L. Meškauskaitė. Anti SLAPP procedūra: naujovės ir perspektyvos (1 dalis)
2022 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (CPK) buvo papildytas naujuoju 951 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai atsakovas mano, jog ieškovas nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį siekdamas pakenkti atsakovo vykdomai visuomenės informavimo ar kitokiai su viešojo intereso tenkinimu ar gynimu susijusiai veiklai ar atgrasyti atsakovą nuo šios veiklos, jis turi teisę atsiliepime į ieškinį pateikti teismui prašymą taikyti šio straipsnio 2 dalyje nurodytą procedūrą. CPK pakeitimai įsigaliojo 2022 m. gruodžio 31 d.[1]
Tokiu būdu civiliniame procese iki šiol gerai žinomas piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis institutas buvo papildymas specialia procedūra (anti SLAPP procedūra).
SLAPP (angl.- Strategic lawsuit against public participation) – suprantama kaip tam tikra teisinio procesinio pobūdžio persekiojimo forma, kuri naudojama ne tik prieš žurnalistus, bet ir prieš kitus visuomenės intereso klausimu viešai pasisakančius asmenis. Tokias teisinio pobūdžio priemones (skundus, ieškinius ir pan.) dažniausiai naudoja galingesnieji, įskaitant verslo įmones, valstybės institucijas, atskirus pareigūnus bei didelę įtaką turinčius pavienius asmenis.
SLAPP ieškinių taikinys – fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie viešai išsako nepalankią informaciją su viešuoju interesu susijusiais klausimais. Tokių ieškinių tikslas – cenzūruoti, įbauginti ir nutildyti kritikus, turinčius kitokią nuomonę, juos apkraunant teisinės gynybos išlaidomis kol jie nustoja kritikuoti ar prieštarauti. SLAPP paprastai reiškiami prieš pavienius visuomenininkus, aktyvistus, žmogaus teisių gynėjus, žurnalistus, politikus arba pilietinės visuomenės organizacijas, t. y. prieš tuos asmenis, kurie atlieka visuomenės sergėtojo funkciją.
Galima būtų pateikti tokį SLAPP apibrėžimą – tai yra piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, kuris yra naudojamas įtakingų bei finansiškai stipresnių ieškovų dažniausiai civiliniame procese prieš fizinius ar juridinius asmenis dėl jų naudojimosi saviraiškos laisve vykdant visuomenės informavimą arba viešai pasisakant visuomenei aktualiais klausimais, siekiant įbauginti atsakovą, užtildyti jį ir kitus asmenis bei atgrasyti juos nuo viešo kalbėjimo visuomenei svarbiais klausimais, o taip pat nuo ieškovų kritikos.
Toks piktnaudžiavimas pasireiškia dirbtinai pradėtais pertekliniais dažniausiai daugybiniai teisiniais procesais prieš viešai pasisakančius asmenis, siekiant ne apginti turtines ir neturtines teises bei teisėtus interesus, bet turint strateginį tikslą – įbauginti atsakovą bei jį ir kitus asmenis atgrasinti nuo tolesnio visuomenės informavimo bei viešo intereso gynimo.
SLAPP terminą sugalvojo profesoriai George’as W. Pringas ir Penelope Canan savo knygoje SLAPPs: Getting Sued for Speaking Out (1996)[2], kurie tyrė ieškinius prieš nevyriausybines organizacijas ir piliečių asociacijas Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Turtingi ieškovai suprato, kad įstatymas gali būti galinga priemonė nutildyti savo priešininkus. Tokiam tikslui pasiekti ieškovui net nėra būtina laimėti bylą, o jei ieškinys atmetamas, nesunkiai gali būti pateikiamas naujas ieškinys. Tokiu būdu nuolat besitęsiantys procesai faktiškai užčiaupia kritikus ir jie nutyla.
Kai kurie autoriai SLAPP kildina iš valdžios institucijų veiksmų, kurie buvo nukreipti prieš asmenis, kurie naudojosi teise pateikti peticijas ar skundus vyriausybei. 1961 m. JAV sunkvežimių bendrovės pateikė grupinį ieškinį geležinkelių įmonių asociacijai bei viešųjų ryšių agentūrai dėl žalos atlyginimo ir kaltino įstatymo, kuris draudžia prekybą ribojančius susitarimus bei rinkos monopolizavimą, pažeidimu. Ieškovai teigė, jog atsakovai, pasitelkę viešųjų ryšių bendrovę, vykdė reklaminę kampaniją, nukreiptą prieš sunkvežimių vežėjus ir spaudė valdžią priimti sunkvežimių verslui nepalankius įstatymus.
