COVID-19 pandemija: iššūkiai žmogaus teisėms, demokratijai ir teisinės valstybės principui

Pandemija pakeitė praktiškai kiekvienos pasaulio valstybės žmonių gyvenimą ir dažnai jau nusistovėjusių konstitucinių, administracinių, civilinių, darbo teisės ir teisminių procesų vidaus teisinių rėžimų „status quo“. Tokie pokyčiai ir bandymai suvaldyti pandemiją sukėlė anksčiau nediskutuotų teisinių iššūkių ieškant pusiausvyros tarp ribojančių teisinių priemonių ir pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos įgyvendinimo. Atliepdamas šiuos iššūkius Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakultetas kvietė apie juos diskutuoti jau 9-ąjį kartą vykusiame „Teisės mokslo pavasario“ renginyje – konferencijoje „COVID-19 pandemijos teisiniai iššūkiai: ruošiantis ateičiai ir įvertinant padarytas klaidas“. Konferenciją šiais metais organizavo Viešosios teisės katedra, tad dėmesys buvo skirtas šios teisės klausimams analizuoti.

Viešosios valdžios vaidmuo ir klaidos

Pirmosios sesijos metu aptarta koronavirusinės infekcijos ir viešosios valdžios sankirta, galimi nustatomų ribojimų prieštaravimai Konstitucijai, pateiktas Lietuvos valdžios veiksmų vertinimas. Profesorius Egidijus Šileikis konferenciją pradėjo paminėdamas, kad šiandien stebėdami įvykius galime Lietuvoje atpažinti policinės valstybės bruožų. Konstitucijoje nenumatyta, kad vyriausybė gali perimti įstatymų leidžiamąją galią, kas įvyko šalyje paskelbus karantiną. Esą reaguojant į pastarųjų metų įvykius tenka konstatuoti, kad vyriausybės nutarimas dėl karantino paskalbimo de facto įgijo viršenybę prieš daugelį asmens konstitucinių teisių ir laisvių, kyla daug klausimų, į kuriuos nėra aiškių konstitucinių atsakymų.

Kalbėdamas apie esminius teisinius iššūkius, profesorius taip pat pateikia daugiau pavyzdžių: „Tai, kas pagal įstatymą šiuo metu laikoma ekstremalia padėtimi, negali būti pagal Konstituciją nelaikoma nepaprastąja padėtimi, jei ekstremalumas pagal įstatymą pateisina tokius ilgalaikius ir giluminius asmens konstitucinių teisių suvaržymus, kurie Konstitucijoje taikos sąlygomis nurodyti tik neparastosios padėties atveju. Be to, seimas vyriausybes siūlymu turėtų įvesti šalyje visuotinį karantiną, kaip ekstremaliąją padėtį, tiek koronavirusinės infekcijos, tiek branduolines taršos ar kitais ekstremaliais įvykiais, jei tai siejama su visuotiniu ilgalaikiu konstitucinių asmens teisių ribojimu. Trečia, jei yra reali grėsmė protestų ir susistumdymų, tai pakankama prielaida vyriausybei siūlyti ir vyriausybei priimti nutarimą dėl nepaprastosios padėties įvedimo. Galiausiai, jei iš Konstitucijos galima išvesti konstitucinius reikalavimus įstatymui, kuris reguliuoja ligoninių, akušerinių skyrių bei chirurgijos skyrių tinkle optimizavimo reguliavimą, tai tą patį galima padaryti ir koronavirusinės infekcijos pažabojimo priemonių reguliavimui.“

Doc. dr. Vaidotas Vaičaitis papasakojo apie specialiuosius teisinius režimus Lietuvoje ir Europoje. Pasak jo, nepaprastoji padėtis, pavojaus teisinis režimas bei ekstremalioji padėtis yra trys pagrindiniai režimai, tačiau daugelis šalių jų netaikė ir vengė juos įvesti. Pavyzdžiui, Lietuva tepriėmė užkrečiamųjų ligų įstatymą, dar kitos šalys priėmė specialujį COVID įstatymą, kuris taikytas nusprendus, kad ankščiau minėtos priemonės netinka ir reikia specializuotos būtent šiai pandemijai valdyti.

„Nežinau, ar šiandien išvis galima Lietuvą laikyti teisine valstybe. Specialusis teisinis režimas Lietuvoje, nors ir nenumatytas Konstitucijoje, apribojo visą konstitucinę sistemą: teisinę valstybę, demokratiją, žmogaus teises, todėl jis gali būti pateisinamas tik kaip tam tikra išimtis dėl savo laikinumo. Lietuvoje būtina keisti specialiųjų teisinių režimų teisinį reglamentavimą (galima galvoti ir apie Konstitucijos pataisą) sustiprinant Prezidento ir Seimo rolę įvedant ir valdant šį režimą, obudsmeno vaidmenį, parlamentinę kontrolę, įtvirtinant jų laikinumą“.

