Komentarai

R. Merkevičius. Requiem Baudžiamojo proceso kodeksui arba „o gal prokurorų kartais net negarbingo verkšlenimo dėl atlyginimų įkaitintoje atmosferoje reikėtų pakalbėti ir apie jų kompetenciją“?

Pastaruoju metu visą profesinį eterį ir socialinius tinklus „užtvindė prokurorų ašaros“ dėl „menko“ darbo užmokesčio. Jei iki tol jie dar „sukandę dantis kentė savo sunkią dalią“, tai savo darbo užmokesčio „menkumą“ ir „jų nevertinimą“ prokurorai ypač skausmingai pajuto, kai darbo užmokestis buvo padidintas teisėjams. Kaip lietuviška! Tada prokurorų retorikoje jau nebeliko ir profesinės pagarbos, o kai kuriais atvejais net ir padorumo. Noras gauti didesnį „darbo užmokestį“, ypač teisinių ir kitų, sąlyginai pavadinkim, intelektualių profesijų kontekste, viešajame diskurse įprastai yra grindžiamas „didesniu išsimokslinimu“ (ar gal tiesiog ilgesne studijų trukme), „didesne“ kompetencija ir „profesijos ar pareigų apspręsta atsakomybe“. Būčiau nesąžiningas ir neteisus, jei kalbėčiau apie visus prokurorus. Jų tarpe pažįstu daug ir moralinėmis etinėmis vertybėmis, ir profesinėmis kompetencijomis itin iškilių, padorių ir garbingų asmenybių. Nekalbėsiu ir apie Generalinės prokurorės socialinėje erdvėje bei masinėse medijose reiškiamą gilų liūdesį, prokuratūrai „praradus“ prokurorę, kuri pati skelbiasi „pralaimėjusi vos vieną bylą“. Džiugu tokį profesionalą turėti advokatų gretose, tačiau kartu ir gana keista girdėti, kad prokurorai savo vertę baudžiamajame procese, pasirodo, matuoja bylų „laimėjimais“. Ką jie ten tokio „laimi“ ir ką apskritai galima „laimėti“ baudžiamajame procese, suvokti gana sunku. Neliesiu ir prokurorų „atsakomybės“ (kad ir kokia įdomi ir kontraversiška yra ši tema) bei itin išradingų įvairių „žemesniųjų“ prokurorų įgyvendinamų praktikų. Šiaip jau, apskritai kalbėsiu ne apie prokurorų atlyginimus (jie patys apie tai pastaruoju metu kalba daugiau nei užtektinai), o apie baudžiamąjį procesą ir prokurorų požiūrį į jį. Iliustruodamas vienu praktiniu pavyzdžiu pakalbėsiu apie „aukštųjų“ prokurorų – Generalinės prokuratūros vieno iš departamentų vadovų – supratimą, kuris „formuoja vienodą nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo ir baudžiamojo proceso veiksmų kontrolės praktiką“.

Faktinė situacija (beje, puiki praktinė užduotis studentams): prokuroras priima nutarimą apklausti asmenį apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką (žiūrint formaliai, „nutarimą apklausti asmenį BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais“, o žiūrint paprastai buitiškai – apklausti asmenį vadinamuoju „specialiuoju liudytoju“). Į apklausą šis asmuo atvyksta su advokatu, kurį ikiteisminio tyrimo pareigūnas iš karto pripažįsta „įgaliotuoju atstovu“. Susipažinęs su prokuroro nutarimu, asmuo pareiškia, jog nesutinka duoti parodymų apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Tuo šis proceso veiksmas (turiniu „tuščia“ apklausa) ir pasibaigia. Vėliau šis asmuo pateikia net nepasirašytą dokumentą, pavadintą „parodymais“ ar „paaiškinimais“, o advokatas – „įgaliotasis atstovas“ nepamiršta paprašyti nutraukti ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas mielai priima visus šiuos atsiųstuosius dokumentus ir „prijungia“ prie ikiteisminio tyrimo medžiagos.