JAV Aukščiausiasis Teismas šioje byloje nurodė, jog įstatymas nedraudžia jungtis į asociacijas, siekiant užsiimti lobistine veikla. Taip atsirado doktrina (angl. Noerr-Pennington), pagal kurią teisės deliktas negali būti grindžiamas vien tik bandymais daryti įtaką įstatymų priėmimui ar vykdymui. Taigi iš pradžių SLAPP buvo nukreipti prieš lobistus, siekiančius tam tikrų įstatymų pakeitimo[3].
Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktikoje kai kurie autoriai pirmuoju SLAPP ieškiniu įvardina gerai žinomą EŽTT bylą Steel and Morris v. The United Kingdom[4]. Šioje byloje du Greenpeace aktyvistai Steel ir Morris, skundėsi, kad Jungtinė Karalystė pažeidė Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (EŽTK) 10 bei 6 straipsnius, kuomet Jungtinės Karalystės teismai civiliniame procese dalinai patenkino ieškovo pasaulinės greito maisto korporacijos Mcdonald’s ieškinį dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimo ir priteisė ieškovų naudai iš pareiškėjų bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjų pažeidimai pasireiškė tuo, jog jie išplatino lankstinuką apie Mcdonald’s, kuriame teigė, kad šis restoranų tinklas prisideda prie trečiojo pasaulio bado, naikina atogrąžų miškus nuodais, parduoda priklausomybę sukeliantį nesveiką maistą, keičia maistą dirbtinėmis chemijos priemonėmis, išnaudoja vaikus savo reklamose, yra atsakingas už gyvūnų kankinimą ir žudymą, išnaudoja savo darbuotojus ir pan. Dėl tokių teiginių viešo paskleidimo dar 1990 m. Mcdonald’s iškėlė bylą 5 visuomenininkams dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos pažeidimo, tačiau trys atsakovai atsiprašė ir byla prieš juos buvo nutraukta, o visuomenininkai Steel ir Morris tapo atsakovais civilinėje byloje. Jungtinės Karalystės teismai nusprendė, kad kai kurie ginčo teiginiai teisingi, tačiau kai kurie neatitiko tikrovės, todėl atsakovams teko atlyginti ieškovui 47 000 EUR bylinėjimosi išlaidas.
EŽTT 2005 m. vasario 15 d. sprendimu, kurį vėliau patvirtino ir Didžioji Kolegija, nustatė, kad Jungtinė Karalystė pažeidė EŽTK 6 straipsnį, nes civiliniame procese finansiškai nelygiaverčiai atsakovai negavo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, todėl teisinis procesas negali būti laikomas teisingu.
Taip pat buvo konstatuotas ir EŽTK 10 straipsnio pažeidimas. Nors pareiškėjai nėra žurnalistai, tačiau demokratinėje visuomenėje, EŽTT nuomone, net ir mažos neformalios grupės, tokios kaip Greenpeace, privalo turėti galimybę veiksmingai vykdyti savo veiklą, nes egzistuoja stiprus viešojo intereso klausimas sudaryti sąlygas tokioms grupėms ir asmenims prisidėti prie viešų diskusijų skleidžiant informaciją ir idėjas visuomenei aktualiais klausimais, susijusiais su sveikata bei aplinka.
