R. Ruškytė. Pirmoji „čekiukų“ byla. Argumentai, konstituciniai aspektai. Padariniai.
Vadinamosios „čekiukų“ bylos detaliai ir šmaikščiai daug kartų viešai nušviestos žiniasklaidoje (pavieniais atvejais teisiškai ne visai tiksliai) ir po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) išnagrinėtos bylos (Nr. 2K-47-648/2025) veda į naujus labirintus ‒ ne tik paskiri visuomenės nariai, politikai, bet ir teisininkai viešai kelia klausimus dėl šioje byloje suformuluotos pozicijos ir argumentų, kas įrodo, kad tai nėra paprastas „čekiuko“ klausimas.
LAT, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Jonavos rajono savivaldybės tarybos nario (ir JSN), kuris nusikaltimų padarymo metu buvo ir šios savivaldybės meras, kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalį (turto pasisavinimas), BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba), BK 300 straipsnio 1 dalį (dokumento klastojimas) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarties, kuria nuteistojo JSN apeliacinis skundas atmestas, minėtą nuosprendį bei nutartį panaikino ir baudžiamąją bylą JSN nutraukė.
Bylą LAT nutraukė dėl to, kad JSN padarytas pažeidimas nepasiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad reikėtų taikyti baudžiamąją atsakomybę, nenustatytas vienas iš būtinų nusikalstamos veikos požymių ‒ didelė turtinė ar neturtinio pobūdžio žala, kurios reikalauja JSN taikyta BK 228 straipsnio 2 dalis.
Šiuo komentaru nevertinama LAT pozicija priimti sprendimą nutraukti bylą, komentare keliami klausimai dėl LAT nutartyje nurodytų skurdokų argumentų, kurie šaukiasi išaiškinimo; svarstomi padariniai ir kokia gali būti kitų panašaus pobūdžio bylų ateities perspektyva vadovaujantis šia besiformuojančia praktika. Nutarties skelbimo metu akcentuota, kad ši nutartis nereiškia, jog toks pat sprendimas bus priimtas kitose „čekiukų“ bylose.
Akivaizdu, kad ne visos vadinamosios „čekiukų“ bylos gali turėti tokią „laimingą pabaigą“ kaip ši byla dėl to, kad padarytas pažeidimas nepasiekia tokio pavojingumo laipsnio, jog būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę, nes priešingai teigiant reikštų, kad ne Konstitucinis Teismas vertina, ar BK norma, nustatanti baudžiamąją atsakomybę už aptariamą tokio pobūdžio veiką, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, o LAT.
JSN Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pagal anksčiau minėtus BK straipsnius buvo nuteistas už tai, kad į išmokų avanso apyskaitas įrašė ir tas išlaidas, kurios buvo patirtos ne vykdant jo tarnybinę veiklą ir todėl negalėjo būti atlyginamos: mėnesinį mokestį už suteiktas ryšių paslaugas, susijusias su sutuoktinės A. S. ir savo asmeninėms reikmėms naudojamo abonento numerio išlaidomis, mėnesinį mokestį už internetinės televizijos išlaidas ir mėnesinį mokestį už savo asmeninėms reikmėms įsigytos įrangos (televizorių) išlaidas – iš viso 1487,62 Eur.
Kauno apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nustatė, kad buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas (KTVP) ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso, Jonavos rajono savivaldybės tarybos veiklos Reglamento nuostatos.
Taigi, aptariamoje byloje, be Baudžiamojo kodekso, taikyti dar trys įstatymai ir juos vainikuojanti Konstitucija, konstitucinė doktrina. Vietos savivaldos įstatymas apibrėžia, kokios lėšos, panaudotos savivaldos tarybos nario veikloje, yra kompensuojamos iš valstybės biudžeto. Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo ir Valstybės politikų elgesio kodekso nuostatų esmė panaši: pareigas eiti sąžiningai ir laikytis aukščiausių elgesio standartų, nekelti abejonių dėl skaidrumo ir sąžiningumo, vengti situacijų, kai politiko elgesys kenktų jo ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, reputacijai ir autoritetui, laikytis nesavanaudiškumo standartų. Pastebėtina, kad pastarųjų dviejų įstatymų nuostatose realizuotas konstitucinis imperatyvas. KT ne kartą yra konstatavęs, kad valstybės pareigūnai turi turėti piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimą (inter alia 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2010 m. spalio 27 d., 2017 m. gruodžio 19 d. išvados). KT 2000 m. vasario 23 d. nutarime akcentuota, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei.
Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 23 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto, biuro patalpų nuomos išlaidoms apmokėti, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, kas mėnesį gali būti skiriama išmoka, už kurią atsiskaitoma ne rečiau kaip vieną kartą per tris mėnesius. Šios išmokos dydis ir atsiskaitymo tvarka nustatomi reglamente. Vėliau (2020 m.) buvo papildyta, kad ne tik išmokos dydis ir tvarka, bet ir tinkamomis pripažintinų išlaidų baigtinis sąrašas nustatomas reglamente.
JSN padaryti aptarti įstatymų nuostatų pažeidimai ir KTVP pažeidimas, kuriuos nustatė žemesnės instancijos teismai, LAT nutartimi nepaneigti.
Dėl argumentų, kuriais grindžiamas baudžiamosios atsakomybės netaikymas.
Esminis argumentas, kodėl aptariamu atveju JSN netaikyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, yra tai, kad nenustatyta didelė žala (turtinė ar neturtinė), kurią nagrinėjamu atveju patyrė valstybė, juridinis ar fizinis asmuo. Veikos padarymo metu turtinė žala laikytina didele, kai ji viršija 250 MGL dydžio sumą. Šiuo atveju turtinė žala buvo 1487,62 Eur, kuri neviršijo nustatyto dydžio, ir JSN ją (ir dar didesnę) grąžino savivaldybei iki ikiteisminio tyrimo pradžios.
Dėl neturtinio pobūdžio žalos LAT nutarties 10 punkte nurodė esamą kasacinės instancijos teismo praktiką: neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės institucijų autoriteto sumenkinimo, darbo sutrikdymo. Praktika reikalauja įvertinti kitų teisės šakų normų veiksmingumą atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Kiekvienu konkrečiu atveju apie neturtinės žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, inter alia į nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo institucijos autoritetui; taip pat į kitų teisės šakų normų veiksmingumą atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis.
Vertindamas neturtinės žalos dydį šioje byloje LAT prioritetu laikė ne pirmiau jo ankstesnėje praktikoje nurodytus kriterijus, tokius kaip nusikalstamos veikos trukmę (šiuo atveju ji truko nuo 2019 m. iki 2023 m. kovo m.), JSN einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos, o būtinumą atsižvelgti į JSN atliktų konkrečių veiksmų pobūdį, jų pavojingumą, pažeistų teisės normų pobūdį ir jose nustatyto teisinio reguliavimo aiškumą, tikslumą bei numatomumą.
Dėl pažeistų normų aiškumo, tikslumo bei teisinio reguliavimo numatomumo.
Byloje nustatyta, kad JSN pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį (2017 m. gegužės 23 d. įstatymo redakcija). LAT įdomiai konstatavo, jog tai, kad Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalis nuo 2023 m. liepos 1 d. buvo panaikinta vietoj jos nustačius, kad savivaldybės tarybos nariams už darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas yra atlyginama (apmokama), rodo, kad įstatymų leidėjas pripažino, jog viena iš tinkamo įstatymo laikymosi sąlygų yra jo aiškumas, suprantamumas ir neprieštaringumas. LAT nutartyje nepateikė jokių argumentų, kuriais remiantis jis padarė išvadą, jog įstatymo keitimas rodo, kad ankstesnis įstatymas buvo neaiškus, nesuprantamas, prieštaringas (LAT paminėti Konstitucinio Teismo suformuluoti reikalavimai teisėkūrai neturi sąsajų su įstatymo leidėjo pripažinimu, kad Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnis, kurį JSN pripažintas pažeidęs, buvo keičiamas dėl to, kad šis straipsnis buvo neaiškus, nesuprantamas, prieštaringas). Kaip matyti iš Seimo TAIS vien nuo 2023 m birželio 7 d., kai buvo įregistruotas Vietos savivaldos įstatymo pakeitimas, kuriuo buvo siūloma savivaldos tarybos nariui nustatyti atlyginimą, o ne išmoką (šis reguliavimas JSN netaikytinas), Vietos savivaldos įstatymo kitų straipsnių pakeitimų projektų iki 2025 m. kovo 12 d. įregistruota 49. Gal ir šių pakeitimų priežastis yra galiojančio Vietos savivaldos įstatymo neaiškumas ar prieštaringumas? Minėtą nutarties išvadą, manau, paneigia Vietos savivaldos įstatymo 26 str. 2 d. aiškiai nurodytos sąlygos, t. y. kokios konkrečios su tarybos nario veikla susijusios išlaidos (tiek, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija) tarybos nariui yra atlyginamos. Nutartyje niekaip nepaneigta ir Lietuvos apeliacinio teismo pozicija, kurią jis formulavo savo 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartyje[1] remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 26 str. pakeitimo įstatymo Aiškinamuoju raštu, kuriame nebuvo keitimo priežastimi įvardytas įstatymo neaiškumas, suprantamumas ar neprieštaringumas. Be to, savivaldos tarybos nariai patys (ne kita institucija) nustato savo Tarybos veiklos reglamente, kokia tvarka patirtos išlaidos jiems atlyginamos. Istorikai nurodo, kad Europoje Lietuvos Statutas išsiskyrė savo nepriekaištingumu, teisės normų tikslumu ir tinkamu jo laikymųsi kelis šimtmečius dėl to, kad jį kuriant dalyvavo bajorai ir parengė kokybiškai, žinodami, kad jis jiems bus taikomas.
