplinkai yra privalomas bei sukelia pasekmes, ir suinteresuota visuomenė, o pareiškėjui, kaip poveikio aplinkai vertinimo (PAV) subjektui, šis sprendimas nesukėlė jokių teisinių pasekmių.

LVAT, įvertinęs Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymu (Įstatymas) nustatytą teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad Agentūros sprendimą skųsti teismui gali asmenys (subjektai), kurių teises ir (ar) įstatymų saugomus interesus toks sprendimas galbūt pažeidžia, taip pat suinteresuota visuomenė Įstatymo 2 str. 14 d. prasme, t. y. vienas arba daugiau fizinių ir (ar) juridinių asmenų, jų asociacijos, organizacijos arba grupės, kuriai daro ar gali daryti poveikį toks sprendimas. LVAT pridūrė, kad viešieji juridiniai asmenys (išskyrus valstybės ar savivaldybės, jų institucijų įsteigtus juridinius asmenis), kurie skatina aplinkos apsaugą, taip pat gali skųsti Agentūros sprendimą, net jei jų teisės ir (ar) teisėti interesai tiesiogiai nepažeidžiami.

LVAT kartu nurodė, kad PAV subjektas – valstybės institucija ar savivaldybės vykdomoji institucija, nagrinėjanti PAV dokumentus, pagal kompetenciją teikianti išvadas ir dalyvaujanti atrankos dėl PAV procese. LVAT pabrėžė, kad pagal bylos duomenis Direkcija buvo pakviesta dalyvauti PŪV PAV, dėl kurios buvo priimtas ginčijamas Agentūros sprendimas, procese kaip PAV subjektas ir Direkcija, kaip PAV subjektas, dėl PŪV PAV ataskaitos (t. y. dėl UAB „Telšių vėjo parkas“ planuojamos ūkinės veiklos – vėjo elektrinių parko įrengimo ir eksploatacijos, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos) pateikė savo išvadą. LVAT akcentavo ir tai, kad Direkcijos skundas pirmosios instancijos teismui buvo grindžiamas tuo, kad nagrinėtu atveju neteisingai įvertintas PŪV, t. y. vėjo elektrinių parko, poveikis kraštovaizdžiui, nes vėjo elektrinių parkas Varnių regioninio parko kraštovaizdžiui bus vizualiai reikšmingas, nepanaikinus Sprendimo bus leidžiama statyti vėjo elektrines artimiausioje Varnių regioninio parko aplinkoje, sukeliant vizualinę taršą vertingiausioms kraštovaizdžio panoramoms.

Remdamasis aukščiau nurodytu, LVAT išaiškino, kad nors Direkcija, būdama viešuoju juridiniu asmeniu, kurio savininkas yra valstybė, negalėtų skųsti Agentūros sprendimo, jei jos teisės ir (ar) teisėti interesai tiesiogiai nebūtų pažeidžiami, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą tuo pagrindu, kad siekiamas ginčyti sprendimas Direkcijai nesukelia teisinių pasekmių, t. y. įvertinus nustatytas aplinkybes, kad Direkcija kaip Varnių regioninio parko valdytojas (administratorius):

• teikė išvadą dėl PŪV PAV;
• skunde pirmosios instancijos teismui nurodė argumentus, kuriais grindė PŪV – vėjo elektrinių parko – pernelyg didelę neigiamą įtaką Verkių regioninio parko kraštovaizdžiui.

Todėl LVAT sprendė, kad kada nėra akivaizdu dėl sprendimo pasekmių Direkcijai, išvadą, ar ginčijamas Sprendimas Direkcijai sukelia ar nesukelia teisines pasekmes, bus galima padaryti tik bylą nagrinėjant iš esmės, bet ne skundo priėmimo stadijoje.

LVAT pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir perdavė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo, o atskirąjį skundą tenkino iš dalies.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2807-602/2021 sprendė dėl pareiškėjui, uždarajai akcinei bendrovei „NT Plėtros fondas“ skirta 214 848 Eur bauda ir apskaičiuoti 277 594,01 Eur delspinigiai. Pirmosios instancijos teismas paliko galioti Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) ir Mokestinių ginčų komisijos (MGK) sprendimus, o pareiškėjo skundą atmetė.