Doc. dr. Giedrė Lastauskienė pristatė skirtingus teisininkų požiūrius į valstybės įgyvendinamas priemones pandemijos valdymo srityje. Teisininkė pastebėjo, kad teisininkų nuomonės kardinaliai išsiskyrė – vieni teigė, jog ribojimai proporcingi ir teisingi, kitiems jei atrodė neracionalūs ir pertekliniai. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad nei vienoje ekspertų grupėje, kurioje buvo rengiama pandemijos suvaldymo strategija ir taktika, nebuvo teisininkų. „Tai itin aktualu, kadangi valstybei gresia ieškiniai, kurie gali stipriai įtakoti valstybės viešuosius finansus. Ar faktą, kad nebuvo ekspertų, galėjo lemti tai, kad teisininkų nuomonės dėl karantino įvestų ribojimų skyrėsi radikaliai? Ar tas nuomones galima pagrįsti teisiniais argumentais, racionaliai?“

Žmogaus teisių padėtis

Vėliau aptarta pandemijos įtaka žmogaus teisėms, dezinformacija ir saviraiškos laisvė internete. Doc. dr. Vygantė Milašiūtė teigia, jog viešojoje erdvėje prasidėjus pandemijai pastebimas dezinformacijos kiekio padidėjimas. Taip pat pasikeitė ir jos šaltiniai – esą toks turinys vis labiau persikelia į platformas, kurias sunkiau sekti ir kontroliuoti, kaip Viber ir Whatsapp. „Platformų atsakas į šias tendencijas yra galimai klaidingos informacijos žymėjimas, su COVID-19 susijusio turinio moderavimas bendradarbiaujant su faktų tikrintojais. Valstybės reagavimas susideda iš visuomenės informavimo apie galimą dezinformaciją, reagavimo į konkrečius dezinformacijos atvejus, patikimos informacijos apie COVID-19 platinimo, baudžiamųjų bylų dėl melagingos informacijos skleidimo“.

Pasak dr. Johano Baltrimo, geriausias būdas kovoti su dezinformacija – užgožti ją teisinga informacija, o ne stengtis melagienas blokuoti ar šalinti: „Įdomu tai, kad keičiasi klasikinis supratimas apie tai, kas atsakingas už žalingos informacijos skleidimą, nes anksčiau buvo įprasta manyti, kad komentatoriai turi būti patraukiami baudžiamojon atsakomybėn, o dabar atsakingu tampa ne tik informacijos skleidėjas, bet ir vieta ar platforma, kurioje ji skleidžiama.“ J. Baltrimas taip pat pateikė keletą pavyzdžių iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktikos, kurioje nagrinėjami žmogaus teisės į saviraišką atvejai, iškilę karantino laikotarpiu.

Verslo reguliavimas pandemijos metu

Trečiojoje sesijoje kalbėta apie ūkio ir verslo reguliavimą pandemijos metu bei jos įtaką konkurencijai, ES vidaus rinkos laisvėms. Prof. dr. Jurgita Paužaitė-Kulvinskienė papasakojo apie karantino teisinio režimo poveikį ūkinės veiklos laisvei. Esminis pokytis, įvykęs karantino metu, yra tas, kad pavieniai bei konkretūs ūkinės veiklos laisvės ribojimai buvo koreguojami ir nustatomi bendrinio pobūdžio, absoliutūs ir daugybiniai ūkinės veiklos laisvės ribojimai. Ji taip pat papasakojo apie atsargumo principą, kurį naudoja vyriausybės, siekdamos apsiginti nuo verslo keliamų reikalavimų dėl karantino ribojimų: „Tai principas, kai reikia pateisinti teisinį reguliavimą siekiant priimti prevencinius sprendimus, dėl galimos didelės žalos, nors toje situacijoje dar neturime jokių pagrįstų, objektyvių, moksliškai patvirtintų įrodymų, bet preziumuojame, kad žala bus mažesnė ribojimus įvedus, nei neįvedus. Dabar šis principas aukso amžiuje.“

Doc. dr. Skirgailė Žalimienė pasakojo apie ES vidaus rinkos padėtį ir pabrėžė, kad ES bendroji rinka yra vienas didžiausių sąjungos laimėjimų ir vienas esminių Europos projekto elementų: „Netrukus po pandemijos protrūkio atnaujinta vidaus sienų kontrolė, užsidarė vidaus sienos, nors seniau tai buvo vienas labiausiai puoselėtų dalykų. Taip pat taikyti tarptautinio keleivių transporto draudimai, tai paveikė laisvą paslaugų judėjimą.“ Pasak S. Žalimienės, svarbiausia, kad visi su prekių ar paslaugų judėjimų susiję ribojimai būtų proporcingi, aktualūs, nediskriminaciniai.