Šiandien sunku patikėti, kad koks nors Tarybos narys gali būti toks teisiškai neįgalus, jog nesugeba suprasti ir (arba) pasiklausti profesionalių teisininkų kokios jo realiai patirtos išlaidos tarybos nario veiklai yra kompensuotinos, ypač atsižvelgiant į galimybę konsultaciją gauti nemokamai kiekvienoje savivaldybėje, Lietuvos savivaldybių asociacijoje, prireikus, ir Vyriausybės atstovų įstaigoje. Šiuo aspektu akcentuotinas aktualus Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimo reikalavimas, kad pagal Konstituciją teisinių santykių subjektai yra įpareigoti elgtis sąžiningai, nepažeisdami teisės; jie turi pareigą patys stengtis sužinoti, ko iš jų reikalauja teisė. To reikalauja bendrasis teisės principas bona fides, neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.
Aptariamoje nutartyje pateikta kita KT citatos dalis, kad teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius, su nuoroda į KT 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 15 d., 2017 m. kovo 15 d. aktus, po kurios seka išvada: „Nesant tinkamo ir nuoseklaus teisinio reguliavimo, vienodo visoms Lietuvos savivaldybėms, gali būti pažeistas lygybės prieš įstatymą principas, kai vienais atvejais buvus nors ir netobulam teisiniam reguliavimui galima rasti teisinį pagrindą asmenį traukti tam tikron atsakomybėn, o jos nesant – apskritai atsakomybės išvengti.“ Tokią LAT išvadą dėl nuoseklaus ir tinkamo reguliavimo nebuvimo bei skirtingo teisinio reguliavimo taikymo ar apskritai jo netaikymo sunku suprasti dėl kelių priežasčių: 1) LAT tokia byla, kur tarybos narys būtų išvengęs atsakomybės dėl „netobulo“ teisinio reguliavimo, nenagrinėta; nagrinėtoje byloje ginčo dėl lėšų rūšies, kuri priskirtina ar nepriskirtina tarybos nario veiklai, nebuvo; 2) Vietos savivaldos įstatymo 26 str. buvo taikomas visoms savivaldybėms vienodai, be išimčių; 3) savivaldybė savo veiklos reglamentais galėjo numatyti atitinkamus šio reguliavimo įgyvendinimo aspektus, detalizuoti išlaidų rūšis, numatyti atitinkamą tvarką, kaip už šias išlaidas atsiskaityti, bet ji negalėjo numatyti naujų sąlygų arba panaikinti reikalavimus, numatytus šiame įstatyme[2] ar kituose apskaitą reglamentuojančiuose įstatymuose. Jei taip kurioje nors savivaldybėje nutiktų, Vyriausybės atstovas dėl tokio savivaldybės akto privalo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl jo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime yra konstatavęs, jog iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, kitų Konstitucijos nuostatų išplaukia reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti. Aiškindamas Konstituciją, Teismas yra konstatavęs, kad valstybės pareigūnai turi turėti piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimą. Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires.
LAT nutarties reikalavimas „pirmiausia atsižvelgti į teisinio reguliavimo numatomumą“ neaišku, ką suponuoja „reguliavimo numatomumas“ ir kaip jis turėtų būti įvykdytas; nutartyje tai neatskleista. Savivaldybėms, kaip ir Lietuvos savivaldybių asociacijai, visi įstatymų projektai yra prieinami ir visi jų teikiami pasiūlymai dėl projektų Lietuvos Respublikos Seime vertinami. Vietos savivaldos įstatymo nuostatų pakeitimą pagal Konstituciją gali teikti bet kuris Seimo narys. Nagrinėtoje byloje aktualiu laikotarpiu nuo 2019 m. iki 2023 m. kovo m. Seime buvo priimtas tik vienas nežymus Vietos savivaldos įstatymo 26 str., kuris taikytinas tarybos nariams, pakeitimas.