LVAT sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau sumažino apskaičiuotų delspinigių sumą, atsižvelgdamas į tai, kad VMI analogiškoje byloje priėmė skirtingą sprendimą.

LVAT nurodė, kad VMI, priimdama panašų ginčo esme sprendimą kitos bendrovės atžvilgiu dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų, yra pripažinusi, kad bendrovėms išties galėjo būtų neaiški Informuotiems investuotojams skirtų kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo taikymo ir su šio įstatymo taikymu susijusių mokestinių sprendimų praktika. LVAT pažymėjo, kad VMI, priimdama iš esmės tapatų ginčo esme sprendimą kitos bendrovės atžvilgiu dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų, iš esmės, tapačiomis aplinkybėmis atleido verslo subjektą nuo 90 proc. priskaičiuotų pelno mokesčio delspinigių mokėjimo, kada pareiškėjo atveju – tik 50 proc.

LVAT išaiškino, kad kada mokesčių administratorius priėmė skirtingus sprendimus mokesčių mokėtojų atžvilgiu, kurių padėtis buvo analogiška, toks mokesčių administratoriaus sprendimas nesuderinamas su Mokesčių administravimo įstatyme  įtvirtintu mokesčių mokėtojų lygybės principu. Todėl LVAT darė išvadą, kad toks sprendimas tiek, kiek yra nesuderinamas su mokesčių mokėtojų lygybės principu, keičiamas ir pareiškėjas atleidžiamas nuo 90 proc. delspinigių, t. y. 499 669,2 Eur. LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė, o apeliacinį skundą tenkino iš dalies.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2786-492/2021 sprendė ginčą dėl Kultūros paveldo departamento Vilniaus miesto savivaldybės administracijai skirtos 1 000 Eur baudos už Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Įstatymas) 25 str. 3 d., t. y. Valstybei ir savivaldybėms priklausančių kultūros paveldo objektų lankymo tipinių taisyklių (Taisyklės) 7 p., pažeidimą.

Nutarimu buvo konstatuota, kad kultūros paveldo objekto – Lukiškių aikštės pietinėje dalyje supiltas smėlis, pastatyti įrenginiai, reklaminiai stendai bei pastatytas įrenginys – ekranas su reklama, perduodantis informaciją, kurio įrengimas bei naudojama reklama nebuvo derinama su už kultūros paveldo apsaugą atsakinga institucija. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, tvarkydama ir įrengdama įrenginius kultūros paveldo objekte – Lukiškių aikštėje, pažeidė Įstatymo 25 str. 3 d. nuostatas, kurios numato, kad valstybei ir savivaldybėms priklausančių kultūros paveldo objektų lankymo tipines taisykles tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, bei Taisyklių 7 p. įtvirtintus reikalavimus, kad tik iš anksto raštu suderinus su atsakinga už kultūros paveldo objekto apsaugą institucija kultūros paveldo objekte leidžiama naudoti laikinuosius statinius, įrenginius ar technines priemones.

Pirmosios instancijos teismas skundą dėl nutarimo panaikinimo atmetė. Vilniaus miesto savivaldybės administracija teigė, kad teismas neatsižvelgė į nutarimo priėmimo politinį kontekstą bei iš esmės pakartojo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, t. y. kad Įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nėra savivaldybei nustatyta privaloma elgesio taisyklė.

LVAT patvirtino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Įstatymo 25 str. 3 d. normos yra blanketinės, nukreipiančios į Taisykles. Kadangi Taisykles turi teisę patvirtinti įstatyme numatyti subjektai (Vyriausybė arba jos įgaliota institucija), jose nustatytų reikalavimų įgyvendinimas neatsiejamas nuo Įstatymo nuostatų tinkamo realizavimo, tai, LVAT vertinimu, lemia, kad Taisyklėse nustatytų kultūros paveldo objektų viešojo naudojimo reikalavimai ir apribojimai privalomi kultūros paveldo objektų valdytojams, kartu ir pareiškėjui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.

LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjui taikytinų priemonių teisėtumo klausimą, padarė nepagrįstą išvadą, kad už Įstatymo 25 str. 3 d. numatytų Taisyklių pažeidimą atsakomybė gali būti pritaikyta vadovaujantis Įstatymo 31 str. LVAT pabrėžė, kad net ir konstatavus teisės spragą, ji nagrinėtu atveju negalėjo būti užpildoma plečiamai aiškinant Įstatymo 31 str. nuostatas, nes administracinės atsakomybės taikymas įstatyme nenumatytu atveju prieštarautų įstatymo viršenybės principui. Kada už Taisyklių reikalavimų neatitinkantį elgesį atsakomybė nėra nustatyta įstatyme, LVAT padarė išvadą, kad ji negalėjo būti taikoma, todėl nutarimas priimtas neteisėtai.

LVAT panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkino apeliacinį skundą.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. A-2597-525/2021 sprendė ginčą dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI) sprendimo, kuriuo patenkintas trečiojo suinteresuoto asmens skundas ir pripažinta, jog pareiškėjas, Valstybinės mokesčių inspekcija (VMI) pažeidė Elektroninių ryšių įstatymo (Įstatymas) 69 str. 1 d. nuostatą.

VDAI pažeidimą konstatavo dėl to, jog VMI, neturėdama trečiojo suinteresuoto asmens sutikimo, išsiųstame atsakyme „Dėl gyventojo gautų pajamų apmokestinimo“ į trečiojo suinteresuoto asmens paklausimą, pateikė nuorodą į anoniminės apklausos anketą, t. y. trečiajam suinteresuotam asmeniui elektroninėmis ryšio priemonėmis siuntė tiesioginės rinkodaros pasiūlymą.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo VMI skundą kaip nepagrįstą. VMI teigė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų faktinių nuorodos į apklausos anketą pateikimo aplinkybių (įskaitant ir apklausos turinį), o rėmėsi tik siauru požiūriu į tiesioginės rinkodaros sąvoką.

LVAT nurodė, kad šioje byloje esminis ginčo aspektas yra tai, ar pareiškėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui išsiųstame atsakyme pateikta nuoroda į anoniminės apklausos anketą yra tiesioginės rinkodaros pasiūlymas.

LVAT atkreipė dėmesį į tai, kad Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (Įstatymas) nuostatoje expressis verbis yra nurodoma, kad tiesiogine rinkodara suprantama tokia veikla, kurios tikslas yra siūlyti asmenims prekes ar paslaugas ir (arba) teirautis nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų. LVAT pabrėžė, kad tokių veiksmų tikslas yra nukreiptas į ateitį ir jais siekiama, jog klientas ateityje įsigytų siūlomas prekes ar paslaugas.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, LVAT vertinimu, akivaizdu, jog VMI rašte jokios prekės ar paslaugos trečiajam suinteresuotam asmeniui nebuvo siūlomos, taip pat nebuvo teiraujamasi jo nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų. LVAT  konstatavo, kad šiame rašte trečiojo suinteresuoto asmens teiraujamasi nuomonės tik dėl jam raštu jau suteiktos konsultacijos, t.y. siekiama grįžtamojo ryšio, atsako dėl jau įvykdytos paslaugos. Todėl LVAT darė išvadą, kad plečiamai aiškinti tiesioginės rinkodaros sąvoką bei į šią sąvoką įtraukti tokius veiksmus, kuriais kliento teiraujamasi nuomonės dėl jam jau suteiktos paslaugos, pagrindo nėra.

