P. Skrupskis. Ordinarinis teismas kaip teisinį reguliavimą ginčijantis pareiškėjas Konstituciniame Teisme?

Konstitucinio Teismo, kaip ir bet kurios kitos teisminės institucijos, veiklos reikšmė tiesiogiai priklauso nuo to, kokios svarbos ir masto problemas jam perduoda spręsti besikreipiantys subjektai. Bylas nagrinėjančių ordinarinių teismų kreipimaisi į Konstitucinį Teismą (KT) šiuo požiūriu yra ypatingos reikšmės. Būtent jais yra užtikrinamas teisminių institucijų dialogas ir bendradarbiavimas[1], plėtojama ordinarinės teisės šakų konstitucionalizacija[2], o abejonės taikytino teisinio reguliavimo konstitucingumu iškėlimas ordinariniame teisme išlieka bene realiausia asmenų prieigos prie konstitucinės justicijos galimybe[3]. Vis dėlto jokia procedūra neveikia savaime, kadangi tam reikalingos tinkamos prielaidos tiek teisinio reguliavimo, tiek jo taikymo ir aiškinimo (jo taikytojų ir aiškintojų) lygmenyse. Šio komentaro kontekste viena tokių prielaidų – abipusis ordinarinių teismų ir KT atvirumas bendradarbiauti.

Komentare dėmesys skiriamas ordinarinių teismų statusui KT praktikoje sprendžiant jų kreipimųsi priėmimo klausimą. Nesiekiant apibendrinti statistinių duomenų dėl teismų kreipimųsi priimtinumo ar išanalizuoti atitinkamų KT sprendimų motyvų, komentare formuluojamos abejonės dėl dabartinės KT praktikos, pagal kurią į jį besikreipęs ordinarinis teismas yra laikomas „pareiškėju“, kuris „ginčija“ teisinį reguliavimą, kaip ir kiti subjektai (politinės valdžios institucijos ar privatūs asmenys). Komentare teigiama, jog teismų kreipimaisi reikšmingai skiriasi nuo kitų subjektų kreipimųsi, kas suponuoja kitokią, specifinę teiseną, kuriai nėra būdingas rungtyniškumas. Tai teikia pagrindą kelti klausimą, ar reikalavimas teismui pagrįsti kreipimąsi teisiniais argumentais tokia apimtimi, kaip šiuo metu reikalaujama KT praktikoje, atliepia teisminių institucijų bendradarbiavimo tikslus.

Ordinarinių teismų kreipimųsi į KT konstitucinė prigimtis

Kadangi komentare nagrinėjama procedūra siekiama Konstitucijos viršenybės kaip materialiojo teisinio gėrio užtikrinimo, visų pirma reikšminga išanalizuoti šią procedūrą reglamentuojančias Konstitucijos nuostatas. Ordinarinių teismų galimybė (teisė) kreiptis į KT nustatyta Konstitucijos 106 straipsnio 1–3 dalyse greta kitų teisę kreiptis į KT turinčių valstybės valdžios subjektų. Pagal šias nuostatas teismai turi teisę kreiptis į KT dėl visų kitų politinės valdžios institucijų (Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės) aktų, kurie yra taikytini konkrečioje byloje. Taigi Konstitucijos 106 straipsnyje įtvirtinta bendroji nuostata dėl konstitucinės justicijos bylos inicijavimo KT subjektų rato.

Tačiau vienintelių teismų kreipimusis taip pat reglamentuoja ir kita nuostata – Konstitucijos 110 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, o pagal 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į KT prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad teismas ne tik turi teisę kreiptis, tačiau abejodamas teisiniu reguliavimu „kreipiasi“ į KT, taigi turi pareigą kreiptis. KT jurisprudencijoje tiesiogiai pripažinta, jog: i) šioje nuostatoje yra įtvirtintas draudimas taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai; ii) šia nuostata įtvirtinta ordinarinio teismo pareiga kilus abejonėms kreiptis į KT; iii) tokiu atveju pagrindas kreiptis į KT yra teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos tam, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą; iv) pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) gali tik KT[4].

