Naujausių LVAT bylų apžvalga: nuo seimo nario laisvo mandato principo aiškinimo iki mokesčių teisės klausimų

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) administracinėje byloje Nr. R-17-261/2021 sprendė ginčą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) priimto sprendimo, kuriuo atsisakė registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl privalomojo referendumo, kadangi pateiktas įstatymo projektas dėl Seimo nario mandato neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.

Pareiškėjo siekė pakeisti Konstitucijos 55 str. 1 d. ir numatyti, kad Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami vienmandatėse apygardose ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu iš kandidatų, kuriuos kelia Lietuvos Respublikoje registruotos ir veikiančios, valstybės ir užsienio lėšų negaunančios politinės partijos bei nevyriausybinės organizacijos ir kurie įsipareigoja vykdyti rinkimų programą.

Pareiškėjo taip pat siekė:

1. pakeisti Konstitucijos 59 str. 2 d. ir numatyti, kad išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir vykdyti savo rinkimų programą bei jį kandidatu į Seimo narius iškėlusios politinės partijos ar nevyriausybinės organizacijos rinkimų programą.
2. pakeisti Konstitucijos 59 str. 4 d. ir numatyti, kad pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo rinkimų programa bei jį kandidatu į Seimo narius iškėlusios politinės partijos ar nevyriausybinės organizacijos rinkimų programa, savo sąžine vykdo rinkimų programą.
3. papildyti Konstitucijos 59 str. 5 d. ir numatyti, kad Seimo nariui, nevykdančiam savo rinkimų programos ir jį kandidatu į Seimo narius iškėlusios politinės partijos ar nevyriausybinės organizacijos rinkimų programos, rinkimų apygardos 8 procentų rinkimų teisę turinčių piliečių parašų iniciatyva Seime inicijuojama apkalta.

LVAT nurodė, kad kai kurios siūlomos tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu susijusios nuostatos formuluojamos, neatsižvelgiant į iš Konstitucijos kylantį imperatyvaus mandato draudimą, kurio teisinė argumentacija atskleidžiama oficialioje konstitucinėje doktrinoje.

LVAT minėtu aspektu pažymėjo, kad pasiūlymų nuostatose, kuriose be kita ko, siūloma, kad Seimo nariai įsipareigotų ir prisiektų vykdyti, vadovautųsi ir vykdytų rinkimų programą, o rinkimų programos nevykdymo atveju siūloma sudaryti galimybes tokiam Seimo nariui inicijuoti apkaltą rinkimų apygardos 8 procentų rinkimų teisę turinčių piliečių parašų iniciatyva, pažeidžia vieną iš esminių demokratinių valstybių politinėms sistemoms būdingų parlamentinės veiklos principų – laisvą Seimo nario mandatą.

LVAT, išdėstęs aktualią konstitucinę jurisprudenciją bei teisės doktriną, pridūrė, kad Europos komisijos „Demokratija per teisę“ ataskaitoje, skirtoje imperatyvaus mandato analizei, laisvo mandato principas suprantamas kaip visuotinai pripažįstamas daugelyje Europos Tarybos valstybių narių.

LVAT antrina, kad pagrindinis konstitucinis principas, kuris draudžia imperatyvų mandatą arba bet kokią kitokią formą, leidžiančią politine tvarka atšaukti atstovų mandatus, turi vyrauti kaip kertinis akmuo Europos demokratiniame konstitucionalizme.

Be to, paminėta, kad nors VRK iš esmės teisingai vertino kai kurių pateikto Įstatymo projekto nuostatų nesuderinamumą su laisvo mandato principo suponuojamais imperatyvais ir teisės galiojimo taisyklėmis, vis dėlto Komisija klaidingai argumentavo priimtą Sprendimą, teigdama, kad siūlomu Įstatymo projektu pakeitus Konstituciją, atsirastų teisinio reglamentavimo nesuderinamumas su šiuo metu galiojančiu Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymu.

LVAT nusprendė pareiškėjų Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės koordinatorių skundą atmesti.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2234-438/2021 sprendė ginčą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) ir Mokestinių ginčų komisijos (MGK) sprendimų, kuriais pareiškėjui priskaičiuota sumokėti į biudžetą 154 938 Eur pridėtinės vertės mokesčio (PVM), 55 887,75 Eur PVM delspinigius, 15 494 Eur PVM baudą.

