Teismų praktikos vienodinimas: formos ir iššūkiai
Rugsėjo 4–5 dienomis Lietuvos Respublikos Seime vyko tarptautinė konferencija „Teismų praktikos vienodinimas: formos ir iššūkiai“. Šį renginį organizavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Vilniaus universiteto Teisės fakultetas, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos Seimu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Baltijos-Amerikos Laisvės fondu (BAFF).
Konferencija skirta kelioms svarbioms sukaktims paminėti. Tai yra 35-osios Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo metinės, reformuotos teismų sistemos bei kasacinės kompetencijos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme trisdešimtmetis.
Konferencijos dalyvius sveikino Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Saulius Skvernelis, laikinai einantis teisingumo ministro pareigas Rimantas Mockus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkė doc. dr. Danguolė Bublienė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto prodekanė prof. dr. Vigita Vėbraitė. Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkės doc. dr. Danguolės Bublienės kalba galima susipažinti čia.
Įžanginį pranešimą skaitė prof. habil. dr. Burkhardas Hessas iš Vienos universiteto. Pranešimas, paremtas Austrijos ir Vokietijos patirtimi, buvo skirtas istorinei vienodos teismų praktikos užtikrinimo perspektyvai, pradedant XIX a., kai Europoje buvo priimti pirmieji civilinio proceso kodeksai, paskatinę aukščiausiųjų teismų steigimą. Aukščiausiųjų teismų atsiradimas lėmė ir įvairias organizacinio pobūdžio priemones, kurių tikslas buvo užtikrinti kuo vienodesnį teisės taikymą konkrečioje jurisdikcijoje (sprendimų rinkinių leidyba, publikavimas kitomis formomis ir pan.). Didėjant teismų sprendimų skaičiui, pasauliui įžengus į skaitmeninimo erą, susidurta su naujais iššūkiais: imtos kurti teismų sprendimų duomenų bazės, viena už kitą sudėtingesnės paieškos sistemos, teismai ėmėsi atsakomybės ne tik viešai ir neatlygintinai prieinamų sprendimų forma komunikuoti visuomenei apie teismų praktikos vystymąsi.
Pirmoji konferencijos dalis. Precedentas kaip teisės vienodinimo šaltinis aukščiausiųjų teismų praktikoje
(diskusijos vedėja – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja doc. dr. Eglė Zemlytė)
Prof. Margaret Y. K. Woo (J. D.) pranešimas buvo skirtas klausimui, kodėl sekama precedentu ir kokiomis sąlygomis jo galima nesilaikyti. Nukrypimo nuo precedento sąlygos iliustruotos dviem JAV Aukščiausiojo Teismo praktikos pavyzdžiais: i) bylos Brown v. Board of Education 1954 m. sprendimu, iš dalies pakeitusiu 1896 m. sprendimą byloje Plessy v. Ferguson, kurioje buvo nuspręsta, kad švietimo sistemoje taikoma rasinė segregacija nepažeidžia JAV Konstitucijos; ir ii) bylos Dobbs v. Jackson Women‘s Health 2022 m. sprendimu, pakeitusiu 1973 m. sprendimą byloje Roe v. Wade, kurioje buvo nuspręsta, kad JAV Konstitucija garantuoja moteriai teisę į nėštumo nutraukimą. Vienu sprendimu buvo tam tikra prasme išplėstos žmogaus teisės, kitu – apribotos. Tad prof. M. Y. K. Woo siekė atsakyti į klausimą, ar šiuose sprendimuose tinkamai atsižvelgta į buvusio JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjo A. Goldbergo išplėtotą principą, kad tuo atveju, kai Aukščiausiasis Teismas siekia pakeisti precedentą dėl asmens konstitucinės apsaugos nuo valstybės įsikišimo susiaurinimo, visų stare decisis doktrinos sąlygų ir postulatų turi būti griežtai laikomasi; o tuo atveju, kai teismas siekia išplėsti asmens teises, stare decisis doktrina precizikos taip griežtai nebereikalauja.