Generalinės prokuratūros vieno iš departamentų vadovai unisonu pritaria tokiai ikiteisminio tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo praktikai, nurodydami šiuos argumentus. (i.) „Specialaus liudytojo“ statusas yra suteikiamas prokuroro nutarimu, o ne paties asmens pareiškimu dėl sutikimo būti apklaustam „specialiuoju liudytoju“; „specialaus liudytojo“ statusas negali priklausyti nuo paties „specialaus liudytojo“ valios, nes esą „priešingu atveju panašioje situacijoje būtų galima laikyti, kad asmuo, kuriam įteiktas pranešimas apie įtarimą, nesutikdamas būti apklaustas kaip įtariamasis, neįgytų įtariamojo statuso“. Tad nors asmuo ir nesutiko būti apklaustas „specialiuoju liudytoju“, jam „specialiojo liudytojo“ statusas vis vien yra suteiktas prokuroro nutarimu ir jis turi iš šio statuso kylančias teises. (ii.) Advokatas, kuris yra pripažintas „specialiojo liudytojo“ „įgaliotuoju atstovu“, šiuo „įgaliotuoju atstovu“ gali būti ne tik „specialiojo liudytojo“ apklausos metu, bet „įgaliotuoju atstovu“ yra apskritai ikiteisminiame tyrime, net ir neįvykus „specialiojo liudytojo“ apklausai. Tai, kad asmuo nesutinka būti apklaustas „specialiuoju liudytoju“, nepaneigia jo kaip „specialiojo liudytojo“ teisės turėti „įgaliotąjį atstovą“. (iii.) Jei asmuo atsisako būti apklaustas kaip „specialusis liudytojas“, jis toliau ikiteisminiame tyrime yra „laikytinas liudytoju“ ir turi liudytojo teises, įskaitant ir teisę turėti „įgaliotąjį atstovą“. (iv.) „Specialusis liudytojas“, be savo specifinių teisių, turi mutatis mutandis ir liudytojo teises, įskaitant „teisę pačiam surašyti parodymus“. Todėl „specialusis liudytojas“ turi ir „teisę pateikti savo paties surašytus parodymus (paaiškinimus)“. Nieko blogo nėra ir tame, kad „specialiojo liudytojo“ pateikiamas dokumentas, kuriame yra surašyti jo parodymai (paaiškinimai), yra net niekaip nepasirašytas. (v.) „Specialusis liudytojas“ ar (ir) jo „įgaliotasis atstovas“ turi ir teisę prašyti nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Vertinant šios „teisinės minties gylį“, tiesiog pradeda drebėti rankos, o veidą išmuša raudonis.

(i.) BPK 80 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad „kaip liudytojas negali būti apklausiamas: 1) asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus“. Tad, kad ir kaip „aukštieji“ prokurorai įsivaizduotų turintys šioje procesinėje erdvėje kažkokias „diskrecijas“ ar aukštintų prokuroro „nutarimą apklausti asmenį BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais“, „specialiojo liudytojo“ statuso įgijimą BPK 82 straipsnio 3 dalis expressis verbis sieja su faktine aplinkybe – asmens sutikimu būti apklausiamu „specialiuoju liudytoju“. Asmens sutikimui ex lege yra skirta „lemiama reikšmė“: jei asmuo nesutinka būti apklausiamas „specialiuoju liudytoju“, jis tokiu ir netampa bei nėra apklausiamas kaip „specialusis liudytojas“, visiškai nepaisant to, kad prokuroras yra priėmęs „nutarimą apklausti asmenį BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais“. Nesutikęs būti apklaustas kaip „specialusis liudytojas“, asmuo neįgyja „specialiojo liudytojo“ procesinio statuso ir neturi jokių su šiuo procesiniu statusu susietų procesinių teisių. Aukščiau cituotas „aukštųjų“ prokurorų šios procesinės situacijos palyginimas su „asmens tapimu įtariamuoju“, yra tolygus „bato palyginimui su sviestu“, tad tik padidina nesuvokimo laipsnį. Asmens tapimas įtariamuoju yra apibrėžtas BPK 21 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir nėra priklausomas nuo įtariamojo valios ar „sutikimo“.

