Naujausia LAT praktika privatinės teisės klausimais: nuo notaro kompetencijos ribų iki civilinės atsakomybės
Civilinėje byloje dėl notaro kompetencijos ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tvarkos ir sąlygų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija pasisakė, kad įvertinus notarei pateiktus duomenis (palikėjo deklaruotą išvykimą į užsienio valstybę, darbo santykius šioje valstybėje ir kt.), darytina išvada, kad notarei pagrįstai kilo klausimas dėl galimo tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo bei įprastinės palikėjo gyvenamosios vietos. Notaras, spręsdamas įpėdinio pareiškimo dėl palikimo priėmimo klausimą, turi pareigą įsitikinti, ar jis turi kompetenciją vesti konkrečią paveldėjimo bylą, kaip tai nustatyta CK 5.50 straipsnio 2 dalyje bei Notariato įstatymo 28 straipsnyje. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta visų Lietuvos Respublikoje gyvenančių asmenų pareiga deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Lietuvos Respublikos piliečių duomenys yra tvarkomi Gyventojų registre. Asmens gyvenamoji vieta yra vienas iš šiame registre tvarkomų duomenų. Duomenys, įrašyti į Gyventojų registrą, laikomi teisingais tol, kol jie nenuginčijami Lietuvos Respublikos įstatymų ir Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka. Duomenys apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose yra vienas iš gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų. Taigi, notaro pareiga patikrinti faktą, ar pareiškėjas kreipiasi dėl palikimo priėmimo į palikimo atsiradimo vietos notarą, reiškia, kad notaras, prieš užvesdamas paveldėjimo bylą, turi pareikalauti paskutinę palikėjo gyvenamąją vietą patvirtinančių įrodymų, reikalaujamų pagal įstatymo nuostatas, bei atsižvelgti į tokiems atvejams nusistovėjusią notarinę praktiką.
Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad notarei nebuvo pateikti aiškūs ir neabejotini faktiniai duomenys apie palikimo atsiradimo vietą. Atsižvelgdama į tai, kad notarei buvo pateikti nevienareikšmiai duomenys apie palikėjo paskutinę gyvenamąją vietą, bei įvertinusi notaro kompetenciją, teisėjų kolegija nusprendė, jog pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes notarės atsisakymas priimti pareiškėjos pareiškimą dėl palikimo priėmimo buvo teisėtas. Pažymėta, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą, pareiškime nurodė, jog pripažįsta, kad, esant tokiai situacijai, nustatyti palikėjo paskutinę gyvenamąją vietą gali būti sudėtinga, kad tai yra fakto klausimas, susijęs įvairių aplinkybių visumos vertinimu, o tai nėra notaro kompetencija. Tačiau, pareiškėjos manymu, notarė turėjo ne atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, o išaiškinti, kad dėl palikimo atsiradimo vietos nustatymo ji turi kreiptis į teismą. Pareiškėjai aplinkybė, jog klausimą dėl palikimo atsiradimo vietos nustatymo turėtų spręsti teismas, buvo žinoma iš Lietuvos notarų rūmų rašto, tačiau pareiškėja tokia teise nepasinaudojo ir padavė pareiškimą notarei dėl palikimo priėmimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog teismo proceso metu pareiškėja pateikė papildomus įrodymus dėl palikėjo paskutinės gyvenamosios vietos ir teismas juos įvertinęs nustatė, jog palikimo atsiradimo vieta yra, nesudaro pagrindo pripažinti, kad notarės atsisakymas priimti pareiškimą dėl palikimo priėmimo pagal pateiktus jai duomenis buvo neteisėtas.
Be to, pasisakyta, kad teisinis notaro suinteresuotumas bylos baigtimi, kai skundžiamas jo nutarimas atsisakyti atlikti notarinį veiksmą ir prašoma įpareigoti notarą jį atlikti, skiriasi nuo pareiškėjo suinteresuotumo dėl bylos baigties, todėl ši aplinkybė sudaro pagrindą taikyti CPK 443 straipsnio 6 dalies nuostatą dėl proporcingo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo padalijimo arba jų atlyginimo priteisimo iš dalyvavusio byloje asmens, kurio skundas atmestas. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas tik dėl reikalavimo, kuriuo skundžiamas notarės atsisakymas atlikti veiksmus. Kadangi šioje byloje yra pagrindas panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis panaikintas notarės atsisakymas atlikti notarinį veiksmą, ir šią pareiškėjos skundo (pareiškimo) dalį atmesti, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pareiškėjai neturėtų būti priteisiamas, o notarė tokių išlaidų atlyginimo priteisti neprašė.
_____
Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių kompensacines ir procesines palūkanas, kai pavėluotai išmokama draudimo išmoka už negrąžintas lėšas, sumokėtas pagal su kredito įstaiga sudarytas akcijų pasirašymo sutartis, kai akcijų emisija nebuvo įvykdyta dėl kredito įskaitos bankroto, teisėjų kolegija konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino IĮIDĮ nuostatas, netinkamai rėmėsi teismų praktika dėl atsakovės pareigos mokėti indėlių draudimo išmoką akcijas pasirašiusiems, bet jų neįgijusiems asmenims, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl draudimo įmonės prievolės termino praleidimo. Neteisėta išvada lėmė tai, kad teismas netaikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies normų. Ieškovo ieškinyje pasirinkta draudimo išmokų kompensavimo sistema, net jei ji alternatyvi, laikytina aiškiu ieškovo pozicijos dėl lėšų kompensavimo sistemos pasirinkimo išreiškimu ir ieškovui nebekyla pareiga papildomai teikti atsakovei prašymų, kuriuose būtų formuluojamas tapatus reikalavimas. Bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovei pareiga mokėti draudimo išmoką atsirado tik nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 priėmimo. Be to, teismai, spręsdami dėl akcijas pasirašiusių, bet jų neįgijusių asmenų teisės gauti draudimo išmoką, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 pateiktais aiškinimais, nes nurodomoje byloje buvo sprendžiama dėl galimybės indėlio sertifikatams taikyti draudimo apsaugą bei šios apsaugos teisinių padarinių. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl draudimo apsaugos taikymo lėšoms, įmokėtoms už pasirašytas, bet neįsigaliojusias akcijas, todėl pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą dėl kompensavimo sistemos.
_____
Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą, sutartinę civilinę atsakomybę priminta, kad preliminarioji sutartis yra organizacinė, jos objektas yra būsima pagrindinė sutartis. Tuo tarpu pagrindinės sutarties bruožai yra tokie: šalys patenkina savo poreikius; egzistuoja objektas – turtinė ar kitokio pobūdžio vertybė, dėl kurios sudaroma sutartis; šalys arba viena iš jų visada turi subjektinę teisę į objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu. Pagal preliminariąją sutartį atsiranda prievolė sudaryti sutartį, o pagal pagrindinę sutartį – teisės ar pareigos dėl sutarties objekto. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, pagal CPK 302 straipsnyje, 324 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, priėmęs naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus privalėjo ištirti ir įvertinti pagal pirmosios instancijos teisme taikomas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles kartu su įrodymais, ištirtais ir įvertintais pirmosios instancijos teisme.