Visgi būna išimčių – su pandemija atsiranda ir naujas vidaus rinkos laisvių standartas. „Pavyzdžiui, nauja darbuotojų kategorija, kurie yra privilegijuoti, ypatingos svarbos profesijų atstovai. Jie prioriteto tvarka turi teisę judėti palengvintomis sąlygomis. To niekada neturėjome. Dar viena nauja tendencija – apie asmenis ar darbuotojus nėra žiūrima, ar jie ES piliečiai, ar ne. Turėčiau konstatuoti, kad šiandieninės vidaus rinkos laisvės niekaip neatitinka to, kas buvo anksčiau, tik labai tikiuosi, kad ES mastu bus priimti ribojimai ir nebus skirtingų standartų valstybėse narėse, mums nebereikės blaškytis.“

Dr. Lauras Butkevičius papasakojo apie konkurencijos priežiūrą pandemijos metu. Esą pandemijos pradžioje buvo sprendžiami buitiniai, ūkiniai klausimai, labiau žvelgiama į trumpalaikę perspektyvą – kaip prisitaikyti, mažinti neigiamas pasekmes tam momentui. O vėliau žvelgta plačiau – į ribojimų proporcingumą, priežastis, ilgalaikes pasekmes. Imta svarstyti apie konkurentų bendradarbiavimo galimybes, išaugusias kainas, pavyzdžiui, medicininių reikmenų. „Kalbant apie ateitį – pasibaigus pandemijai daug kas pasikeis. Bet konkurencijos taisyklių taikymas greičiausiai nebus pakitęs. Daugelis sutinka, kad specialių taisyklių tikrai nereikia, tai labiau aiškinimo ir taikymo klausimai. Bet turėsime ateityje daug iškilusių klausimų kalbant apie pasekmes, pavyzdžiui, tų pačių bendradarbiavimo susitarimų, kiek apie juos informuotos konkurencijos priežiūros institucijos, ar iš jų nebus reikalaujama papildomų funkcijų, kaip bus reaguojama į valstybės kišimąsi į rinką, pavyzdžiui, jau matome iniciatyvas dėl užsienio investicijų ribojimo.“

Sveikatos priežiūros sistema COVID-19 akivaizdoje

Galiausiai aptarti pandemijos iššūkiai sveikatos apsaugos sistemai, ES veiksmai šioje srityje siekiant užkirsti kelią viruso plitimui bei gydymui. Dr. Deimilė Prapiestytė iškėlė itin dažnai viešojoje erdvėje aptariamą klausimą: ar skiepiimasis yra teisė, ar pareiga? Ar gali tapti pareiga? „Net jei skiepijimas nėra pareiga, praktikoje realiai gali tokia tapti. Pavyzdžiui, numatant pareigą keliaujantiems turėti imuniteto pasą ar pažymą apie skiepijimą. ES kalbama apie Europos vakcinų pasą, su kuriuo piliečiai galėtų judėti tarp valstybių. Europos Komisija palaiko vakcinų sertifikato idėją, pabrėždama, kad jis galėtų būti naudojamas tik medicininiais tikslais. Klausimas, ar visos šios priemonės, netgi svarstomas ribojimas patekti į restoranus ar viešąjį transportą atskirose valstybėse narėse be tokio dokumento, negali būti laikomas diskriminaciniu? Be to, kaip būtų užtikrinama asmens duomenų apsauga?“,– kelia klausimą D. Prapiestytė.

Dr. Laura Paškevičienė papasakojo apie sveikatos paslaugų prieinamumo problemas karantino metu. Esą jos atsiranda dėl darbuotojų, resursų trūkumo, prastos infrastruktūros bei dėl su sveikatos sistema tiesiogiai nesusijusių karantino priemonių. Kaip pabrėžia mokslininkė, įvairūs ribojimai yra skirti valdyti pandemijai, tačiau tuo pačiu jie apriboja galimybes žmonėms gauti sveikatos priežiūros paslaugas. „Tarptautinė praktika tiek Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 12str. kontekste, tiek ir pagal kitus ES ir Europos Tarybos aktus, epidemijų valdymas yra minėtos asmens teisės į sveikatos priežiūrą dalis, valstybė turi dėti pastangas ir skirti išteklių siekiant visiems užtikrinti lygiateisę sveikatos priežiūrą. Nes epideminių valdymas įeina į šios teisės turinį. Epidemijos kilimas nepanaikina valstybių narių pareigos saugoti tarptautinius įsipareigojimus. Epidemijų krizės galbūt negalėtų būti prilyginamos kitoms krizėms, nes narės privalo išlaikyti aukštą sveikatos paslaugų lygį.“

Konferencija užbaigta pamąstymu – kur yra riba tarp pandemijos valdymo ir pažeidžiamų žmogaus teisių, kai ribojimai neproporcingi? „Nežinodami tikslių aplinkybių niekada nežinosime, kur ta riba, ypač kalbant apie vertybinius aspektus. Tai nustatyti galės tik teismas konkrečiose bylose“,– sako L. Paškevičienė.

Konferencijos pirmosios dalies įrašas

Konferencijos antrosios dalies įrašas