LVAT ištyrė Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių teisėtumą

2021 m. lapkričio 17 d. sprendime (bylos Nr. eI-22-415/2021) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija vertino, ar aukštesnės galios teisės aktus atitinka Lietuvos Respublikos energetikos ministro, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 1-348/D1-1014/3-742 (2014 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 1-170/D1-562/3-257-(E) redakcija) patvirtintų Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių 7 punkto nuostata, kad „Benzinas ir dyzelinas, parduodami iš valstybės atsargų, kurios yra laikomos atskirai nuo komercinių gamybinių atsargų, gali turėti savo sudėtyje ir mažesnį biodegalų kiekį arba visai jų neturėti, jei privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus. Tokius degalus galima realizuoti šalies vidaus rinkoje tik gavus rašytinį Energetikos ministerijos sutikimą“.

Į LVAT su pareiškimu ištirti norminio administracinio akto dalies teisėtumą kreipęsis Seimo narys iš esmės nurodė, kad įstatymai nenumato išimties, kuri leistų Lietuvos rinkai tiekti degalus be biodegalų ar su mažesniu, nei nustatyta Atsinaujinančių išteklių energetikos bei Alternatyviųjų degalų įstatymuose, biodegalų kiekiu. Be to, atsižvelgiant į tai, kad mineralinių degalų savikaina gerokai mažesnė nei biopriedų, tokiu būdu, anot pareiškėjo, iškreipiama sąžininga konkurencija.

Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija, vertindama, ar benzino ir dyzelino, parduodamo iš valstybės atsargų, kurios yra laikomos atskirai nuo komercinių gamybinių atsargų, standartams gali būti netaikomi įstatymuose įtvirtinti reikalavimai dėl privalomos biodegalų dalies, atsižvelgė į tai, kad Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymas šiuo atveju laikytinas specialiuoju įstatymu tiek Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo, tiek Alternatyviųjų degalų įstatymo nuostatų atžvilgiu. Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymu, be kita ko, įgyvendinama 2009 m. rugsėjo 14 d. Tarybos direktyva 2009/119/EB,  kuria valstybės narės įpareigojamos išlaikyti privalomąsias žalios naftos ir (arba) naftos produktų atsargas.

Išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė į Direktyvoje 2009/119/EB įtvirtintus tikslus ir konstatavo, kad naftos produktų ir naftos valstybės atsargos yra viena iš priemonių, skirtų ekstremalioms situacijoms valdyti ir neigiamiems padariniams dėl rimtų naftos produktų tiekimų sutrikimų amortizuoti, todėl siekiamų tikslų požiūriu yra pagrindas padaryti išimtis iš bendrojo pobūdžio reikalavimų, keliamų benzinui ir dyzelinui, formuojant valstybės atsargas.

Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad atsargas šio įstatymo nustatyta tvarka kaupia viešoji įstaiga ,,Lietuvos energetikos agentūra“ (toliau –
Agentūra) ir įpareigotosios įmonės.

Anot išplėstinės teisėjų kolegijos, Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, kad valstybės atsargos gali būti formuojamos ir iš Lietuvos bei Europos standartų reikalavimus atitinkančio benzino, kuriame yra 10 procentų biodegalų, ir dyzelino, kuriame yra ne mažiau kaip 7 procentai biodegalų, nes tokie degalai atitinka Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus (taip pat ir Alternatyviųjų degalų įstatymo 16 straipsnio 2 ir 6 dalių reikalavimus), ir iš naftos produktų, atitinkančių tik Europos standartų EN 228 ir (ar) EN 590 bendruosius reikalavimus, vadovaujantis Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi.

Taigi, be kita ko, atsižvelgęs į byloje ginčytos nuostatos lingvistinę konstrukciją, LVAT išaiškino, kad ši nuostata, pirma, reglamentuoja tas faktines situacijas, kai privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus, t. y. kai įmaišymas apskritai negalimas, ir, antra, taikoma tik įpareigotųjų įmonių kaupiamos atsargų dalies pardavimui. Žodžių junginys „benzinas ir dyzelinas, parduodami iš valstybės atsargų, kurios yra laikomos atskirai nuo komercinių gamybinių atsargų“, suponuoja, kad turimas galvoje tik tas valstybės atsargas sudarantis benzinas ir dyzelinas, kurį atskirai nuo komercinių atsargų laiko valstybės atsargas kaupiantys subjektai, turintys arba galintys turėti ir komercinių gamybinių atsargų. Tuo tarpu Agentūra komercinės veiklos nevykdo ir komercinių gamybinių atsargų apskritai neturi ir negali turėti.

Sistemiškai aiškinant Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo nuostatas, sprendime konstatuota, kad ginčyta nuostata tiek, kiek įpareigotosios įmonės, kaupiančios valstybės atsargas ne su Agentūra sudarytų susitarimų dėl atsargų kaupimo ir tvarkymo, bet kitais būdais (Atsargų įstatymo 9 str. 4 d.), benziną ir dyzeliną iš valstybės atsargų, gavus rašytinį Energetikos ministerijos sutikimą, gali parduoti ir su mažesniu biodegalų kiekiu arba visai be jų, jei privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus, prieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui (teisėkūros sistemiškumo principas), nes tokia teisė jiems iš įstatymo nekyla (Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo 8 str., 16 str.).

Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė teisinio pagrindo pripažinti, kad aukštesnės galios teisės aktams prieštarauja ir pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą ginčyta nuostata tiek, kiek Agentūra parduoda jos turto patikėjimo teise pagal patikėjimo sutartį valdomas benzino ir dyzelino valstybės atsargas (Atsargų įstatymo 16 str. 1 d.), gavus rašytinį Energetikos ministerijos sutikimą, su mažesniu biodegalų kiekiu arba visai be jų, jei privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus.

Šiuo aspektu byloje ginčyta nuostata kildinama iš Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatyme įtvirtinto specialiojo teisinio reguliavimo ir jį atitinka. Be to, ginčyta nuostata paisoma naftos produktų standartus įtvirtinančio teisinio reguliavimo darnos, nes nustatytąja taisykle privalomo biodegalų kiekio įmaišymo prievolės išimtis taikoma tik individualiai konstatavus, kad toks įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių požiūriu prieštaravimas taip pat nenustatytas, atsižvelgus į tai, kad ginčyta nuostata, anot išplėstinės teisėjų kolegijos, neteikia privilegijų ūkio subjektams, parduodantiems iš valstybės atsargų degalus, į kuriuos privalomo biodegalų kiekio įmaišymas pažeistų Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimus, nes jie nėra toje pačioje padėtyje, kaip ūkio subjektai, kurie rinkoje prekiauja degalais, į kuriuos yra galimybė įmaišyti privalomą biodegalų kiekį, nepažeidžiant Privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo informacija