LAT: valstybė negali atsidurti geresnėje padėtyje nei sąžininga įgijėja

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) spalio 4 d. priėmė nutartį dėl nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtų administracinių aktų panaikinimo pasekmes reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašė panaikinti administracinius aktus, nes, jo teigimu, baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad atsakovas A.D. neinicijavo nuosavybės teisių į buvusio žemės savininko P. M. valdytą 9,62 ha žemės plotą Radviliškio r., atkūrimo proceso, o tai reiškia, kad šis nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo pradėtas suklastotų dokumentų pagrindu. Žemės sklypas, į kurį neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės, atlygintiniu sandoriu buvo perleistas kitiems asmenims, dėl to pirkimo–pardavimo sandorio šalims taikytina restitucija natūra, o žemės sklypas grąžintinas valstybės nuosavybėn.
LAT teisėjų kolegija pasisakė, kad nagrinėjamoje byloje svarbu, kad atsakovas R. S. nuosavybės teisę į ginčo sklypą įgijo, atkūrus jam nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal specialius teisės aktus, atkūrimo procedūras vykdė valstybės institucijos, prieš tai jos privalėjo patikrinti, ar asmuo, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, atitinka teisės aktų reikalavimus ir ar yra kitos sąlygos, būtinos nuosavybės teisėms atkurti. Dėl to atsakovė V. I., pagrįstai pasitikėdama valstybe ir jos institucijomis, neturėjo pagrindo abejoti, kad asmuo, iš kurio ji įsigijo žemės sklypą, yra teisėtas savininkas. Įgijusi nuosavybės teise žemės sklypą, ji turėjo teisėtą lūkestį, jog išliks savininke neribotą laiką ir galės juo naudotis. Nustačius, kad ginčo žemės sklypas nėra priskiriamas išimtinei valstybės nuosavybei, kurios nebūtų galima įsigyti privačion nuosavybė, ir dėl jo nėra visuomenės poreikio, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė V. I. žemės sklypą yra įgijusi dar 2005 m. ir naudoja jį pagal paskirtį daugiau kaip 13 metų, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog, pritaikius vindikaciją pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalies taisykles ir grąžinus žemės sklypą iš atsakovės V. I. valstybės nuosavybėn, jai priteisiant iš kito atsakovo prieš 13 metų už sklypą mokėtą kainą, būtų pažeistas proporcingumo principas ir ši atsakovė patirtų pernelyg didelę naštą.
Nagrinėjamoje byloje nėra priimto apkaltinamojo nuosprendžio nei dėl atsakovo A. D., nei dėl valstybės pareigūnės S. D., be to, nėra ginčo dėl atsakovo R. S. sąžiningumo, nenustatyta išieškojimo iš jo sudėtingumo, tačiau tai neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl sąžiningos atsakovės V. I. teisėtų lūkesčių apsaugos. Užtikrinant sąžiningos įgijėjos (V. I.) ir savininko (valstybės) interesų pusiausvyrą sprendžiant dėl turto išreikalavimo (vindikacijos), esminė aplinkybė yra tai, kad V. I. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o poreikis nagrinėjamoje byloje spręsti dėl turto išreikalavimo kilo dėl konstatuoto nuosavybės teisių atkūrimo procese valstybės įgaliotų institucijų priimtų administracinių aktų neteisėtumo. Tokioje situacijoje sprendžiant dėl administracinių aktų panaikinimo padarinių, valstybė negali atsidurti geresnėje padėtyje (būti grąžinta į ankstesnę padėtį, t. y. atgauti žemės sklypą, nepatyrusi jokių suvaržymų) nei sąžininga įgijėja V. I. (prarasti 13 metų valdytą sklypą ir įgyti teisę išsiieškoti priteistą sklypo dabartinės vertės galbūt neatitinkančią sumą). Dėl nurodytų priežasčių atmestini ieškovo kasacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti vindikaciją, o ne kitus teisių gynimo būdus.