Naujausios LAT nutartys: nuo negatorinio ieškinio kvalifikavimo iki proceso atnaujinimo pagrindų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus nutartyje dėl žemės sklypo savininko teisės gynimo nuo pažeidimų pabrėžta, kad byloje pareikštas ieškinys pagal suformuluotą reikalavimą ir jo faktinį pagrindą kvalifikuotinas kaip negatorinis ieškinys. Viena iš būtinųjų negatorinio ieškinio patenkinimo sąlygų yra ieškovo nuosavybės teisės pažeidimas, paprastai trukdantis naudotis savo daiktu pagal paskirtį. Kadangi atsakovai, pažeisdami galiojantį teisinį reguliavimą, savo sklypo dalį suformavo su nuolydžiu į ieškovų sklypo pusę, jiems tenka pareiga imtis priemonių siekiant užtikrinti, kad iš jų sklypo paviršinės nuotekos nepatektų į ieškovų sklypą ir taip nepažeistų pastarųjų teisių bei teisėtų interesų. Konstatuota, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju yra įrodytos visos būtinosios negatorinio ieškinio patenkinimo sąlygos. Tačiau, siekiant užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, atsakovams turi būti leidžiama patiems pasirinkti, kokiu pagal teisinį reguliavimą leistinu būdu nuvesti paviršines nuotekas iš savo sklypo, nepažeidžiant ieškovų teisių. Dėl to kasacinis teismas paliko skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį iš esmės nepakeistą, tik patikslino pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį.

Nutartyje taip pat atkreiptas dėmesys, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę pagal CPK 95 straipsnį. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą. Kitaip tariant, ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, tam tikrais atvejais jis gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas.

______

Nutartyje dėl procesinių dokumentų įteikimo fiziniam asmeniui, priimant sprendimą už akių, priminta, jog procesinių dokumentų pripažinimas įteiktais pagal įstatymą, nors asmuo faktiškai procesinių dokumentų neatsiėmė ir jie buvo grąžinti teismui, yra įteikimo fikcija, ir gali būti taikoma, kai išnaudotos realaus įteikimo galimybės. Todėl ir šiai bylai aktuali CPK 123 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta dokumentų įteikimo fiziniam asmeniui paliekant pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje tvarka yra subsidiaraus pobūdžio ir gali būti taikoma tik tuo atveju, kai teismas išnaudojo kitas CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatytas įteikimo galimybes. Nepavykus realiai įteikti procesinio dokumento fizinio asmens gyvenamosios vietos adresu, teismas turėtų išnaudoti visas jam prieinamas protingas priemones (pvz., siųsti dokumentus į asmens darbovietę ar kitą asmens buvimo vietą, naudotis elektroninėmis įteikimo priemonėmis, įteikti dokumentus asmeniui atvykus į teismą ir kt.). Tik išnaudojęs šias galimybes teismas gali siųsti procesinius dokumentus į fizinio asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, suformavęs specialią pašto siuntą, kuri leistų palikti pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, ir vėliau laikyti, kad procesiniai dokumentai yra įteikti praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje.

Procesinių dokumentų įteikimo asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje prezumpcijos taikymą įstatymo leidėjas ir kasacinio teismo praktika sieja su formaliųjų reikalavimų įvykdymu. Speciali pašto siunta turi būti suformuota vadovaujantis Įteikimo aprašu. Kaip nustatyta Įteikimo aprašo 4 punkte, ant tokios specialios pašto siuntos, be kita ko, turi būti įrašomas, užklijuojamas arba uždedamas siunčiamų procesinių dokumentų pašto siuntos saugojimo terminas. Kai procesiniai dokumentai siunčiami į deklaruotą gyvenamąją vietą, tam, kad, nepavykus jų ten faktiškai įteikti, jie būtų laikomi įteiktais pagal įstatymą, pašto siuntos saugojimo terminas yra nustatytas trisdešimt dienų (Įteikimo aprašo 20 ir 26 punktai). Būtent šis terminas turi būti pažymimas ant pašto siuntos. Atsakovė nurodo, kad nėra duomenų, jog jai procesinius dokumentus (ieškinio kopiją bei pranešimą dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo) siuntęs teismas būtų suformavęs specialią pašto siuntą, atitinkančią Įteikimo aprašas reikalavimus, t. y. byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovės deklaruotoje gyvenamojoje vietoje buvo paliktas nustatytos formos pranešimas, kuriame būtų pažymėtas siunčiamų dokumentų saugojimo terminas (30 dienų). Teisėjų kolegija pažymejo, kad atsakovės minimo pranešimo byloje ir neturi būti. Pagal Įteikimo aprašo 17 punktą, pranešimą pildo ir pašto dėžutėje palieka pašto darbuotojas, o apie tai informuoja ant voko, ties teismo spaudu „Pranešimas saugomas 30 dienų. Pranešimo apie įteiktus procesinius dokumentus pristatymo data“, pažymėdamas datą, kada paliko pranešimą.