Byloje nustatyta, kad šie mokesčiai pareiškėjui priskaičiuoti už tai, jog jis nuo 2013-04-0 iki 2013-05-31 nuo iš Lenkijos įmonės įsigytų ir Estijos įmonei parduotų, tačiau nugabentų į Suomiją, Vokietiją, Vengriją, Jungtinę Karalystę, Portugaliją prekių vertės neapskaičiavo ir nedeklaravo 154 938 Eur pardavimo PVM, tuo pažeisdamas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (PVMĮ) 122 str. 2 d. reikalavimus.

LVAT išaiškino, kad keturioms sąlygoms yra realizuojama PVMĮ 122 str. 2 d. dispozicija:

1. Prekes įsigyjantis asmuo yra Lietuvos Respublikoje registruotas PVM mokėtojas;
2. Asmens PVM mokėtojo kodas buvo nurodytas įsigyjant prekes;
3. Šios prekės išgabenamos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę;
4. PVM buvo sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas.

LVAT išaiškino, kad ketvirtoji sąlyga reiškia, jog prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės pripažįstamas įvykusiu Lietuvos teritorijoje, kai nėra duomenų apie PVM sumokėjimą toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas. LVAT pabrėžė, kad pareiga paneigti ketvirtąją sąlygą (t. y. įrodyti, kad PVM buvo sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas) tenka prekes įsigijusiam asmeniui, kuris yra Lietuvos Respublikoje registruotas PVM mokėtoju.

LVAT, apibendrindamas aktualų teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad asmuo Lietuvos Respublikoje registruotas PVM mokėtoju, įsigijęs prekes iš vienos valstybės narės ir jas išgabenęs į kitą valstybę narę, neapmokestinamas Lietuvos Respublikoje PVM tik tuo atveju, jei prekes toje kitoje valstybėje narėje patiekia asmeniui, kuriam toje kitoje valstybėje narėje nustatyta prievolė apskaičiuoti ir sumokėti už šias patiektas prekes PVM arba įrodo, kad PVM buvo sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi prekių gabenimas.

LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2512-602/2021 sprendė ginčą dėl Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) Palangos skyriaus vilkinimo atlikti veiksmus.

Pareiškėjas 2019 rudens pradžioje kreipėsi į NŽT Palangos skyrių su prašymu, prašydamas perduoti registravimui žemės sklypo kadastrinių duomenų pakeitimą. NŽT nepriimant sprendimo daugiau nei 8 mėnesius, pareiškėjas pateikė skundą teismui.

Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė kaip nepagrįstą, padaręs išvadą, kad NŽT Palangos skyriaus nesikreipimas dėl žemės sklypo kadastrinių duomenų pakeitimų įregistravimo yra pagrįstas, nes nebaigtas tyrimas dėl Žemės sklypo naudojimo.

LVAT išaiškino, kad sprendžiant ginčus dėl vilkinimo atlikti veiksmus, (i) pirmiausiai turi būti nustatyta ar apskritai viešojo administravimo subjektas kompetentingas nagrinėti gautą prašymą ir atlikti konkrečius veiksmus, t. y. dėl to priimti prašomus priimti sprendimus ar atlikti veiksmus; (ii) nustačius, kad viešojo administravimo subjektas kompetentingas nagrinėti gautą prašymą, turi būti nustatoma, ar prašymas išnagrinėtas ir ar prašymas išnagrinėtas teisės aktų nustatyta tvarka ir laiku.

LVAT nurodė, kad nagrinėtu atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, nes, neatsakydamas į pagrindinį pareiškėjo skundo klausimą, ar NŽT Palangos skyrius vilkino atlikti veiksmus, neišnagrinėjo pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo, nenustatė kilusio ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir visapusiškai bei objektyviai jų neišnagrinėjo, t. y. apskritai netyrė svarbių aplinkybių, ar NŽT buvo kompetentinga nagrinėti prašymą, ar išnagrinėjo prašymą, ar išnagrinėjo prašymą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais ir, nagrinėdamas skundą dėl vilkinimo atlikti veiksmus, netaikė aktualių tokį ginčą reglamentuojančių teisės aktų.

LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino, o apeliacinį skundą tenkino.

Apžvalgą parengė VU Teisės fakulteto IV kurso studentas Vytautas Vaicekauskas