Svarbūs LAT išaiškinimai dėl proceso išlaidų atlyginimo tiek baudžiamajame, tiek civiliniame procese
Lapkričio 19 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) paskelbė nutartį baudžiamojoje byloje ( Nr. 2K-241-387/2024), kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl esminio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 106 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta išteisintojo teisė į išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, pažeidimo. Teisėjų kolegija tenkino išteisintojo ir jo gynėjo kasacinį skundą ir priteisė išteisintam asmeniui išlaidų, patirtų advokato paslaugoms visų instancijų teismuose apmokėti, atlyginimą iš valstybės lėšų.
Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo išteisintajam, priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Šarūnui Narbutui jo prašymu kitų žmonių suteiktos lėšos, skirtos gynybai, tapo jo nuosavybe, o aplinkybės, iš kokių šaltinių asmuo gavo lėšų teisinėms paslaugoms apmokėti, nustatymas išeina už šios bylos nagrinėjimo ribų. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas priešingą išvadą, ją grindė tuo, kad Š. Narbutas per internetinę lėšų pritraukimo platformą surinko gynybai skirtas lėšas, todėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti jis realiai nepatyrė, ir kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimu byloje Narbutas prieš Lietuvą buvo atsisakyta priteisti išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, nes šios išlaidos faktiškai nebuvo patirtos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, tenkindama kasacinį skundą, konstatavo, kad nei BPK 106 straipsnio 3 dalyje, nei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarime, kurį įgyvendinus buvo priimta minėta BPK 106 straipsnio 3 dalis, nei kasacinės instancijos teismo formuojamoje praktikoje nėra įtvirtinto reikalavimo, taikant BPK 106 straipsnio 3 dalį, nustatyti lėšų kilmės šaltinį. Kitoks šios normos aiškinimas reikštų nepagrįstą BPK 106 straipsnio 3 dalyje nurodyto reguliavimo išplėtimą. Spręsdami tokį klausimą teismai turi įvertinti tik tai, ar tokios išlaidos buvo būtinos ir pagrįstos, ir laikytis teisės aktų nustatytos atlyginimo iš valstybės lėšų tvarkos.
Teisėjų kolegija pripažino, kad tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje galiojantis principas „tas, kas veikia per kitą, veikia pats“ taikytinas ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas, nes, pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys.
Kasacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad EŽTT 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimu byloje Narbutas prieš Lietuvą atsisakė priteisti prašomų išlaidų, susijusių su peticijos pateikimu ir teisine gynyba, atlyginimą motyvuodamas tuo, jog faktiškai pats Š. Narbutas išlaidų nepatyrė. Tuo tarpu nacionalinėje teisėje, taikant BPK 106 straipsnio 3 dalį, tokia sąlyga nėra nustatyta. EŽTT sprendimas nepriteisti Š. Narbutui jo prašomo išlaidų atlyginimo nėra susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencijos) laikymusi nacionalinėje teisėje, atitinkamai jis nacionalinių teismų nesaisto. Valstybėms narėms yra privalomi EŽTT sprendimai, kuriuose konstatuojami Konvencijos pažeidimai, tačiau nacionalinės teisės nesaisto minėto teismo procedūriniai sprendimai, kylantys ne iš Konvencijos nuostatų taikymo.
Taigi teisėjų kolegija konstatavo, kad lėšų, kuriomis išteisintajam yra atlyginamos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti, kilmės nustatymas nėra įtvirtintas BPK 106 straipsnio 3 dalyje, o EŽTT 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Narbutas prieš Lietuvą nepriteisti Š. Narbutui jo prašomo išlaidų atlyginimo nėra susijęs su Konvencijos laikymusi nacionalinėje teisėje.
______
LAT taip pat pasisakė dėl teismo teisės tvirtinti šalių taikos sutartį prieštaraujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, ir jų teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ginčo šalims sudarius taikos sutartį.
Byloje (Nr. e3K-218-1075/2024) buvo sprendžiamas ginčas dėl savavališkos statybos akto ir privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius pripažinimo neteisėtais ir jų panaikinimo. Ginčo šalys sudarė taikos sutartį, joje, be kita ko, susitarė savavališkos statybos padarinius pašalinti per 18 mėnesių terminą. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, su taikos sutartimi nesutiko.
Pirmosios instancijos teismas patvirtino šalių taikos sutartį ir bylą nutraukė. Teismas, pasisakydamas dėl trečiųjų asmenų prašymo netvirtinti taikos sutarties, konstatavo, kad taikos sutarties tvirtinimas neturi įtakos tretiesiems asmenims ir nepažeidžia jų teisių. Taip pat šalims taikos sutartyje susitarus, kad nėra atlyginamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti, teismas bylinėjimosi išlaidų, taip pat patirtų ir trečiųjų asmenų, atlyginimo nepriteisė. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismui ir pasisakydamas dėl trečiųjų asmenų skundo argumentų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo jiems nepriteisimo, atkreipė dėmesį į tai, kad teisinis reglamentavimas nenustatė tretiesiems asmenims pareigos teikti atsiliepimą į ieškovės ieškinį ir dalyvauti bylos nagrinėjime, šias savo teises jie įgyvendino savo nuožiūra.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad CPK neįtvirtina šalių pareigos taikos sutarties sąlygas derinti su trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, ar gauti jų pritarimą. Nors dispozityvumo principas nekliudo ginčo šalims pasiūlyti taikos sutartį sudaryti ir tretiesiems asmenims bei atitinkamai suderinti su jais teismo prašomos patvirtinti taikos sutarties sąlygas, tačiau tai yra šalių teisė, bet ne pareiga, kurios įgyvendinimas priklauso tiek nuo ginčo pobūdžio, tiek nuo prašomos patvirtinti taikos sutarties sukeliamų padarinių tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju ginčo šalių sudaryta ir teismo patvirtinta taikos sutartis nenustato jokių teisių ar pareigų tretiesiems asmenims. Byloje taip pat nenustatyta, kad minėta taikos sutartimi būtų pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai. Todėl teismas nusprendė, kad ginčo šalims nebuvo pagrindo tokios taikos sutarties derinti ir su trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą išaiškino, kad CPK 94 straipsnis – specialioji norma, skirta bylinėjimosi išlaidų atlyginimui aptarti, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, – nedetalizuoja, kaip turėtų būti sprendžiamas trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Tai, kad nėra nustatyta specialios taisyklės, nereiškia, kad asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, tokios teisės neturi ir kad nėra teismui pagrindo spręsti šių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo. Tokia teisė yra įtvirtinta CPK 47 straipsnio 2 dalyje ir ji neturi priklausyti nuo ginčo šalių valios ar noro spręsti trečiųjų asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal bendrąsias taisykles, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t. y. pagal CPK 93 straipsnį, kartu atsižvelgiant į taikos sutarties instituto ypatumus. Taikos sutartis yra ginčo šalių tarpusavio kompromisas, pasiekiamas abiem šalims darant tam tikras nuolaidas, todėl taikos sutarties sudarymas dažniausiai nereiškia ieškinio pripažinimo. Vis dėlto teismo patvirtinta taikos sutartis įgyja įstatymo galią ir gali būti priverstinai vykdoma pagal joje nustatytas sąlygas, kurios nurodomos ir teismo nutartyje dėl jos patvirtinimo. Tai reiškia, kad teismas trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą turi išspręsti nutartyje dėl taikos sutarties patvirtinimo pagal CPK taisykles taip, kaip šis klausimas būtų sprendžiamas teismui priėmus sprendimą, atitinkantį taikos sutarties sąlygas.
LAT konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas dėl bylinėjimosi išlaidų nepagrįstai netenkino trečiųjų asmenų atskirojo skundo ir neišsprendė trečiųjų asmenų prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl dėl šios dalies bylą grąžino nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija
