ESTT apie taikytiną teisę, kai yra prašymas sumažinti jau nustatytą išlaikymo išmoką
Rugsėjo 20 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) priėmė prejudicinį sprendimą byloje dėl Hagos protokolo dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės, kai yra prašymas sumažinti nustatytą išlaikymo išmoką. A. Mölk nuolat gyvena Austrijoje, o jo dukros V. Mölk nuolatinė gyvenamoji vieta yra Italijoje. Insbruko apylinkės teismas (Austrija) buvo priėmęs nutartį, kad A. Mölk privalo V. Mölk kas mėnesį mokėti išlaikymo išmoką. Tam teismui gavus kreditorės V. Mölk išlaikymo išmokos prašymą pagal Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalį, ši nutartis dėl buvo priimta remiantis Austrijos teise.
A. Mölk kreipėsi į Insbruko apylinkės teismą ir prašė nuo 2015 m. vasario 1 d. sumažinti išlaikymo išmoką, nes jo gaunamos pajamos sumažėjo. V. Mölk reikalavo šį prašymą dėl sumažinimo atmesti. Insbruko apylinkės teismas, taikydamas Italijos teisę, atmetė A. Mölk prašymą. Šio teismo teigimu, A. Mölk prašymui taikytina Italijos teisė pagal Hagos protokolo 3 straipsnio 1 dalį, nes šio prašymo pateikimo momentu V. Mölk nuolatinė gyvenamoji buvo Italijoje. Apeliacinis teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Austrijos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į ESTT išaiškinimo, nes iš doktrinos išplaukia du skirtingi atsakymai. Vienu atveju, pagal Hagos protokolo 3 straipsnį nustatyta taikytina teisė būtų kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, net jeigu tai nėra valstybės, kurioje yra pirmąjį sprendimą dėl išlaikymo priėmusios institucijos buvimo vieta, teisė. Tačiau remiantis kitu iš doktrinos išplaukiančiu atsakymu, prašymui dėl nacionalinio arba pripažinto užsienio valstybės sprendimo keitimo taikytina išlaikymo prievolei jau taikyta teisė.
ESTT išaiškino, kad Europos bendrijos 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos sprendimu 2009/941/EB patvirtinto 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolo dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės 4 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokia situacija, kurioje mokėtina išlaikymo išmoka buvo nustatyta res judicata galią įgijusiu sprendimu – pagal kreditoriaus prašymą ir šio 4 straipsnio 3 dalį – remiantis šia nuostata nurodyta teismo vietos teise, lemia, kad ši teisė reglamentuoja vėliau skolininko jo nuolatinės gyvenamosios vietos teismui prieš kreditorių nukreiptą prašymą sumažinti šią išlaikymo išmoką. 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad nelaikytina, jog kreditorius „kreipiasi“, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, į kompetentingą instituciją toje valstybėje, kurioje skolininkas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kai kreditorius dalyvauja skolininko toje institucijoje inicijuotame procese, kaip tai suprantama pagal 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje, 5 straipsnį, siekdamas užginčyti reikalavimą iš esmės.
ESTT atkreipė dėmesį, kad Hagos protokolo 4 straipsnyje įtvirtintos specialios tam tikriems kreditoriams skirtos specialios taisyklės, be kita ko, tėvų prievolės išlaikyti vaikus, kurios taikomos subsidiariai. Pagal šio 4 straipsnio 2 dalį teismo vietos teisė taikoma, jei kreditorius neturi galimybės gauti išlaikymo išmokų taikant pagal šio protokolo 3 straipsnyje nustatytą pagrindinę taisyklę nurodytą teisę. Hagos protokole numačius, kad pirmiausia gali būti taikoma ne kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, bet teismo vietos teisė, juo kreditoriui suteikiama galimybė netiesiogiai pasirinkti vieną iš šių teisių; šis pasirinkimas išplaukia iš kreditoriaus prašymo pateikimo valstybės, kurioje yra skolininko nuolatinė gyvenamoji vieta, kompetentingai institucijai. Šia galimybe siekiama apsaugoti kreditorių, kuris laikytinas silpnesniąja santykių su skolininku šalimi, jam de facto leidžiant pasirinkti jo prašymui taikytiną teisę. Tokiomis aplinkybėmis, kai su šiuo prašymu susijusi procedūra baigėsi priėmus res judicata galią įgijusį sprendimą, remiantis Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalimi nematyti, kad šio pasirinkimo pasekmės turėtų būti taikytinos ir naujai procedūrai, kurią inicijavo ne kreditorius, bet skolininkas.
