V. Landsbergis. Belaisvių žudymas

Sovietų bolševikų sukurtoji melo sistema ir valstybė kaip Melo imperija funkcionuoja ligi šiol. (Kad sovietų bolševikai buvo savo pačių mėšlo belaisviai, tai atskiras klausimas, apie tai – vėliau).

Tai nėra tik pasaulio praeities nelaimė ir nusikaltėlių nusikaltimai, dėl kurių – geresniuoju atveju – padūsaujama maldele: o, tai buvo, ir kad niekada nepasikartotų…

Never again…

 Ir Melas toliau juokiasi iš kvailinamų maldininkų.

Štai kur tikrasis „opiumas liaudžiai“, jeigu norite.

Dalykas tas, kad komunistų smurto ir jo pateisinimo-įteisinimo virusas tebėra gyvas ir sėkmingai gyvuoja bei plinta. Dauginasi pandemiškai, tik slaptesniais būdais.

Ligoniai jį nešiojasi pažeistose smegenyse, perdavinėja iš kartos į kartą ir tuo būdu kultivuoja savo pačių ir aplinkinių, taip pat palikuonių, pražūčiai. Kaput.

Tai giliausia infekcija, su kuria, deja, nuosekliai nekovojama. O nekovojant jai leidžiama prisitaikyti, mutuoti, tapti persigimstančio organizmo dalimi.

Lietuvoje, turinčioje laisvės kovų, tad ir pamatinės išsilaisvinimo kovos patirtį, yra buvę teisybės kovos reiškinių. Ypač kylant Lietuvos Sąjūdžiui už visokeriopą išsilaisvinimą – bet buvo ir pralaimėjimų atsitraukiant, pavargus, pasiduodant.

Plius kai kurie fenomenai. Atlaidumas vilioja, kaip ir kerštas.

Nereikia keršto, revanšo, nereikia begalinių kalčių ir bausmių?… Gal ir taip, nors „nereikia teisingumo“ jau skambėtų blogai. Čia neapsigaukime.

O kaip su Tuo, kuris sako „teisingumą palikite man“?

Kaip su reiškiniu, kai atlaidumas virsta abejingumu ir melu, nes apie tiesą tylima? Pasirenkama moralinė nelaisvė?

Pažvelkime į mūsų (ir apskritai žmonių genties) sampratas bei sąvokas.

Sakyčiau, „sumatas“, kuomet ką nors galvose sumetame ir tuo jau kliaujamės, neva apsirūpinę tiesa. Arba tiesa kabutėse.

Širdyse tų sumatų nebūna, todėl „širdies tiesa“, motinos širdies tiesa, yra teisinga samprata, vergutį gelbstinti esmė. Gelbstinti nuo Melo, brangieji.

Jau yra tekę man kai kada pastebėti, kad sovietinį teisingumą (atsiprašau) naiviai ir nekaltai legitimuojame, minėdami be sąžiningos išlygos, o juolab raštu rašydami be kabučių, kaip ir to okupantų „teisingumo“ (teisingai rašant) įrankius – teismus. Iš tiesų „teismus“.

 Šioje vietoje žlugo, liko negydomai pažeista net ponacistinė Vokietija su „rožėmis ponui prokurorui“, kuris galabijo savus liaudies priešus „pagal įstatymą“; tad ką jau bekalbėti apie nemirtingąją sovietiją. Joje tebesikapstome, tebesimurdome.

Nebent patys sovietai buvo netyčiom slystelėję į tiesos kelią, kai kalbėdavo apie „socialistinį teisingumą“ (gimusį iš čekistų „revoliucinio teisingumo“, realizuojamo naganais). Čia abu žodžiai, juos rašant, kartais būdavo pabrėžtinai išskiriami kabutėmis, tad ir antrasis. „Teisingumas“.

Taip ir sklaidome, vartome, cituojame mūsų laisvės kovotojų bei tremtinių bylas – iš esmės melagingų popierių šūsnis. Jei apskritai nesunaikintas, nesudegintas KGB krosnyse ir neišsivežtas į vergvaldiją.

Dar ir jomis remiamės atkūrinėdami neva teisingesnį teisingumą. O gal melagiai kai kada buvo teisūs?

Pagal savo nusistatytą tvarką bei nustatymus (tikriau, negu „įstatymus“), o tai turėtų būti tolydžio prisimenama.

Su šiuo paveldu kankinosi, vargdavo ir demokratijos norėję rusai, ligi juos atgal pasiglemžė kagėbyno revanšas ir putinija.

Prisimenu Aleksandrą Jakovlevą, politinės reabilitacijos komisijos pirmininką Rusijoje, kuris kažkuria proga man glaustai pasiguodė problemomis, kai baisūs budeliai vėliau būdavo nuteisiami ir nužudomi taipgi ne demokratinių teisingumo struktūrų, ir ką dabar – „reabilituoti“ neteisėtai galabytus budelius?

Ne mes vieni vargstam. Bet turime laisvę ką nors daryti. Tad ką – DAROM?

Jei darysim, pamėginkim sisteminti iš pamato. Tad.

Apie Lietuvą ir ne tik. Konceptas atrodytų gal taip. Galimas traktatas.

Viena pavergtoji tauta ir trys jos nelaimės lygmenys.

Pats neparašyčiau, bet gal kokie specialiai įsteigti institutai – kai turėsim lėšų – parašytų.

Pavergtųjų tautų konceptas buvo teisingas.

          1 lygmuo. Visa tauta įkalinta labai dideliame SSRS kalėjime.

Asmenys gali judėti tik zonoje, didžiojo kalėjimo ribose. Tiek „laisvės“. Tačiau peržengti ribą (be leidimo!) esąs baisus nusikaltimas kalėjiminei „tėvynei“, jos išdavimas. Prisiminkime „išdaviką“ Simą Kudirką.

          2 lygmuo. Daugybė žmonių, didelė tautos dalis įkalinta tam skirtose priverstinio (net amžino!) apgyvendinimo erdvėse, toli nuo tikrų tėvynių, gimtųjų vietų. Tai vadinamoji tremtis. Daugybė tos tremties kalinių, belaisvių, su kuriais prižiūrėtojas daro ką nori. Prisiminkime jaunutės kalinės Dalios Grinkevičiūtės įspūdį.

Teisėtai savo jėgomis besiveržiantys iš tremties į laisvę tapdavo jau valstybės nusikaltėliais. Lyg čia kas nauja.

Kartais jiems leidžiama skųstis net į Maskvą, dar ir tuo apgaulingu būdu įtvirtinant sistemą. Kartais leidžiama (kartais ne) pakeisti nelaisvės vietą, vėlgi legitimuojant neligitimią sistemą. Tu kreipiesi į vergvaldį, natūraliai patvirtindamas jo „teisę“ spręsti, bausti arba ne, visaip tave valdyti. Vergą, juk taip.

          3 lygmuo. Belaisviai, kurie kovojo, kariavo prieš okupantą ir buvo paimti į nelaisvę. Jie žudomi arba vietoje, net lavonai išniekinami, arba per tam tikrą procedūrą, kuri pavadinama tai teismu, tai tribunolu. Net jei trys Telšių žudikai per penkias minutes surašo popiergalį su kolektyviniu mirties nuosprendžiu, tai jau vadinasi „tribunolas“.

Ligi šiol taip vadinama, vertinama, cituojama…

Šiuos karo ir okupacijos, tad ir pasipriešinimo belaisvius „formino“ kaip nusikaltėlius, galėjo ir „evakuoti pagal pirmąją kategoriją“ (kulka į pakaušį), ir tik Kovo 11-osios Lietuva pasakė įstatymiškai, kad jie nėra nusikaltę Lietuvai. Būtent tuo, kad už ją kovojo. Jų teisės (neteisėtai atimtos arba suvaržytos) grąžinamos. Pirmasis žingsnis. O toliau – iškraipymai. Grįžusi AMB komuna net pamatinį nekaltumo principą arba prezumpciją pavertė „reabilitacija“. Atseit, buvot nubausti kažkokiu pagrindu, o dabar jums atleista. Nekalti.

Išrado net kai kurių „reabilituotųjų“ melagingą arba kuo nors grindžiamą, bet teisiškai veidmainingą „dereabilitaciją“.

Ir šiandien to mėšlo rasime buvusių belaisvių biografijose. Palikuonys kai kada tebekovoja, rezistencija tęsiasi.

Būtų gera visa tai inventorizuoti.

Čia susidursim ir su tremtinių pervadinimu belaisviais, pavergtaisiais, nejučiomis tartum prilyginant tiems, kuriems leido egzistuoti senosiose vietose. Nesumenkinant baisios tremtinių skriaudos, bet primenant ir visų skriaudą. Kai kurių režimas lengvesnis. Bet.

Visi jūs – Sovietijos kaliniai, ir visi jie politiniai kaliniai,nes tokį statusą lėmė užkariautojo politinis nusikaltimas.Bei žmoniškumui, žinoma. Toks mat iš tikro belaisvių žudymas, staigus arba gana lėtas. Lėtinis genocidas. Per vieną, dvi, tris kartas.

Turim ką veikti.

Profesorius Vytautas Landsbergis yra signataras, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo vadovas, pripažintas pirmuoju atkurtos Lietuvos valstybės vadovu