Po pirmosios konferencijos dalies vykusioje diskusijoje prof. habil. dr. Valentinas Mikelėnas kvietė susimąstyti apie teismų praktikos vienodinimui svarbius dalykus, kurie nėra reguliuojami teisės normomis. Pavyzdžiui, profesorius kėlė klausimą, ar visiems teismų sprendimams yra reikalingi plataus turinio abstraktūs, kartais – net ir trivialūs argumentai, kurie tiesiogiai nelemia bylos baigties, tačiau apsunkina galimybes greičiau identifikuoti esminį teismo išaiškinimą. Taip pat, profesoriaus nuomone, siekiant užtikrinti vienodą praktiką, būtina suteikti laisvą prieigą prie paskelbtų teismų sprendimų. Profesorius ragino pamąstyti ir apie retrospektyvų precedento aspektą, t. y. apie tam tikrą paradoksą, pagal kurį precedentas tarsi turėtų būti skiriamas ateičiai, tačiau teismai jį taiko ir santykiams, kurie susiklostė dar iki precedento atsiradimo.
Prof. dr. (HP) Egidijaus Kūrio pasisakymai daugiausia buvo skirti precedento Lietuvos konstitucinėje doktrinoje klausimams. Anot jo, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai neturėtų būti pripažįstami kažką iš esmės naujo sukūrusiais „riboženkliais“ (landmark). Konstitucinis Teismas minėtuose nutarimuose pagrindė tai, kas ir taip kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos – iš teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygiateisiškumo principų. Reikalavimas, kad teismai laikytųsi savo pačių bei aukštesnės instancijos teismų pateiktų išaiškinimų analogiškose bylose, dar iki minėtų Konstitucinio Teismo nutarimų buvo analizuojamas ir Lietuvos teisės doktrinoje, o ir ankstesniuose Konstitucinio Teismo nutarimuose buvo pabrėžiamas jurisprudencijos tęstinumas, nulemtas konstitucinio teisinės valstybės principo. Profesoriaus nuomone, precedento doktrina Lietuvos teisėje nėra probleminė, problema yra ne precedento išaukštinimas, o nemokėjimas naudotis šiuo įrankiu, kuris tokiu būdu iš vaisto gali virsti nuodu.
Prof. dr. mr. Remme Verkerkas apžvelgė ankstyvuosius Europos teisės šaltinius ir citavo Justiniano kodekso, Austrijos imperatoriaus Juozapo II Bendrojo teismų įstatymo, Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo II Visuotinio Prūsijos žemės teisyno nuostatas, pagal kurias iš teismų buvo reikalaujama spręsti bylas griežtai pagal teisynų nuostatas, neatsižvelgiant į tai, kaip kiti teisėjai praeityje sprendė panašias bylas. Precedento galia nebuvo reglamentuojama ir vėlesniuose kontinentinėje Europoje galiojusiuose teisės šaltiniuose. Vieninteliu pirminiu teisės šaltiniu pripažinta statutinė teisė, ir tai, be kita ko, grįsta valdžių padalijimo principu. Nepaisant to, šiandien teismo precedentas tam tikru mastu yra pripažįstamas teisės šaltiniu ir kontinentinės teisės tradicijos valstybėse, kildinant daugiausia iš lygybės bei teisinio aiškumo principų.
Buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, šiuo metu – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo generalinis advokatas dr. Rimvydas Norkus svarstė, ar Europos Sąjungos Teismas yra precedento teismas. Nors Teisingumo Teismas nėra pripažinęs, kad yra saistomas savo ankstesnės praktikos, tačiau, pasak dr. R. Norkaus, Teisingumo Teismas savo praktikai yra „be galo ištikimas“. Tačiau pranešėjas pateikė ir konkrečių pavyzdžių, kai Teisingumo Teismas koregavo ankstesnę savo praktiką. Pavyzdžiui, Banco de Santander byloje (C-274/14) šis teismas konstatavo, kad Ispanijos centrinis ekonominių ir administracinių bylų teismas nėra laikomas teismu Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio prasme, nors 2000 m. Gabarlfrissa byloje (sujungtos bylos nuo C-110/98 iki C-147/98) buvo padaręs priešingą išvadą. Praktikos koregavimo pavyzdžiams generalinis advokatas priskyrė ir 2022 metais priimtą sprendimą Bezirkshauptmannschaft Hartberg-Fürstenfeld byloje (C-205/20), kuriame kitaip aiškino sankcijų proporcingumo principą, pažymėjęs, kad šis principas yra tiesioginio veikimo. Teisingumo Teismo nukrypimo nuo savo paties ankstesnių išaiškinimų atvejai itin reti, ir šis praktikos stabilumo siekis neabejotinai prisideda prie nacionalinių teismų praktikos vienodinimo ir užtikrinimo, kad valstybės narės gerbtų ir laikytųsi tiek Teisingumo Teismo praktikos, tiek ir ja paremtos savo pačių praktikos.
Antroji konferencijos dalis. Preliminarūs paklausimai Aukščiausiajame Teisme: lyginamieji aspektai ir perspektyvos
(diskusijos vedėjas – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto asistentas dr. Jurgis Bartkus)
Prof. dr. Bartas Kransas pagrindiniame pranešime „Nyderlandų prejudicinio sprendimo procedūra“ apžvelgė nuo 2012 metų Nyderlanduose įdiegtą preliminaraus paklausimo procedūrą, t. y. bylą nagrinėjančio Nyderlandų žemesnės instancijos teismo teisę su teisiniu klausimu kreiptis į Nyderlandų Aukščiausiąjį Teismą. Viena iš pagrindinių šio proceso atsiradimo priežasčių buvo tai, kad kai kurie visuomenei reikšmingi teisės klausimai negalėjo operatyviai pasiekti Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo „tradicine“ tvarka. Šio proceso atsiradimas Nyderlanduose, prof. dr. B. Kranso įsitikinimu, yra neabejotinai teigiamas žingsnis. Pranešime buvo atskleistas ne vienas pažangus šio proceso aspektas: 1) galimybė greitai gauti aiškumą kasaciniame teisme teisės klausimais; 2) galimybė išvengti daugybės individualių panašių bylų, kurių baigtis galėtų būti prieštaringa; 3) preliminarus paklausimas skatina vienodą teisingumą ir teisės plėtrą; 4) preliminarus paklausimas leidžia Aukščiausiajam Teismui greitai ir veiksmingai reaguoti (suformuoti atitinkamą praktiką) tais atvejais, kai socialinė būtinybė reaguoti yra didelė. Profesorius taip pat atskleidė, kokiais atvejais žemesnės instancijos teismai gali kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą, ir pateikė kelis kreipimosi dėl preliminarus paklausimo pavyzdžius civilinėse bylose. Prof. dr. B. Kransas pabrėžė, kad vienas iš šio proceso pasiteisinimo įrodymų yra tai, kad jau 2016 metais jis pradėtas taikyti mokestinėse bylose, o 2022 metais – ir baudžiamosiose bylose.
Prof. dr. B. Kranso pranešimas įžiebė teisės mokslininkų ir aukščiausiųjų teismų teisėjų diskusiją dėl preliminaraus paklausimo įvairiose jurisdikcijose. Dr. Martijnas Polakas, Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo (Hoge Raad der Nederlanden) viceprezidentas ir Civilinių bylų kolegijos pirmininkas, savo pranešime „Nyderlandai: ar galime sulaukti jūsų balsų?“ antrino prof. dr. B. Kranso įžvalgoms ir Nyderlandus pateikė kaip jurisdikciją, kuri sėkmingai pritaiko preliminaraus paklausimo procedūrą. Teisėjas analizavo praktinį preliminaraus paklausimo veikimą ir pasidalijo informacija, kaip žemesnės instancijos teismų teisėjai, akademinė bendruomenė ir patys Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo teisėjai vertina preliminarius paklausimus. Pabaigoje M. Polakas atskleidė preliminaraus paklausimo keliamus iššūkius: 1) Aukščiausiojo Teismo darbo krūvio padidėjimas; 2) ribotos galimybės išlaikyti greitą preliminarių paklausimų priėmimo ir sprendimo tvarką; 3) poreikis griežčiau taikyti preliminaraus paklausimo atrankos kriterijus; 4) poreikis užtikrinti trečiųjų šalių ir amicus curiae efektyvesnį dalyvavimą procese.
Prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius skaitė pranešimą „Teismo teisė paklausti ir Konstitucija“. Profesorius išsakė skeptišką požiūrį į preliminaraus paklausimo atsiradimą Lietuvos civiliniame procese. Jo nuomone, preliminaraus paklausimo įgyvendinimas susidurtų su rimtais iššūkiais dėl kelių priežasčių: 1) preliminarus paklausimas savo esme primena praeityje teiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacijas, dėl kurių konstitucingumo jau yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, pripažindamas tokias konsultacijas nesiderinančiomis su Konstitucija; 2) Lietuvos teisinės kultūros ir demokratijos stoka, kuri gali nulemti tai, kad žemesnės instancijos teismų teisėjai nesugebės tinkamai pasinaudoti preliminaraus paklausimo institutu. Profesorius laikėsi pozicijos, kad verčiau turėtų būti dedamos pastangos gerinti teisėjų darbo kokybę, o ne keisti Civilinio proceso kodeksą.
Diskusiją tęsė Suomijos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas dr. Tatu Leppänenas. Jis pasidalijo patirtimi apie Suomijoje visai neseniai atsiradusį preliminarų paklausimą. Trumpai apžvelgęs Suomijos teisinę sistemą, Suomijos Aukščiausiojo Teismo funkcijas ir kaip preliminarus paklausimas turėtų padėti užtikrinti šių funkcijų įgyvendinimą, pirmininkas aptarė kol kas vienintelį į Suomijos Aukščiausiąjį Teismą patekusį preliminarų paklausimą, atsakymas į kurį ne tik leido greičiau išspręsti daugelį panašių bylų, bet ir užtikrino vienodos praktikos formavimąsi.
Diskusiją užbaigė Ščecino universiteto mokslininkės dr. Aleksandros Klich pranešimas „Preliminarūs klausimai kaip Aukščiausiojo Teismo teisminės priežiūros priemonė Lenkijos teisinėje sistemoje“. Mokslininkė atskleidė praktinius preliminaraus paklausimo veikimo aspektus Lenkijoje. Ji taip pat aptarė preliminaraus paklausimo Lenkijoje specifiką – esmingiausius šio paklausimo teigiamus ir neigiamus padarinius: 1) per didelis Lenkijos Aukščiausiojo Teismo krūvis; 2) Lenkijos Aukščiausiojo Teismo rezoliucija, kuria pateikiamas atsakymas, turi teisinę galią tik toje konkrečioje byloje, kitiems teismams rezoliucijos yra tik neprivalomos gairės; 3) Lenkijos visuomenės lūkestis operatyviai gauti atsakymus į reikšmingus teisinius klausimus. Atsižvelgdama į šiuos lūkesčius, mokslininkė baigė retoriniu, tačiau preliminaraus instituto vertę patvirtinančiu klausimu, ar preliminaraus paklausimo procesas Lenkijoje neturėtų būti sustiprintas dar labiau.
Trečioji konferencijos dalis. Kitos teismų praktikos vienodinimo formos
(diskusijos vedėja – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkė doc. dr. Danguolė Bublienė)
Liublianos universiteto prof. habil. dr. Alešas Galičius savo pranešimą pradėjo diskusija apie Aukščiausiajam Teismui kylantį ypatingą uždavinį rasti kompromisą tarp viešosios ir privačios funkcijos. Analizuodamas kasacinių skundų atrankos nutarčių argumentavimo problematiką, jis klausė, kaip suderinti poreikį aiškiai pagrįsti, kodėl Aukščiausiasis Teismas priima vieną skundą, bet atmeta kitą, su tuo, kad detalesnis motyvavimas neišvengiamai padidintų teismo darbo krūvį. Be to, buvo išsakyti argumentai ir kritika dėl Teisingumo Teismo Kubera byloje (C-144/23) priimto sprendimo, sukėlusio nemažai diskusijų ir Lietuvoje. Profesorius, pabrėždamas bendrosios ir kontinentinės teisės sistemų konvergenciją, iškėlė dar vieną svarbų klausimą: kurioje sistemoje šiandien yra daugiau teismų praktikos – bendrojoje ar kontinentinės teisės. Jis pabrėžė, kad gali susidaryti įspūdis, jog kontinentinėje teisėje teismų praktikos svarba tampa net didesnė. Taip pat svarstė ir tai, kokie padariniai laukia teisėjo, jei jis nesilaiko Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.