(ii.) Baudžiamajame procese niekas nevyksta „automatiškai“ ir nieko nėra palikta „savieigai“. Todėl jei asmuo atsisako būti apklaustas kaip „specialusis liudytojas“, jis automatiškai tolesniame ikiteisminiame tyrime netampa „paprastu“ liudytoju ir juo labiau neįgyja liudytojo teisių, numatytų BPK 81 straipsnyje, įskaitant ir teisės turėti „įgaliotąjį atstovą“. Asmens tapimą liudytoju (šio procesinio statuso įgijimą) apibrėžia BPK 78, 182 ir kiti straipsniai. Jei būtume preciziškai tikslūs, tai, atsisakęs „specialiojo liudytojo“ statuso, asmuo ikiteisminiame tyrime  nebūtinai bus „liudytojas“. Gana tikėtina, jog ikiteisminiame tyrime jis gali tapti ir „įtariamuoju“.

(iii.) Pagal BPK 82 straipsnio 3 dalį, „asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, turi teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą <…>“. Šis teisinis reguliavimas suponuoja dvi aiškias teisinis išvadas: (a.) „įgaliotąjį atstovą“ gali turėti tik „asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką“, ir (b.) „asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką“, „įgaliotąjį atstovą“ turi teisę turėti tik „apklausos metu“. Šią teisinę išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija (kasacinės nutartys byloje Nr. 2K-50-942/2021, 2K-30-689/2021, 2K-39-788/2021). Nesutikdamas (atsisakydamas) būti apklausiamas kaip „specialusis liudytojas“, asmuo kartu (ipso facto) atsisako ir „specialiajam liudytojui“ ex lege suteiktų teisių, taip pat ir teisės „turėti įgaliotąjį atstovą“. Kadangi jis neįgyja „specialiojo liudytojo“ procesinio statuso, jam šios teisės tiesiog nėra reikalingos, nes nevyksta apklausa, kurios metu šios teisės ir galėtų būti įgyvendintos.

(iv.) Nors ex lege „teisė turėti įgaliotąjį atstovą“ turi būti išaiškinama tik tam asmeniui, kuris jau yra įgijęs procesinį statusą, suteikiantį „teisę turėti įgaliotąjį atstovą“, inter alia tik po to, kai asmuo sutinka būti apklausiamas kaip „specialusis liudytojas“, ir įgyja „specialiojo liudytojo“ procesinį statusą, o „specialiojo liudytojo“ „įgaliotuoju atstovu“ advokatas gali tapti tik po to, kai jo atstovaujamasis tapo „specialiuoju liudytoju“, tačiau, jei „įgaliotojo atstovo“ statusas buvo neteisėtai suteiktas anksčiau, „įgaliotuoju atstovu“ pripažintas asmuo šį savo „turinio požiūriu „tuščios“ apklausos metu turėtą“ procesinį statusą de jure praranda „atstovaujamam asmeniui atsisakius duoti parodymus (būti apklausiamam) kaip „specialiajam liudytojui“. Šios situacijos teisinio vertinimo nekeičia tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras netinkamai vykdo savo procesines pareigas ir laiku bei procesiškai tinkamai nepanaikina ar nepakeičia savo priimtų proceso aktų.

(v.) Pagal BPK 82 straipsnio 3 dalį, „specialusis liudytojas“ turi tik šias dvi procesines teises: (a.) teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą ir (b.) teisę reikalauti būti pripažintam įtariamuoju. Žiūrint plačiau, šis procesinis statusas suteikia ir kitokių procesinių teisių ir galimybių, tačiau tai nėra aktualu aptariamu aspektu, tad nediskutuojama. Jokių kitų procesinių teisių, nei yra nurodytos BPK 82 straipsnio 3 dalyje, „specialusis liudytojas“ ex lege neturi. Atsižvelgiant į procesinį vaidmenį, kurį „specialiajam liudytojui“ pripažįsta Baudžiamojo proceso kodeksas (šiuo aspektu nediskutuojant, pagrįstai ar nepagrįstai yra pripažįstamas būtent toks procesinis vaidmuo), jam kitokių procesinių teisių ir nereikia. „Specialusis liudytojas“ juo labiau neturi „teisės“, siekdamas dirbtinai išvengti („apeiti“) apklausos (parodymų davimo), surašyti ar tiesiog pateikti bet kurio kito asmens surašytą tekstą, pavadintą „parodymais“ ar „paaiškinimais“, ikiteisminį tyrimą atliekančiam pareigūnui. Šiuo aspektu jau net nebekalbant apie tai, kad bet koks bet kurio proceso dalyvio pateiktas procesinio pobūdžio dokumentas privalo būti patvirtintas parašu (autentifikuotas).