Lietuvos teisminėje praktikoje taip pat yra civilinių bylų, kuriose galima atpažinti tipiškus SLAPP požymius. Antai dėl vieno medicinos eksperto viešų pasisakymų nacionalinėje žiniasklaidoje apie medicininio preparato neatitikimą Europos Sąjungos standartams 2007 m.- 2009 m. įvairiuose teismuose buvo iškeltos net keturios civilinės bylos, kuriose atsakovais buvo patraukti ne tik pasisakymų autorius, bet taip pat ir įvairios žiniasklaidos priemonės[5]. Šiose bylose galima įžvelgti perteklinį ieškininių reikalavimų pobūdį, o neturtinės žalos sumos, prašomos priteisti juridiniam asmeniui dėl tariamo dalykinės reputacijos pažeidimo, akivaizdžiai neatitiko tuometinės teisminės praktikos šios kategorijos bylose (50.000,00 Lt; 250 000 Lt; 450 000 Lt ir 1 000 000 Lt ). Be to šiose civilinėse bylose buvo prašoma taikyti griežtas laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 1 000 000 Lt dydžio atsakovui priklausančias pinigines lėšas bei uždrausti skleisti ginčo teiginius per bet kokias Lietuvos jurisdikcijai priklausančias visuomenės informavimo priemones apie vaistinio preparato neatitikimą bet kokiems Europos Sąjungos ar nacionaliniu mastu galiojančiuose teisės aktuose numatytiems kokybės, saugumo, efektyvumo ar kitokiems kokybiniams reikalavimams. Visos šios bylos ilgainiui buvo nutrauktos, bet jų nagrinėjimas užtruko pakankamai ilgai, t. y. beveik tris metus.
Atkreiptinas dėmesys, kad teisės norma, išdėstyta CPK 951 straipsnyje, buvo priimta dar 2022 m. pabaigoje, o Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyva (ES) 2024/1069 dėl asmenų, dalyvaujančių visuomenėje, apsaugos nuo akivaizdžiai nepagrįstų ieškinių arba piktnaudžiavimo teismo procesu (anti SLAPP direktyva) buvo priimta, praėjus beveik pusantrų metų, t. y. 2024 m. balandžio 11 d.[6], ir įsigaliojo dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (23 straipsnis).
Nors anti SLAPP direktyva yra taikoma civiline tvarka nagrinėjamoms tik tarpvalstybinio pobūdžio civilinėms ar komercinėms byloms, CPK pakeitimai yra taikomi žymiai plačiau nei reikalauja direktyva, t. y. visoms civilinėms byloms, nepriklausomai nuo tarpvalstybinio pobūdžio.
Taigi galime pasidžiaugti, kad Lietuva neabejotinai laikytina pirmūne visoje Europos Sąjungoje, kovojant su SLAPP, nes priėmė CPK pakeitimus dėl SLAPP dar ES nepriėmus atitinkamos direktyvos.
Tiesa, tenka pripažinti, kad kol kas atsakovų prašymai taikyti anti SLAPP procedūrą teismų yra atmetami[7], tačiau, turėkime vilties, kad netolimoje ateityje šis naujas institutas suras savo tinkamą vietą nacionalinėje jurisprudencijoje.
Probleminiai Anti SLAPP procedūros aspektai
Anti SLAPP procedūra, kuri yra numatyta naujuose CPK pakeitimuose, susideda iš 3 etapų: pirma, atsakovas atsiliepime į ieškinį pateikia teismui prašymą taikyti CPK 951 straipsnio 2 dalyje nurodytą procedūrą; antra, teismas, gavęs tokį atsakovo prašymą ir preliminariai įsitikinęs jo pagrįstumu, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos persiunčia jo kopiją ieškovui bei įpareigoja ieškovą ne vėliau kaip per 14 dienų raštu pateikti atsikirtimus į atsakovo prašymą, taip pat informuoja apie atsikirtimų nepateikimo pasekmes ir trečia, tuo atveju, jeigu ieškovas per nustatytą terminą nepateikia atsikirtimų į atsakovo prašymą arba nepateikia įrodymų, patvirtinančių jo nurodomas aplinkybes, jei tokie įrodymai nebuvo pateikti su ieškiniu, arba teismas nustato, kad ieškovas nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį siekdamas pakenkti atsakovo vykdomai visuomenės informavimo ar kitokiai su viešojo intereso tenkinimu ar gynimu susijusiai veiklai ar atgrasyti atsakovą nuo šios veiklos, ieškinys paliekamas nenagrinėtas.
Įgyvendinant anti SLAPP procedūrą yra svarbu išsiaiškinti anti SLAPP direktyvoje nurodytas naujas sąvokas: visuomenės dalyvavimas ir viešojo intereso klausimas bei CPK 951 straipsnyje nurodytą visuomenės informavimo sąvoką.