Švedijos patirtį siekiant teismų praktikos nuoseklumo pristatęs Švedijos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Andersas Eka atkreipė dėmesį į tai, kad pagrindinis Švedijos Aukščiausiojo Teismo vaidmuo yra ne konkrečių bylos šalių interesų užtikrinimas, o precedentų kūrimas, padedantis vienodai taikyti teisę. Dėl to Švedijoje galioja gana griežta atrankos sistema ir leidimas kasacijai suteikiamas tik tada, kai byla yra svarbi teisės aiškinimo vienodumui arba kai nustatomi išimtiniai pagrindai. Pirmininkas pažymėjo, kad Aukščiausiojo Teismo darbą itin sustiprina profesionalios teisininkų komandos – teisėjų referentai ir teisininkai padėjėjai, kurie parengia išsamią medžiagą. Pranešėjas taip pat akcentavo naują iniciatyvą – Aukščiausiojo Teismo organizuojamus įvairių teisės sričių (baudžiamosios, komercinės, šeimos, draudimo, aplinkosaugos teisės) seminarus, į kuriuos kviečiami žemesnių instancijų teisėjai, advokatai, prokurorai bei akademikai. Šie susitikimai padeda nustatyti aktualiausias teisines problemas, dėl kurių būtina formuoti precedentus, ir užtikrina tikslingesnę teismo veiklą bei nuolatinį dialogą tarp sistemos dalyvių ir mokslininkų.
Estijos Aukščiausiojo Teismo teisėja Nele Siitam atskleidė, kad, viena vertus, mažas teisėjų skaičius Estijoje (256) leidžia lengviau užtikrinti praktikos vienodumą, kita vertus, skirtumai tampa labiau pastebimi. Pranešėja išskyrė kelis kasacinės praktikos vienodinimo lygmenis. Pirmame lygmenyje, esant nevienodai Aukščiausiojo Teismo kurio nors skyriaus vidinei praktikai ar poreikiui ją pakeisti, byla perduodama nagrinėti atitinkamam Teismo skyriui. Administracinių bylų skyrius taiko ir „neformalią“ priemonę – dar prieš sprendimo paskelbimą jo tekstą gali peržiūrėti ir klaidas ar prieštaravimus ankstesnei praktikai pastebėti visi skyriaus teisėjai. Antrame lygmenyje praktikos vienodumą užtikrina pati Teismo sąranga – šiame Teisme koncentruotas ir baudžiamųjų, civilinių bei administracinių bylų nagrinėjimas, ir konstitucinė priežiūra, taigi užtikrintas vadinamosios tarpdalykinės praktikos nuoseklumas. Teisėjai gali būti „pasiskolinti“ iš kitų skyrių, o iškilus skirtingų skyrių praktikos prieštaravimui, byla perduodama specialiajai kolegijai ar net nagrinėjama viso teismo plenariniame posėdyje. Trečiame lygmenyje, visoje teismų sistemoje, vienodą praktiką palaiko viešai skelbiamos anotacijos, reguliarios teismų praktikos apžvalgos, mokymai ir diskusijos. Ypač reikšmingi teisėjų surengti apskritojo stalo pokalbiai, per kuriuos aptariamos sisteminės problemos ir tai yra puikus grįžtamasis ryšys Aukščiausiajam Teismui. Administracinių bylų skyrius dar praktikuoja ir savaitinius susitikimus, per kuriuos aptariamos visos gautos bylos, galima laiku pastebėti pasikartojančias problemas ar išsiskiriančias interpretacijas.