Taigi sistemiškai aiškinant minėtas Konstitucijos nuostatas darytina išvada, jog vienintelis ordinarinis teismas, kaip teisę kreiptis į KT turintis subjektas, privalo aktyviai užtikrinti Konstitucijos viršenybę įgyvendindamas savo konstitucines funkcijas – vykdydamas teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Politinės valdžios institucijų veikloje ar privačių asmenų atveju konstitucinės justicijos bylos inicijavimas yra galimybė, jų teisė, naudojimasis kuria priklauso nuo valios ir apsisprendimo. Konstitucija nereikalauja politinės valdžios institucijų ar privačių asmenų proaktyvumo bendradarbiauti ir kreiptis į KT. Tačiau teismų atveju yra kitaip: kreipimasis į KT sudaro neatskiriamą bendro ordinarinio teismo konstitucinio vaidmens ir jo mandato vykdant teisingumą dalį. Dėl šių priežasčių ordinariniam teismui kreipimasis į KT yra ne priemonė kaip bylos šaliai, siekiančiai pagrįsti savo reikalavimų pagrįstumą bei nuginčyti teisinį reguliavimą, bet instrumentas valstybės valdžios institucijai, negalinčiai tinkamai atlikti savo funkcijų (priimti sprendimą, kuriuo būtų įgyvendintas konstituciškai pagrįstas teisingumas) iki atitinkamos abejonės nebus verifikuotos KT.

Šiame kontekste taip pat reikšminga atsižvelgti ir į specifinį bei nuo kitų subjektų besiskiriantį KT santykį su ordinariniais teismais. 2006 m. birželio 6 d. nutarime KT yra pripažinęs, jog KT kartu su ordinariniais teismais sudaro Lietuvos teisminę valdžią Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalies prasme. Tai reiškia, jog, turėdami skirtingas kompetencijas ir vaidmenis Lietuvos teisinėje sistemoje, ordinariniai teismai ir KT pasižymi tapačia teismine prigimtimi. Dėl to vienos teisminės institucijos kreipimasis į kitą neturi daug bendro su teisena pagal politinės valdžios institucijų ar privačių asmenų kreipimusis, kuriais yra inicijuojamas ginčas tikrąja to žodžio prasme. Pagal analogiją su Europos Sąjungos teise pastaruosius kreipimusis būtų galima įvardyti „tiesioginiais ieškiniais“, kuriais teisme šalies pareiškiamas konkretus reikalavimas, atitinkamai procesiniame dokumente aiškiai ir tiksliai apibrėžiant ginčo dalyką ir pagrindą. Kita vertus, teismų pateikiamų prejudicinių kreipimųsi – „netiesioginių ieškinių“ – atveju besikreipiantysis subjektas tokio ginčo neinicijuoja, kadangi nagrinėdamas atitinkamą ginčą pagrindinėje byloje jis susiduria klausimu dėl teisinio reguliavimo, į kurį atsakymą kompetentinga pateikti tik teisminė institucija, į kurią kreipiamasi. Tai lemia ir nuosaikesnę atitinkamo kreipimosi, kuriuo nėra inicijuojamas ginčas, trūkumų kontrolę, siekiant užtikrinti pačios procedūros gyvybingumą ir paplitimą teismų praktikoje. Dėl to ginčijimo ar rungimosi dėl teisinio reguliavimo konstitucingumo logika yra būdinga politinės valdžios institucijų ir privačių asmenų kreipimųsi atveju. Vis dėlto ordinarinių teismų kreipimųsi atveju aptartos aplinkybės šią logiką, manytina, turėtų atmesti.

KT praktikos pozicijos dėl ordinarinių teismų kreipimųsi

Ordinariniam teismui kreipusis į KT atitinkama procedūra yra tik inicijuojama, kadangi užtikrinti Konstitucijos viršenybę tokie kreipimaisi gali tik tuomet, kai KT priima nagrinėti teismo kreipimąsi ir pagal jį priima baigiamąjį aktą dėl esmės. Taigi teisminėms institucijoms bendradarbiaujant vien kreipimasis jo nepriėmus nagrinėti savaime nekuria teisinio rezultato, o šiuo požiūriu „tango šokamas dviese“. Kitaip tariant, ši procedūra yra iš tiesų veiksminga tik tuomet, kai ordinariniam teismui pateikus abejones KT jas pašalina, patvirtindamas arba paneigdamas tokių abejonių pagrįstumą. Neretai tokia teismų abejonė nėra pašalinama, nes ji apskritai nėra adresuojama teismo proceso metu. Tai atvejai, kai KT nepriima teismo kreipimosi nagrinėti (grąžina jį), dėl ko sulaukęs atitinkamo KT neigiamo sprendimo dėl priimtinumo ordinarinis teismas iš esmės turi vykdyti teisingumą abejodamas taikytino teisinio reguliavimo suderinamumu su Konstitucija.

Šiame kontekste reikšminga pažymėti, jog neabejotina, kad ordinarinio teismo kreipimasis į KT taip pat turi atitikti tam tikrus kokybinius kriterijus, o teiginys, jog bet koks kreipimasis savaime yra vertybė ir privalo būti priimtas nagrinėti, būtų absurdiškas. Klausimai, kurie nėra priskirti KT kompetencijai ar jau buvo nagrinėti KT, sudaro pagrįstą pagrindą atsisakyti priimti kreipimąsi, net pateiktą teisminės valdžios bendradarbio. Šie pagrindai įtvirtinti Konstitucinio Teismo įstatymo (Įstatymas) 69 straipsnyje ir konstitucinės justicijos bylos nepradėjimas nustačius atitinkamus pagrindus neturėtų kelti jokių abejonių. Tačiau analizuojant KT praktiką negalima nepastebėti atvejų, kai KT ne atsisako, bet grąžina ordinariniams teismams jų kreipimąsi, kadangi nutartis kreiptis į KT neatitiko Įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. nebuvo nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Kaip matyti iš pastarojo meto KT praktikos, tokie atvejai nėra pavieniai ar unikalūs, jų paplitimui leidžiant spręsti apie tam tikros nuoseklios praktikos tendenciją. Toliau aptariamas vienas tokių pavyzdžių.

2026 m. vasario 4 d. sprendime Nr. KT8-S7/2026 KT sprendė Regionų administracinio teismo kreipimosi priėmimo klausimą. Ordinarinis teismas kvestionavo Respublikos Prezidento dekreto dėl M. Drobiazko Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo atitiktį Pilietybės įstatymo ir Konstitucijos nuostatoms bei konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams. KT priėmė kreipimosi dalį dėl dekreto atitikties Pilietybės įstatymui, teismui abejojus, ar dekretas buvo priimtas nustačius įstatyme nustatytą būtinąją sąlygą dėl grėsmės ar kenkimo esminiams nacionalinio saugumo interesams. Tačiau kitą kreipimosi dalį KT grąžino teismui, kadangi „šioje prašymo dalyje pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kodėl, jo nuomone, ginčijamas <…> dekretas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams“.

Iš šio sprendimo motyvų matyti, KT vertinimu, šie teismo kreipimosi trūkumai: teismas nepaaiškino, kodėl dekrete nenurodžius faktinių aplinkybių asmeniui apsunkinama teisė dėl jo kreiptis į teismą; kodėl teismas negali vertinti dekreto motyvų atsižvelgdamas į atstovų paaiškinimus ir pateiktą informaciją; kodėl Respublikos Prezidento dekretuose turi būti dėstomos faktinės aplinkybės, jų teisinis ar kitoks vertinimas; kodėl turi būti nuorodos į konkrečius tarpinius ar kitus dokumentus; kodėl dekrete neišdėsčius faktinių aplinkybių ir jų teisinio ar kitokio vertinimo buvo viršyti Respublikos Prezidento įgaliojimai ir pareiga juos įgyvendinant priimti teisėtus ir pagrįstus teisės aktus.

Vertinant teismo kreipimosi motyvus galima teigti, jog šiuo atveju buvo siekiama KT perduoti konkrečią problemą dėl Respublikos Prezidento dekreto teisėtumo, nurodant įstatymo ir konstitucinius pagrindus. Teismo abejonės apėmė ne tik dekreto ad hoc įvertinimą Pilietybės įstatymo kriterijams, bet ir dėl reikalavimų tokio dekreto, kaip politinės valdžios institucijos priimto individualaus akto, teisėtumui. Administracinės teisės požiūriu tokie aktai iš tiesų gali kelti pagrįstas abejones ir reikalauti teisminės pozicijos platesniame konstituciniame lygmenyje. Taigi, net pripažįstant galimus šių problemų pagrindimo teismo kreipimesi trūkumus, formuluotos problemos buvo reikšmingesnės ir platesnio masto nei vieno individualaus akto teisinis vertinimas. Vis dėlto KT sprendimu nebuvo suteiktas prioritetas tokios abejonės pašalinimui ir konstitucinės jurisprudencijos suformulavimui administracinės teisės ir politinės valdžios įgyvendinimo sankirtos klausimu. Svarstytina, ar taip identifikavus kreipimosi trūkumus ir grąžinus kreipimąsi teismui šiuo požiūriu iš tiesų įvyksta prasmingas teisminių institucijų dialogas ir bendradarbiavimas. Iš KT motyvavimo logikos darytina prielaida, jog minėti ordinarinio teismo perduoti klausimai sprendime vis dėlto nesuvokiami kaip kliūtis vykdyti konstitucines funkcijas (vykdyti teisingumą), kadangi „ginčydamas“ teisinį reguliavimą „pareiškėjas“ nenurodė teisinių argumentų.

Šiame sprendime KT rėmėsi savo nuoseklia praktika, kuri cituojama iš esmės visuose tokio pobūdžio procesiniuose sprendimuose: „<…> pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, ar teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai <…>. [I]š Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet aiškiai nurodytų, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai pagrįstų aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais <…>.“

Šis KT sprendimas – charakteringa iliustracija. Žinoma, kiekvienas ordinarinio teismo kreipimasis yra skirtingas ir neatmestina galimybė tokio kreipimosi ar jo dalies, kai priėmimo stadijoje apskritai nepavyksta identifikuoti teismo keliamos prasmingos konstitucinės problemos. Tačiau iš šiame bei kituose atitinkamuose KT sprendimuose dėstomų motyvų darytina kone priešinga prielaida: teismų kreipimųsi argumentavimo trūkumai yra išryškinami pakankamai aiškiai, kas leidžia spręsti, jog teismų keliamos problemos paprastai yra suvokiamos bei aptariamos. Nepaisant to, tokių kreipimųsi trūkumų atžvilgiu tolerancija menka. Atsižvelgiant į išdėstytas mintis svarstytina, ar vis dėlto būtent tokia KT sąveika su ordinarinių teismų kreipimųsi trūkumais yra konstruktyviausia.

Apibendrinimai ir alternatyvos

Nėra jokių abejonių, jog aptartos KT praktikos pozicijos dėl ordinarinių teismų statuso iš esmės gali egzistuoti ir būti visapusiškai pagrįsta remiantis eile teisinių argumentų. Tačiau lyginamasis požiūris šiuo aspektu gali praturtinti įžvalgas ir leisti pamatyti KT praktiką kontekste. Kreipimaisi į KT yra viena iš procedūrų, prieinamų ordinariniams teismams, kadangi greta šių kreipimųsi teismai taip pat gali kreiptis į administracinį teismą arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT). Nors šie kreipimaisi skiriasi pagal savo dalyką, negalima nepastebėti skirtingos nuo KT administracinių teismų bei ESTT, kaip kitos teisminės institucijos kreipimosi adresato, reakcijos.

Pavyzdžiui, administracinių teismų praktikoje besikreipus kitam teismui vyraujantis atskaitos taškas yra teiginiai apie teismų bendradarbiavimo ir kooperavimosi poreikį, teismo sprendimo naudingumą besikreipiančiam teismui, pagalbą tinkamai išspręsti bylą, kurioje teismas nusprendė kreiptis [5]. Atitinkama pozicija matyti ir ESTT praktikoje, kurioje akcentuojamas priimamo prejudicinio sprendimo naudingumas, suponuojantis pateiktų klausimų performulavimo galimybę tam, kad būtų užtikrintas nacionalinių teismų ir ESTT bendradarbiavimas[6]. Taigi kitų procedūrų kontekste, pirmenybė teikiama ne reikalavimui pateikti aiškius kreipimosi teisinius argumentus, o poreikiui siekti struktūrinio materialiojo teisinio gėrio, kuriam užtikrinti skirta pati procedūra, ir dėl ko bylas nagrinėjančių teismų kreipimaisi yra tokie reikšmingi.

Apibendrinant ir svarstant apie galimas alternatyvias KT praktikos pozicijas manytina, jog siekiant prasmingai užtikrinti Konstitucijos viršenybę egzistuoja būdai, galintys formuoti kokybiškai kitokį teisminių institucijų bendradarbiavimą. Juo labiau, jog tai veikiau teisės taikymo ir aiškinimo, o ne teisinio reguliavimo problema.

Visų pirma ordinariniam teismui perdavus KT prasmingą teisinę problemą, turinčią tam tikro konstitucinio turinio ir pagrįstumo, tokio klausimo priėmimas nagrinėti kurtų kitokią aptariamos procedūros veikimo atmosferą ir dialogą. Priėmus nagrinėti silpniau pagrįstas kreipimosi dalis ir įžvelgiant teismo keliamą reikšmingą konstitucinį klausimą, esminių kliūčių KT pašalinti teismo abejones ir suformuoti konstitucinę doktriną nebūtų. Teismo formuluoti klausimai, jų patikslinimai, KT performulavimai, suinteresuotų asmenų paaiškinimai teismo proceso metu galėtų leisti konkretizuoti kreipimosi problematiką. Kita vertus, priėmus tokias kreipimųsi dalis, tačiau joms esant visiškai nepagrįstoms, jų aptarimas galėtų būti paskutiniosios baigiamojo akto pastraipos objektas, kaip įprasta teismų praktikoje. Tai yra, tokių trūkumų adresavimas galėtų įvykti KT nurodant, jog išdėstytų motyvų pakanka išspręsti generalinę teismo iškeltą problemą ir dėl kitų aspektų pasisakoma nebus.

Žinoma, teisinio rezultato prasme toks pokytis nebūtų esminis. Vis dėlto komentare aptartos procedūros veiksmingumo prasme tai galėtų reikšmingai prisidėti prie tinkamesnių abipusio atvirumo bendradarbiauti prielaidų. Taigi aptarti aspektai teikia pagrindą alternatyviems svarstymams apie specifinę teisminių institucijų bendradarbiavimo teiseną, kurioje teismas tokį reguliavimą kvestionuoja kreipdamasis į savo teisminį bendradarbį, o ne jį ginčija kaip pareiškėjas.

Paulius Skrupskis yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros doktorantas

—–

[1] KETURAKIENĖ, A. and MURAUSKAS, D. (2024). The Dialogue of the Constitutional Court with the  Ordinary Courts: The Developments in Thirty Years. In: Juškevičiūtė-Vilienė, A. and Pūraitė Andrikienė, D. (eds.) (2024). Konstitucinė justicija Lietuvoje: trys veiklos dešimtmečiai.  Vilnius University Open Series, 172–191.

[2] KRASAUSKAS, R. (2013). Teismų kreipimasis į Konstitucinį Teismą kaip darbo teisės konstitucionalizacijos prielaida. Jurisprudencija, 20(4), 1329–1348.

[3] Nors šis teiginys reikalauja empirinio tyrimo, tokia prielaida darytina atsižvelgiant į sąlyginę individualaus konstitucinio skundo instituto praktinę reikšmę. Žr. 2025 m. KT veiklos metinio pranešimo 1 priedą. Prieiga internete: https://lrkt.lt/data/public/uploads/2026/03/metinis-2025-web.pdf

[4] KT 2007 m. spalio 24 d. nutarimas. Prieiga internete: https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta568/content

[5] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI-3-662/2025, 10 p.

[6] ESTT 2025 m. rugsėjo 4 d. sprendimas byloje Nissan Iberia, Nr. C-21/24, ECLI:EU:C:2025:659, 37 p.