Byloje teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovė nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie sprendimą už akių priėmusio teismo galimybę rasti atsakovės elektroninio pašto ar faktinės gyvenamosios vietos adresą, kurie leistų spręsti, kad teismas buvo nerūpestingas ir neišnaudojo visų protingų jam prieinamų priemonių įteikdamas procesinius dokumentus atsakovams.

_____

Nutartyje dėl  vartotojų teisių apsaugos statybų srityje nurodyta, kad nekilnojamojo turto vystytojo statuso specifiškumas ir įvairiapusiškumas naujai Statybos įstatymu nustatytame reguliavime lemia tai, kad nekilnojamojo turto vystytojui, kaip ir rangovui, nustatyta pareiga garantuoti statinio kokybę statinio garantiniu terminu. Rangovo pareiga garantuoti statinio kokybę per įstatymo nustatytą garantinį terminą yra taikoma ir rangovui, pastačiusiam statinį ūkio būdu.  Įvertinusi ieškovės argumentus aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų kontekste teisėjų kolegija konstatavo, jog jie nepagrindžia, kad dėl to, jog apeliacinės instancijos teismas nekvalifikavo ginčo santykių kaip vartojimo teisinių santykių ir nevertino, ar atsakovė laikytina nekilnojamojo turto vystytoja, buvo padaryta materialiosios teisės taikymo klaida, dėl kurios galėjo būti priimtas neteisėtas teismo sprendimas. Byloje nustatyta, kad atsakovė parduotą gyvenamąjį namą pastatė ūkio būdu, taigi, Statybos įstatymo normų pagrindu ji turi pareigą garantuoti statinio kokybę per įstatyme nustatytą garantinį terminą taip pat kaip rangovas ar nekilnojamojo turto vystytojas. Nei ieškovės kasacinio skundo argumentai, nei ginčo santykių vertinimas ex officio nesuponuoja pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai turėjo pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas pripažinti nesąžiningomis.

Be to, nutartyje pasisakyta, kad  CPK 65, 67 straipsniuose nustatytas eksperto nušalinimo pagrindų sąrašas nėra baigtinis – pagal CPK 64 straipsnį, teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jų nešališkumo. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad teismo išvada dėl kitokių aplinkybių negu CPK tiesiogiai nurodyti eksperto nušalinimo pagrindai turi būti motyvuota ir pagrįsta vertinimu, kad tarp konkrečių aplinkybių ir galimo eksperto šališkumo egzistuoja loginis ryšys. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nė viena iš apeliacinės instancijos teismo nurodytų faktinių aplinkybių pagal savo pobūdį savaime nesudaro pagrindo laikyti ekspertą šališku; teismas nepateikė vertinimo, kad tarp konkrečių nutartyje nurodytų aplinkybių ir galimo eksperto šališkumo egzistuoja loginis ryšys; teismo konstatuota aplinkybė, kad ekspertas atliko statinio apžiūrą beveik metais anksčiau, nei teismas paskyrė ekspertizę, turėjo būti patikrinta siekiant paneigti rašymo apsirikimo ekspertizės akte galimybę. Antra, teismo išvada, kad ekspertizės aktas yra neišsamus ir prieštaringas, yra nemotyvuota paties ekspertizės akto duomenų vertinimu ir lyginimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismo atliktas teismo ekspertizės akto vertinimas neatitinka CPK 218, 64, 65, 67 straipsnių taisyklių ir jas aiškinančios kasacinio teismo praktikos. Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų eksperto šališkumą, ekspertizės aktas iš viso negalėtų būti vertinamas kaip įrodymas, o teismas turėtų skirti pakartotinę ekspertizę.

______

Nutartyje dėl proceso atnaujinimo tuo pagrindu, kad sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų pasisakyta, kad nusprendimas dėl nedalyvaujančių byloje asmenų teisių ir pareigų, kaip pagrindas atnaujinti procesą byloje, gali būti konstatuojamas ir tuo atveju, kai teismo sprendime nusprendžiama dėl bylos dalyvio teisių ar pareigų, kurias tiesiogiai lemia kito asmens, kuris nedalyvauja byloje, teisės ar pareigos. Svarbu nustatyti pareiškėjo suinteresuotumą, o tai, ar iš tiesų pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą, turi būti sprendžiama nagrinėjant bylą atnaujintame procese. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teismui sprendžiant dėl to, kada prasidėjo terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti ir ar jis nebuvo praleistas, nepakanka formaliai pasiremti Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu. Turi būti nustatyta, kada pareiškėjui realiai tapo žinoma arba objektyviai galėjo tapti žinoma apie bylą ir teismo sprendimą, kuriuo nuspręsta dėl pareiškėjo teisių ir pareigų, o tam svarbu kruopščiai ištirti susijusius įrodymus ir įvertinti reikšmingas aplinkybes.