Visuomenės dalyvavimas – tai fizinio ar juridinio asmens pareiškimas arba bet kokios veiklos vykdymas įgyvendinant teisę į saviraiškos ir informacijos laisvę, meno ir mokslo laisvę arba susirinkimų ir asociacijų laisvę, ir bet kokie su tuo tiesiogiai susiję parengiamieji, pagalbiniai arba pagalbiniai veiksmai, susiję su viešuoju interesu
Viešojo intereso klausimas – tai bet koks dalykas, turintis tokį poveikį visuomenei, kad visuomenė gali teisėtai juo domėtis, tokiose srityse kaip: 1) pagrindinės teisės, visuomenės sveikata, sauga, aplinka ar klimatas; 2) fizinio ar juridinio asmens, kuris yra viešasis asmuo viešajame ar privačiame sektoriuje, veikla; 3) klausimai, kuriuos svarsto įstatymų leidžiamoji, vykdomoji arba teisminė institucija, arba bet koks kitas oficialus procesas; 4) įtarimai dėl korupcijos, sukčiavimo ar kitų nusikalstamų veikų arba administracinių teisės pažeidimų, susijusių su tokiais klausimais ir 5) veikla, kuria siekiama apsaugoti ES sutarties 2 straipsnyje įtvirtintas vertybes, įskaitant demokratinių procesų apsaugą nuo netinkamo kišimosi, ypač kovojant su dezinformacija. Abi šios sąvokos yra išaiškintos Anti SLAPP direktyvos 4 straipsnyje.
Visuomenės informavimo veikla nors ir apibrėžta Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (VIĮ) 2 straipsnio 81 dalyje, kurioje yra teigiama, kad visuomenės informavimas – tai viešosios informacijos teikimas visuomenei, tačiau toks apibrėžimas yra labai lakoniškas ir nekonkretus. Visuomenės informavimas faktiškai apima visus viešosios informacijos teikimo būdus, įskaitant socialinius tinklus bei internetines platformas. Kitos dvi CPK 951 straipsnyje naujai įvestos sąvokos – kitokia veikla, susijusi su viešojo intereso tenkinimu ar gynimu ir atgrasymas atsakovo nuo šios veiklos yra publicistinės, kurių turinys nėra apibrėžtas teisės aktuose, todėl šių sąvokų turinį ilgainiui turėtų suformuluoti teisminė praktika.
Kitas probleminis naujojo civilinio proceso instituto taikymo aspektas yra tas, kad paprastai piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktą gali nustatyti teismas tik civilinio proceso eigoje, nagrinėdamas civilinę bylą, kai tokie piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktai paaiškėja. Dažniausiai teismas, baigdamas nagrinėti konstatuoja tokį piktnaudžiavimą ir paskiria atitinkamas sankcijas teismo sprendime. Konstatuoti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis naują rūšį – piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, siekiant pakenkti atsakovo vykdomai veiklai – pradinėje civilinio proceso stadijoje, kai civilinės bylos nagrinėjimas dar nėra prasidėjęs praktiškai yra neįmanoma, nes tokiu atveju teismo preliminarus įsitikinimas, kad tai yra SLAPP,praktiškai yra sunkiai įgyvendinamas uždavinys, nes dažnai gali kilti pagrįstų abejonių, kad tokiu atveju yra pažeidžiamas konstitucinis asmens teisės į teisingą teismą principas.
Be to, CPK 951 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią ieškovas yra įpareigojamas per 14 dienų pateikti atsikirtimus į atsakovo prašymą, tikėtinai pagrindžiant savo ieškinio reikalavimą ir pateikiant įrodymus, patvirtinančius ieškovo nurodomas aplinkybes, jei tokie įrodymai nebuvo pateikti su ieškiniu sunkiai suderinamas su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 2.24 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teismine jurisprudencija garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) gynimo bylose. Pagal teisminę praktiką šios kategorijos bylose įrodinėjami keturi juridiniai faktai: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, kad žinios yra paskleistos apie ieškovą; 3) faktas, kad paskleistos žinios žemina ieškovo garbę ir orumą (dalykinę reputaciją) ir 4) faktas, kad paskleistos žinios atitinka tikrovę. Pirmuosius tris juridinius faktus tokiose bylose įrodinėja ieškovas, o ketvirtąjį juridinį faktą įrodinėja atsakovas, nes CK 2.24 straipsnio 1 dalies paskutiniame sakinyje yra įtvirtinta viešai paskleistų duomenų, kilus ginčui, neatitikimo tikrovei prezumpcija[8].