LVAT taip pat pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei nagrinėtoje byloje būtų nustatytas pagrindas pareiškėjo konsultacijoje pateiktą pasiūlymą pateikti nuomonę anoniminėje anketoje įvertinti kaip tiesioginę rinkodarą, būtų pagrindas ginčo santykiams taikyti Įstatymo 69 str. 2 d. numatytą išimtį, leidžiančią be išankstinio paslaugų naudotojo sutikimo naudoti kliento kontaktinius duomenis prekių ar paslaugų rinkodarai. Pagal LVAT tai patvirtina byloje surinkti įrodymai:

• pareiškėjas elektroninio pašto adresą gavo iš paties trečiojo suinteresuoto asmens;
• pareiškėjas elektroninio pašto adresą panaudojo nuomonei apie savo suteiktą paslaugą gauti;
• pareiškėjo išsiųstame elektroniniame laiške (ne prisegtuke) nurodoma aiški, nemokama ir lengva galimybė trečiajam suinteresuotam asmeniui pateikti savo paklausimus, atsakymus į juos, stebėti pateiktų paklausimų nagrinėjimo eigą, o pateiktame prisegtuke prašymas pateikti savo nuomonę gali būti tiesiog ignoruojamas;
• byloje nėra duomenų, kad trečiasis suinteresuotas asmuo iš pradžių, kreipdamasis su paklausimu į pareiškėją, prieštaravo dėl tokio duomenų naudojimo.

Galiausiai, LVAT pridūrė ir tai, jog valstybės institucijai, vykdančiai mokesčių administratoriaus funkcijas, pagal Mokesčių administravimo įstatymą yra numatyta pareiga organizuoti, vykdyti ir teikti mokesčio mokėtojams konsultacijas dėl mokesčių mokėjimo ir informaciją apie įstatymus bei kitus teisės aktus mokesčių klausimais visos Lietuvos Respublikos mastu, o pagal Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles institucija privalo kasmet atlikti asmenų aptarnavimo kokybės vertinimą pagal anoniminių asmenų apklausų rezultatus arba pasirinktus objektyvaus pobūdžio kriterijus.

Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus motyvus, LVAT panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują, tenkindamas VMI apeliacinį skundą.

—-

LVAT, išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos Seimo nario pareiškimą, gruodžio 8 d. sprendime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 3D-620 patvirtinto Perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje suteikimo, perleidimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, teisės galiojimo panaikinimo ir individualių žvejybos galimybių skyrimo tvarkos aprašo 17 ir 18 punktai Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 17⁴ straipsnio 8 ir 9 daliai neprieštarauja.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Žuvininkystės įstatyme įtvirtintą žvejybos galimybių paskirstymo modelį suteikiant teisę į žvejybos galimybes, be kita ko, atsižvelgiama į praeityje vykdytą žvejybos veiklą, kurios išraiška įstatyme vadinama atskaitos duomenimis. Bendra taisyklė dėl to, kurie kalendoriniai metai yra naudojami apskaičiuojant atskaitos duomenis, yra nustatyta Žuvininkystės įstatymo 17⁴ straipsnio 2 dalyje: kiekvienas ūkio subjektas turi teisę pasirinkti bet kuriuos 3 kalendorinius metus, pagal kuriuos bus apskaičiuojami atskaitos duomenys, iš paskutinių 10 kalendorinių metų iki tų metų, kuriais konkrečiam ūkio subjektui yra suteikiamos teisės į žvejybos galimybes. Ši bendra taisyklė, be kita ko, detalizuojama Žuvininkystės įstatymo 17⁴ straipsnio 8 ir 9 dalyse.

Tvarkos aprašo 17 ir 18 punktai detalizuoja įstatyme nustatytas taisykles, reglamentuoja jų įgyvendinimo tvarką ir nenumato taisyklių, kurios konkuruotų su nustatytosiomis Žuvininkystės įstatymo 17⁴ straipsnio 8 ir 9 dalyse. Byloje ištirtas teisinis reguliavimas nesudaro kliūčių tiesiogiai vadovautis Žuvininkystės įstatymo 17⁴ straipsnio 8 ir 9 dalimis, o iš žemės ūkio ministrui pavestų įgaliojimų matyti, kad jis neturėjo pareigos Tvarkos apraše atkartoti šių įstatymo nuostatų, todėl patvirtindamas Tvarkos aprašo 17 ir 18 punktus, ministras tinkamai įgyvendino savo diskreciją.

Apžvalgą parengė VU Teisės fakulteto IV kurso studentas Vytautas Vaicekauskas