Stokojama nutartyje argumentų dėl baudžiamosios atsakomybės už turto pasisavinimą ir dėl dokumento klastojimo. Manytina, kad ši nutartis nenubrėžė aiškių gairių būsimoms vadinamosioms „čekiukų“ byloms, ir atsižvelgiant į tai, kad tokių bylų skaičius artėja prie 100 ir jos atitinkamais aspektais skirtingos (ne visais atvejais padaryta turtinė žala atlyginta dar neprasidėjus ikiteisminiam tyrimui, ar siekta atitaisyti padarytą neturtinę žalą) kertiniu akmeniu tikėtina taps kita LAT nutartis.
Padariniai ir perspektyva. Kartu reikėtų džiaugtis tuo, kad nagrinėta byla atveria ir kitus svarstytinus BK klausimus, ne tik susijusius su bausmės proporcingumu piktnaudžiavimo atveju. Ar nepažeista Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso sistema, inter alia taikomų baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumo aspektu, kai baudžiamoji atsakomybė, nenustačius BK didelės žalos požymio, kyla pasisavinusiam svetimą turtą pagal BK 183 str. nuo mažesnės sumos, nei už piktnaudžiavimą, ar pavyzdžiui, pagal BK 225 str. už kyšininkavimą, kai asmuo padaro baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas bauda arba areštu, jei jis priima mažesnės negu 1 MGL (50 EUR) vertės kyšį. Kitaip tariant, ir už ligonio atviruką gydytojui, kurio vertė gali nesiekti ir 1 Euro, asmuo traukiamas atsakomybėn pagal BK. Šio kodekso BK 225 str. 5 d. nustatyta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo atsako už pažadą ar susitarimą priimti kyšį arba reikalavimą ar provokavimą duoti kyšį, arba kyšio priėmimą tiek už konkretų veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, tiek ir už išimtinę padėtį ar palankumą.
Svarstytina ir tai, ar BK 140 str. nustatyta laisvės atėmimo bausmė iki dvejų metų tam, kas savo artimajam šeimos nariui sukėlė fizinį skausmą, pasiekia tikslą ir stiprina šeimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad nustačius tokią atsakomybę tokių atvejų skaičiaus sumažėjimas nestebimas? Ar kitos pagalbos išplėtimas, kaip antai, tikslingas švietimas, savanoriškas dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose nebūtų labiau paveikus?
Šie ar kiti panašūs klausimai yra išsamių diskusijų objektas, kaip įprasta kitose valstybėse, specialioje komisijoje ar darbo grupėse, kurias sudaro įvairių sričių specialistai, bendradarbiaujant su teisinės sistemos dalyviais[3], įskaitant teismų atstovus. Tokios komisijos (grupės) yra atsakingos už konkretaus kodekso normų sistemos užtikrinimą, veikia efektyviai (ne formaliai), reaguoja į aktualų poreikį keisti kurio nors kodekso nuostatas, siekiant nustatyti tokias priemones, kurios realiai gali užtikrinti siekiamą tikslą, o panaikinus konkrečias baudžiamojo poveikio priemones, siūlo nustatyti paveikias ir realias kitas priemones, inter alia administracines, nuodugniai vertina kiekvieną siūlomo kodekso normos pakeitimą nepriklausomai tuo to, kuri vykdomoji institucija ar parlamento narys kurią nors idėją ar BK normos projektą teiktų. Tokia efektyviai dirbanti Kodekso pataisas vertinanti komisija laiku identifikuotų problemas ir pašalintų poreikį Seimui skubos tvarka keisti Baudžiamojo kodekso nuostatas.
Ramutė Ruškytė yra buvusi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėja
[1]Baudžiamoji byla Nr. 1A-358-627/2024; 56 punktas.
[2] Poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (KT 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas).
[3] Plačiau apie teismų ir valdžios bendradarbiavimą žr: R.Ruškytė Partneship of Court and political power, aspets of the application of EU Law. European UnionLaw and Lithuanian administrative justice , Vilnius university press; 2023, p.10-36.