Latvijos Aukščiausiojo Teismo pirmininko Aigaro Strupišo pranešime buvo aptartos įvairios priemonės, skirtos teismų praktikos nuoseklumui Latvijos Aukščiausiajame Teisme užtikrinti. Pirmiausia kaip vieną iš teisės taikymo nuoseklumui užtikrinti reikšmingų priemonių pirmininkas išskyrė išplėstines teisėjų kolegijas, leidžiančias priimti aiškesnius ir bendresnius sprendimus bei stiprinančias praktikos stabilumą. Taip pat pirmininkas pabrėžė viešos prieigos prie sukauptos teismų praktikos reikšmę. Pranešime akcentuotos ir antrinės priemonės: praktikos apibendrinimai, departamentų pirmininkų posėdžiai, bendri teisėjų susirinkimai bei plenumai. Išskirtinė svarba teikiama profesiniam dialogui – seminarams, mokymams bei stažuotėms Aukščiausiajame Teisme. Buvo pristatyti kol kas dar neįdiegti mechanizmai – „bandomųjų bylų“ modelis, preliminarūs paklausimai Aukščiausiajam Teismui bei mokslinės-analitinės tarnybos plėtra, paskiriant visų instancijų teismuose patarėjus, kurie tiesiogiai bendradarbiautų su Aukščiausiuoju Teismu.
Dr. Artūro Driuko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko, pranešimas buvo skirtas Lietuvos patirčiai užtikrinant teismų praktikos vienodumą. Jis priminė, kad jau pirmojoje 1994 m. Teismų įstatymo redakcijoje įtvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pareiga formuoti vienodą teisės aiškinimo praktiką iki 2003 m. buvo keista net penkis kartus. Esminiu lūžio tašku tapo 2006 m., kai Konstitucinis Teismas pradėjo formuoti konstitucinę precedento doktriną. Vertindamas teismų praktikos vienodinimo būdus, pirmininkas pasiūlė juos klasifikuoti į formalius, pusiau formalius ir neformalius. Prie formaliųjų priskyrė kasacijos atrankos procedūrą, bylų perdavimą išplėstinėms ar mišrioms kolegijoms bei plenarinei sesijai, teisėjų specializaciją, proceso atnaujinimą, taip pat kreipimąsi į Konstitucinį Teismą ar tarptautinius teismus. Teismų praktikos apibendrinimai, apžvalgos bei metiniai pranešimai, kurių turinys priklauso nuo paties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pasirinkimo, anot pranešėjo, laikytini pusiau formaliais būdais. Neformaliais teismų praktikos vienodinimo būdais pranešėjas laikė teisėjų padėjėjų atliekamą ex ante praktikos analizę, operatyvų informacijos skelbimą apie nagrinėjamas bylas, reguliarius teisėjų pasitarimus bei ex post vertinimus, taip pat teismų pirmininkų tinklų veiklą Lietuvoje, Europos Sąjungoje ir Baltijos šalyse. Buvo pabrėžta, kad nors dalis šių priemonių yra tik rekomendacinio pobūdžio, jos reikšmingai prisideda prie teismų praktikos nuoseklumo užtikrinimo.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjas dr. Irmantas Jarukaitis aptarė, kaip teismų nepriklausomumo principas lemia teisės praktikos vienodinimo priemones. Pranešėjas, remdamasis oficialia konstitucine doktrina, pabrėžė, kad teisės viršenybė yra pamatinis, universalus teisės principas, siejamas su asmenų lygybe prieš įstatymą ir teismą bei teisiniu tikrumu, o iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir jurisprudencijos tęstinumo imperatyvas. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad praktikos koregavimas yra galimas tik esant objektyviai būtinybei ir visuomet turi būti aiškiai argumentuotas. Dr. I. Jarukaitis pranešime analizavo teismo nepriklausomumo principo dvilypumą – išorinį (nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios) bei vidinį (nuo kitų teisėjų ar teismo vadovybės įtakos). Šiuo aspektu buvo aptarta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Teisingumo Teismo jurisprudencija (pvz., Parlov-Tkaličic v. Croatia; HAN-Invest byla ir kt.), taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, kurioje pabrėžta, jog žemesnės instancijos teismai, nors ir saistomi aukštesnių teismų precedentų, privalo išlikti nepriklausomi nagrinėdami bylas ir negali būti varžomi kitų teisėjų ar teismo vadovų privalomų nurodymų. Pasak pranešėjo, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija pabrėžia, kad praktikos skirtumai instancinėje sistemoje yra neišvengiami, tačiau ilgalaikiai ir sisteminiai prieštaravimai gali lemti teisės į teisingą teismą pažeidimą.
Konferencijos įrašas:
– pirmoji diena: lietuvių kalba >>, anglų kalba >>;
– antroji diena: lietuvių kalba >>, anglų kalba >>.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija
