LAT naujausios nutartys: nuo susijusių fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo iki kreipimosi į ESTT dėl kreditavimo sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis pasekmių

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje dėl naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarką, valstybinės reikšmės miškų kaip išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statuso pažymėta, kad naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu tvarkos nustatymas nėra pagrindas bendrosios dalinės nuosavybės teisei pasibaigti, todėl bendraturčiai, pagal nustatytą naudojimosi tvarką įgiję teisę naudotis konkrečiomis žemės sklypo dalimis, neįgyja tų dalių asmeninės nuosavybės teise. Vadinasi, kai teismas nustato naudojimosi tvarką žemės sklypu, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ne tik privatiems asmenims, bet ir valstybei, privatūs asmenys išlieka žemės sklypo dalies, kuria pagal nustatytą naudojimosi tvarką turi teisę naudotis valstybė, savininkais (bendraturčiais), ir atvirkščiai – valstybė išlieka savininke (bendraturte) ir tos žemės sklypo dalies, kuria pagal nustatytą naudojimosi tvarką turi teisę naudotis žemės sklypo bendraturčiais esantys privatūs asmenys. Pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirtos valstybinės reikšmės miškams, negalima įsigyti privačion nuosavybėn. Pagal Konstituciją įstatymuose įtvirtintas imperatyvus teisinis reguliavimas, nustatantis, kad privatūs asmenys neturi teisės valstybinės reikšmės miškus įgyti nuosavybės teise, tai reiškia, kad jie neturi teisės įgyvendinti juose ir savininko teisių turinį sudarančias teises, inter alia, statyti statinius.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių susijusių fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimą, atkreiptas dėmesys, kad Įstatymas (FABĮ) suteikia susijusiems asmenims teisę, bet ne pareigą prašyti iškelti bendrą bankroto bylą. Tokią teisę fiziniai asmenys gali įgyvendinti pateikdami bendrą pareiškimą iškelti bankroto bylą ar iki mokumo atkūrimo plano patvirtinimo kito fizinio asmens inicijuotoje byloje pateikti teismui prašymą įstoti į bylą. Atitinkamai teismui suteikiama diskrecija įvertinti, kokiu būdu susijusių asmenų bankroto bylos turi būti nagrinėjamos (kartu ar atskirai).  Pažymėta, kad tokiu atveju, kai keli asmenys kreipiasi į teismą su vienu bendru pareiškimu, atsižvelgiant į FABĮ 4¹ straipsnio tikslus ir jame reglamentuotą susijusių asmenų bankroto modelį, teismas, nustatęs, kad pareiškimą pateikę asmenys yra taip glaudžiai susiję bendru turtu bei prievolėmis kreditoriams, jog nėra objektyvaus pagrindo jas atskirti, tai leidžia daryti išvadą, kad apie vieno iš pareiškėjų nesąžiningus veiksmus (nurodytus FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte) turi (turėjo) būti žinoma ir kitam pareiškėjui, siekiančiam bankrutuoti toje pačioje byloje. Tokiu atveju teismas, nustatęs vieno iš pareiškėjų nesąžiningumą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, galėtų spręsti, kad nesąžiningu vadovaujantis šia teisės norma pripažintinas ir kitas pareiškėjas, kuriam apie nesąžiningus veiksmus buvo (turėjo būti) žinoma. Tačiau jei skolininkų turtą ir (ar) skolinius įsipareigojimus galima objektyviai atskirti, pareiškimą dėl susijusių asmenų bankroto bylos iškėlimo nagrinėjantis teismas turėtų įvertinti galimybę dėl vieno iš skolininkų bankroto bylos iškėlimo esant visoms FABĮ nustatytoms sąlygoms.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad nėra pagrindo iškelti vieno iš pareiškėjų bankroto bylą, turėjo vertinti galimybę iškelti kito pareiškėjo bankroto bylą, ir priešingai, jeigu teismas nuspręstų, kad šių asmenų bankroto bylų išskirti netikslinga, turėtų pasisakyti, dėl kokių aplinkybių abiejų pareiškėjų sąžiningumas bankroto bylos iškėlimo tikslais vertintinas bendrai.

_____

Spalio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-969-2022 LAT kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (Teisingumo Teismas) dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (Direktyva 93/13/EEB) nuostatų aiškinimo civilinės bylos dalyje pagal ieškovų (vartotojų) ir atsakovo „Luminor Bank AS“, veikiančio per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo peržiūrėjimo. Byloje nustatyta, kad ieškovai vartotojai 2008 m. sudarė kreditavimo sutartis su atsakovu dėl paskolų Šveicarijos frankais ir pagal jas pasiskolino iš atsakovo Šveicarijos franko valiuta arba konvertavo turėtas paskolas eurais ir litais, arba refinansavo paskolas, turėtas kituose bankuose, ne Šveicarijos franko valiuta. Ginčo sutartyse buvo nustatyta, kad ieškovai Šveicarijos frankais išduotą paskolą turi grąžinti būtent šia valiuta. Tačiau dėl didelio nacionalinės valiutos – lito nuvertėjimo Šveicarijos franko atžvilgiu (Šveicarijos franko kurso kilimo) grąžintina suma per kelerius metus po sutarčių sudarymo ieškovams beveik padvigubėjo. Ieškovai teigė, kad atsakovas juos apgavo, nes neatskleidė valiutos kurso kitimo rizikos laipsnio, ir teismo prašė modifikuoti su atsakovu sudarytas kreditavimo sutartis, t. y. nuo jų sudarymo dienos: valiutą iš Šveicarijos frankų (CHF) pakeisti į eurus (Eur) paskolos išdavimo dienos kursu, bazinę palūkanų normą pakeisti iš LIBOR CHF į LIBOR Eur; visas įmokas (kiekvieną įmoką), kurias ieškovai atliko Šveicarijos frankų valiuta kreditui grąžinti (skolai ir palūkanoms mokėti), perskaičiuoti į Eur kiekvienos tokios įmokos mokėjimo dienos kursu.

LAT nusprendė sustabdyti civilinės bylos dalį ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį galima aiškinti taip, kad tais atvejais, kai vartotojas išreiškia valią išsaugoti sutartį pakeičiant nesąžiningą jos sąlygą, teismas, pripažinęs, kad sutartis negali toliau galioti po nesąžininga pripažintos sąlygos panaikinimo, gali spręsti nesąžiningos sąlygos pakeitimo klausimą, prieš tai neįvertinęs visos sutarties panaikinimo galimybės?

2. Ar atsakymas į pirmąjį klausimą priklauso nuo to, ar nacionalinis teismas turi galimybę nesąžiningą sutarties sąlygą pakeisti dispozityviąja arba atitinkamos sutarties šalių bendru sutarimu taikoma vidaus teisės nuostata?