Teismai

Naujausia LAT praktika: nuo oficialiųjų rašytinių įrodymų sampratos iki baudinio pobūdžio netesybų

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) nutartyje dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui bei oficialiųjų rašytinių įrodymų sampratos pasisakė, kad  apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 197 straipsnio 2 dalį, dėl to nepagrįstai nusprendė nepripažinti Kauno apskrities Valstybės mokesčių inspekcijos patikrinimo akto ir jį patvirtinusio sprendimo kaip oficialiųjų rašytinių įrodymų tiek, kiek pagal juos išdavusios institucijos kompetenciją konstatuotos tam tikros su byloje nagrinėjamu ginču susijusios faktinės aplinkybės. Mokestinis tyrimas – tai pareigūno atliekama mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti mokėtojo pateiktų mokesčių deklaracijų, dokumentų bei kitos apie mokėtoją turimos informacijos analizę ir vertinimą, mokėtojo vizitavimą, mokėtojo veiklos kontrolę, kiek tai susiję su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 24 dalis). Tai reiškia, kad mokestinio tyrimo metu institucijos priimtuose rašytiniuose dokumentuose užfiksuoti su mokesčių mokėtojo mokestine veikla susiję faktai, paprastai turi didesnę įrodomąją galią, o vien aplinkybė, jog institucija, išdavusi į bylą pateiktą rašytinį įrodymą, yra bylos šalis, per se nesudaro pagrindo įrodymo nepripažinti oficialiuoju, tiek, kiek juose konstatuotos su nagrinėjamu ginču susijusios faktinės aplinkybės pagal įrodymą išdavusios institucijos kompetenciją.  Kita vertus, tai nereiškia, kad oficialiajame rašytiniame įrodyme užfiksuoti duomenys apie su ginčo nagrinėjimu susijusias aplinkybes negali būti paneigiami priešingos šalies, t. y. oficialaus rašytinio įrodymo įrodomoji galia nėra absoliuti. Nepaisant to, ar teismas rašytinį įrodymą pripažįsta oficialiuoju, ar ne, tai nekeičia teismo pareigos šį įrodymą vertinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką.

Taip pat pasisakyta, kad vien imperatyvių teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas nėra pakankamas tiesioginio ieškinio bendrovės vadovui pagrindas. Kreditorius privalo pagrįsti, kad neteisėti veiksmai pasireiškė specifiškai į konkretų kreditorių nukreiptais neteisėtais veiksmais, ir toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų bei bendrovė dėl to nebegali atsiskaityti su kreditoriumi. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad vadovo atsakomybė už netinkamą mokesčių planavimą galėtų būti CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, o ne kaip specifinis deliktas ieškovės atžvilgiu CK 6.263 straipsnio pagrindu, netinkamai taikė ir aiškino tiesioginį ieškinį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nagrinėjamu atveju netinkamai kvalifikavo atsakovo, kaip bendrovės vadovo, atsakomybės pagrindą, todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju ieškovė neįrodė specifinio tiesioginio ieškinio taikymo pagrindo.

Nagrinėjamu atveju atsakovo, kaip įmonės vadovo, veiksmų neteisėtumas pasireiškė netinkamai vykdant Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. netinkamai deklaruojant bendrovės sandorius kaip trikampę prekybą, nors prekės buvo gabenamos į ketvirtą valstybę narę, kurioje prekių pirkėjas nebuvo registruotas kaip pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas, ir neįsitikinant, kad prekės buvo tiekiamos pridėtinės vertės mokesčio sąskaitose faktūrose nurodytiems pirkėjams. Nagrinėjamu atveju ieškovės atsakovo valdytai bendrovei apskaičiuotas ir nesumokėtas pridėtinės vertės mokestis laikytinas žala CK 6.249 straipsnio 2 dalies pagrindu, o tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos egzistuoja priežastinis ryšys, kadangi, atsakovui tinkamai vykdant Mokesčių administravimo įstatyme 40 straipsnyje nustatytas pareigas, bendrovė būtų tinkamai apskaičiavusi pridėtinės vertės mokestį ir turėjusi finansines galimybes jį sumokėti, nes byloje nustatyta, jog neteisėtų veiksmų atlikimo metu bendrovės veikla buvo pelninga ir bendrovė būtų buvusi pajėgi sumokėti papildomai apskaičiuotą pridėtinės vertės mokestį. Atsakovo, kaip bendrovės vadovo, kaltė šiuo atveju preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), o atsakovo byloje nurodyti argumentai, į kuriuos atsižvelgė apeliacinės instancijos teismas atmesdamas ieškinį, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovas paneigė minėtą prezumpciją.

_____

Nutartyje dėl atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės pažymėta, kad dalies, įeinančios į bendrąją dalinę nuosavybę, pardavimas gaunant tokios dalies kainą ir atsidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės gaunant tokios dalies vertę atitinkančią kompensaciją pinigais yra ne tik pagal įgyvendinimo tvarką iš esmės skirtingos, savarankiškos įstatyme nustatytos ir todėl nekvestionuotinos bendraturčių, turinčių bendrąją dalinę nuosavybę, teisės. Bendraturčio teisė reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės negali būti aiškinama kaip reiškianti, jog, kitam bendraturčiui pageidaujant po atidalijimo gauti bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą natūra, bet nesutinkant mokėti kompensacijos, pageidaujantis atsidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės bendraturtis netenka šios teisės, todėl turi galimybę tik ją parduoti. 