Be to toks ieškovo įpareigojimas, numatytas CPK 951 straipsnio 2 dalyje, yra perteklinis dar ir dėl to, kad sutinkamai su CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, ieškovas pagal bendras civilinio proceso taisykles privalo ieškinyje nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) bei įrodymus, patvirtinančius ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vietą. Be to šio straipsnio 2 dalis nustato, kad prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus.
Dėl visų šių aplinkybių kyla pagrįstų abejonių, jog naujoji procedūra sunkiai pasieks užsibrėžtus tikslus bei dar labiau apsunkins tokiose bylose atsakovų teises, nes jiems teks teikti teismui papildomą prašymą, samdytis teisininkus, o teismui palikus ieškinį nenagrinėtą, civilinis procesas prasidės iš naujo ir dar labiau užsitęs ir tokiu būdu bus pažeistas civilinio proceso ekonomiškumo principas. Tačiau tokius nuogąstavimus neabejotinai patvirtins arba nuneigs teisminė praktika.
Siekiant apginti asmens teisę skleisti informaciją, esant teisėtam ir pagrįstam visuomenės interesui tokią informaciją žinoti, tikslingiau būtų CPK įtvirtinti konkrečius civilinių bylų dėl garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) gynimo išnagrinėjimo terminus, nes būtent užsitęsę teisminiai procesai, kurie trunka daugybę metų, labiausiai išvargina civilinio proceso šalis ir reikalauja daug lėšų.. Pavyzdžiui, šiuo metu Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta, kad atsisakymas išspausdinti ar kitu būdu paskelbti šio straipsnio 2 dalyje nurodytą paneigimą nurodyta tvarka gali būti skundžiamas teismui pagal fizinio asmens, kurio garbę ir orumą žemina paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, nuolatinę gyvenamąją vietą arba juridinio asmens, kurio dalykinę reputaciją pažeidžia paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, buveinės registracijos vietą. Skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jo padavimo, į šį terminą įskaitomos ir ne darbo dienosPraktikoje ši teisės norma, kuri buvo priimta dar 2010 m.[9], yra deklaratyvi neveikia, nes ji nėra inkorporuota į CPK ir teismai tokių terminų nesilaiko.
Dr. Liudvika Meškauskaitė yra advokatė, VU Teisės fakulteto partnerystės profesorė
[1] Teisės aktų registras, 2022-12-30, Nr. 27568.
[2] https://www-ecpmf-eu.translate.goog/slapp-the-background-of-strategic-lawsuits-against-public-participation/?_x_tr_sl=en&_x_tr_tl=lt&_x_tr_hl=lt&_x_tr_pto=sc.
[3] https://www-acluohio-org.translate.goog/en/brief-history-slapp-suits?_x_tr_sl=en&_x_tr_tl=lt&_x_tr_hl=lt&_x_tr_pto=sc.
[4] EŽTT 2005 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Steel and Morris v. The United Kingdom, peticijos Nr. 68416/01, sprendimas peržiūrėtas Didžiojoje Kolegijoje 2005 m. gegužės 15 d.
[5] Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-910-41/2008; Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2S-1418-527/2007; Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr.2-16460-451/2007 ir Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-4649-661/2009.
[6]https://eur–lex-europa-eu.translate.goog/legal-content/EN/TXT/?uri=OJ:L_202401069&_x_tr_sl=en&_x_tr_tl=lt&_x_tr_hl=lt&_x_tr_pto=sc
[7] Klaipėdos apylinkės teismo 2023 05 30 nutartis civ. byloje Nr. e2-3236-991/2023; Kauno miesto apylinkės teismo 2024 07 10 nutartis civ. byloje Nr. e2-9286-1210/2024; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 20 d. nutartis civ. byloje Nr. Nr. e2-2453-494/2024 etc.
[8] LAT 202LAT 2018 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2018 29 punktas; LAT 2011 kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011, LAT Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 3 punktas ir kt.
[9] Nr. XI-1046, 2010-09-30, Žin., 2010, Nr. 123-6260 (2010-10-18)