Nagrinėjamos bylos aspektu esminis teisės atsidalyti turimą dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir teisės tokią dalį parduoti skirtumas pasireiškia ir tuo, kad už parduodamą bendrosios dalinės nuosavybės dalį sumokama kaina yra pardavėjo ir pirkėjo susitarimo rezultatas, o atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju mokėtina dalies, įeinančios į bendrąją dalinę nuosavybę, vertę atitinkanti kompensacija pinigais yra nuo asmenų valios nepriklausantis fakto klausimas. Tokia kompensacija visais atvejais turi atitikti tiek proporcingumo, tiek teisingumo principus, tai reiškia, kad paprastai kompensacija pinigais turi atitikti turto dalies, kurią po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės gavo natūra kitas bendraturtis, rinkos vertę. Todėl CK 4.80 straipsnio 2 dalyje reglamentuota atidalijamam bendraturčiui mokama kompensacija pinigais turi būti aiškinama tiek kaip teisingas atlyginimas pinigais už jo iki atidalijimo turėtą bendrosios dalinės nuosavybės dalį, tiek kaip bendraturčio, kuris po atidalijimo tampa viso buvusio bendro turto savininku, teisingas atlyginimas pinigais už natūra po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės įgytąją turto dalį.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių netesybų mažinimą, pasisakyta, kad teismo nepatvirtintos taikos sutartys ir į jas panašaus pobūdžio susitarimai turėtų būti laikomi teisiškai saistančiais sutarties privalomumo principo pagrindu, išskyrus išimtis dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normos, viešajai tvarkai ar gerai moralei arba valios trūkumų. Nagrinėjamos bylos kontekste spręstina, kad, šalims atskiru susitarimu susitarus dėl konkretaus pripažįstamo minimalių nuostolių dydžio, pripažintos netesybos negali būti mažinamos, nebent susitarimas peržengia sutarties laisvės principo ribas. Vienas iš šių ribų peržengimo atvejų yra prieštaravimas viešajai tvarkai.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šalių Susitarimas pripažinti skolą (minimalius nuostolius) kyla iš Sutarties sąlygos dėl delspinigių skaičiavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta Sutarties sąlyga šiuo atveju pripažintina prieštaraujančia viešajai tvarkai, nes 0,2 proc. dydžio netesybos už kiekvieną uždelstą dieną, kurios nagrinėjamu atveju lygios 43,90 proc. Sutarties kainos, kai visos prekės, nors ir pavėluotai, yra pristatytos, nėra skirtos pirkėjo patirtiems nuostoliams kompensuoti, o kvalifikuotinos kaip baudinio pobūdžio, be kita ko, leidžiančios lupikiškai pasipelnyti iš Sutarties pažeidimo. Netesybos turi būti nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis, taip pat negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita.

Mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais. Teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Šiuo atveju byloje kilus ginčui dėl sutartinių netesybų dydžio, ieškovė jokių duomenų apie realiai patirtus nuostolius dėl laiku nepristatytų taktinės atakos pirštinių teismams nepateikė, patirtų nuostolių dydžio neįrodinėjo, todėl ieškovės argumentai dėl visiško nuostolių atlyginimo principo pažeidimo atmestini kaip deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, todėl kasacinis teismas teismo procesinio sprendimo dalį dėl netesybų mažinimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrina tik tuo aspektu, ar sprendžiant dėl netesybų mažinimo nebuvo pažeisti įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtinti netesybų mažinimo pagrindai ir kriterijai. 

Byloje yra ir atskiroji nuomonė.

_____

Byloje Ieškovas M.I. nurodė, kad 2016–2017 metų sezone atsakovės viešosios įstaigos krepšinio klubo „Lietkabelis“ finansinė padėtis buvo sunki, todėl jis iš savo lėšų krepšininkams mokėjo honorarus pagal sportinės veiklos sutartis. Lėšų gavimą grynaisiais patvirtina pakvitavimuose esantys sportininkų parašai. Ieškovas, už atsakovę įvykdęs 67 000 Eur dydžio prievoles pagal sportinės veiklos sutartis, įgijo teisę reikalauti, kad atsakovė grąžintų 67 000 Eur skolą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį ir apeliacinį skundą atmetė.

Kasacinis teismas aiškindama CK 6.50 straipsnio 3 dalį, konstatavo, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimą CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. tuo pagrindu, kad jam, už atsakovę įvykdžiusiam pastarosios prievoles kreditoriams, perėjo su atsakove susijusios kreditorių teisės, turi įrodyti: 1) faktą, kad atsakovė turėjo prievolių kreditoriams, šių prievolių dydį; 2) faktą, kad ieškovas įvykdė prievoles už atsakovę, šių įvykdytų prievolių dydį. Tačiau ieškovas, reikšdamas reikalavimą, neprivalo įrodinėti fakto, kad prievoles už atsakovę jis įvykdė savo, t. y. jam nuosavybės ar kitu teisėtu pagrindu priklausančiomis, lėšomis, neprivalo įrodinėti prievolės dalyko (lėšų) valdymo fakto, lėšų kilmės. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą nurodęs, jog ieškovas turėjo įrodyti jo sportininkams išmokėtų lėšų valdymo nuosavybės ar kitu teisėtu pagrindu faktą, taip pat nepagrįstai nurodė, kad į įrodinėjimo dalyką byloje nepatenka aplinkybė, kurio konkrečiai asmens lėšomis buvo įvykdytos šiai bylai išspręsti aktualios atsakovės prievolės kreditoriams. Netinkamas įrodinėjimo pareigos paskirstymas ir įrodinėjimo dalyko identifikavimas galėjo lemti netinkamą faktinių bylos aplinkybių, reikšmingų materialiosios teisės normų taikymui ir ginčo išsprendimui iš esmės, nustatymą. Materialiosios teisės normų taikymas tinkamai nenustačius jų taikymui reikšmingų faktinių bylos aplinkybių nelaikytinas tinkamu. 

Teisėjų kolegija vertino, kad skundžiamos nutarties turinio lingvistinė, loginė bei teisinė analizė neteikia pagrindo pripažinti, jog ieškovo kasaciniame skunde išskirtais skundžiamos nutarties motyvais būtų išreikšta apeliacinės instancijos teismo nuomonė, išvada, argumentai ar samprotavimai, jog ieškovas neva kaltas dėl nusikalstamų veikų padarymo, kad jis būtų padaręs nusikalstamus veiksmus. Šiais skundžiamos nutarties motyvais nesukuriama prielaida manyti, kad teismas ieškovą laiko kaltu, neišreiškiama teismo nuomonė dėl ieškovo kaip nusikalstamą veiką padariusio asmens, o tik prielaidų forma pateikiamas šioje civilinėje byloje nagrinėtos ginčijamos situacijos civilinis teisinis įvertinimas būtent byloje nagrinėtų teisinių santykių kontekste ir civilinės teisės aspektu. Dėl to teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmetė kasacinio skundo argumentus, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškovo nekaltumo prezumpciją.

Be to, pažymėta, kad nagrinėjamas atvejis, atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniu skundu skundė tik ieškovas, o atsakovė sprendimo neskundė, patenka į CPK 313 straipsnio reguliavimo sritį ir dėl jo galioja bei taikytinas šioje proceso teisės normoje įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti apeliantui blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, teisėjų kolegija pripažino pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas dėl ieškovo priėmė blogesnį, negu buvo skundžiamas, procesinį sprendimą, nes priteisė iš ieškovo atsakovei 3000 Eur atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų atlyginimo, nors pirmosios instancijos teismo sprendimu tokio pobūdžio atsakovės prašymas buvo atmestas. Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neteikia pagrindo pripažinti, kad ji buvo priimta CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju, kuriam egzistuojant pagal CPK 313 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą taikoma išlyga dėl draudimo priimti blogesnį sprendimą. Nekonstatavęs CPK 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų pagrindų, apeliacinės instancijos teismas, nesant atsakovės apeliacinio skundo, negalėjo dėl ieškovo priimti blogesnio, negu priėmė pirmosios instancijos teismas, procesinio sprendimo.

_____

Nutartyje dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, taip pat dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, priminta, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą, todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutiko su kasacinio skundo argumentu, kad Beth-Din (Žydų konfesinis teismas) nėra valstybinė teisminė institucija, kuri turi kompetenciją nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus ir kurios sprendimai turi privalomą teisinę galią, tačiau nesutiko su kasacinio skundo teiginiu, jog šios institucijos raštai ar sprendimai negali būti įrodymai teismų nagrinėjamose juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylose. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų motyvus ir atsižvelgdama į aptartą Lietuvos Respublikos pilietybės teisinį reglamentavimą bei teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję teismai neištyrė, ar pareiškėja atitinka visas sąlygas, kurioms esant asmenys turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktus, 9 straipsnio 2 dalį.

_____

Civilinė byla, kurioje buvo sprendžiama dėl šalutinių (diakritinių) ženklų rašymo civilinės būklės aktų įrašuose jau buvo plačiau aprašyta. Kasacinis teismas nurodė, kad Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių 23 punktas nedraudžia rašyti pavardę lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritiniais ženklais, tačiau tik suteikia civilinės būklės aktus registruojančioms institucijoms teisę to nedaryti tuo atveju, kai nėra techninių galimybių. Civilinės būklės aktus registruojančioms institucijoms suteikta teisė atsisakyti sudaryti civilinės būklės akto įrašą be diakritinio ženklo, jei nėra techninių galimybių, vertintina kaip asmens teises siaurinanti teisės norma, todėl turi būti aiškinama siaurai

Back to top button