(vi.) Kas yra „apklausa“ ir „parodymai“, aiškiai nurodo Baudžiamojo proceso kodeksas. BPK 81 straipsnio 4 punkte nurodyta liudytojo „teisė pačiam surašyti parodymus“ nereiškia, kad liudytojas, parėjęs namo, turi teisę surašyti dokumentą ir šis dokumentas magiškai virsta „parodymais“. Nesiplečiant, paties asmens surašyti „raštai“ nėra „parodymai“, nepakeičia ir negali pakeisti „apklausų“. Tokių „asmeninių įrodymų“ kūrimas iš esmės neigia visus principus, kuriais yra paremta „asmens apklausa“, parodymų autentiškumas, tikrumas, patikimumas, teisė užduoti klausimus ir t. t. Asmeniui, kuris nesutiko būti apklaustas kaip „specialusis liudytojas“, baudžiamojo proceso įstatymas neleidžia dirbtinai kurti „įrodomosios medžiagos surogatus“ – kaip asmens „parodymus“ mėginti „prakišti“ nežinia kieno surašytą raštą, už kurio turinį niekas nėra atsakingas. Lygiai taip pat baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia ir prokurorui teisės imti ir prie ikiteisminio tyrimo medžiagos dėti tokius „parodymų pakaitalus“. Toks raštų rašinėjimas, raštų ir kartu su jais dokumentų pateikinėjimas – priiminėjimas yra ne tik kad neteisėtas stricto sensu, bet taip pat yra ir akivaizdus sąmoningas Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinto teisinio reguliavimo „apėjimas“, procesinės formos ir tvarkos ignoravimas, aiškus piktnaudžiavimas procesu.

(vii.) Kaip minėta, „specialusis liudytojas“ teturi tik dvi procesines teises, eksplicitiškai nurodytas 82 straipsnio 3 dalyje. BPK 83 straipsnio 2 dalyje expressis verbis pabrėžiama ir tai, kad „asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką“, „teisę turėti įgaliotąjį atstovą“ turi ne apskritai, o vien tik „apklausos metu“. Pagal BPK 56 straipsnio 1 dalį, „įgaliotasis atstovas“ turi tas pačias teises, kaip jo „atstovaujamas proceso dalyvis“. Tad jokių teisių „ne apklausos metu“ nei „specialusis liudytojas“, nei juo labiau jo atstovas neturi. Nei „specialusis liudytojas“, nei jo atstovas Lietuvos baudžiamajame procese neturi bendrojo status activus processualis.

Didžiausią dėmesį „specialiajam liudytojui“ Lietuvos baudžiamojo proceso teisės doktrinoje skyrė A. Juozapavičius ir P. Kuconis, tačiau, panašu, jog plačiai diskutuodami šio proceso subjekto fundamentus ir kitas „aukštąsias materijas“, jie neįžvelgė didžiulės praktinės „specialiojo liudytojo“ reikšmės baudžiamajame procese. Pagal prokurorų sukurtą ir naudojamą „specialaus liudytojo“ procesinio statuso interpretaciją, šis procesinis statusas viena vertus leidžia išvengti ir tapimo įtariamuoju (išsaugoti reputaciją, nepatirti prievartos ir kitokio procesinio poveikio), ir oficialaus parodymų davimo („neprisišnekėti“), tačiau kita vertus, pasirodo, vietoje parodymų davimo, leidžia ir, neprisiimant jokios atsakomybės, pateikinėti įvairius, nežinia kieno surašytus, „raštus“, prašymus ir skundus, ir jais daryti įtaką ikiteisminio tyrimo eigai ir baigčiai. Panašu, jog ši neteisėta praktika gali būti sėkmingai naudojama kaip patogus instrumentas siekiant neteisėtai sužlugdyti ikiteisminius tyrimus.

Tokioje „procesinėje realybėje“ (o jų tokių yra daug ir įvairių) diskusijose apie „prokuroro statusui adekvatų atlyginimą“ neturėtų būti pamiršta ir „prokuroro kompetencija“ (turinti ir in concreto daranti tiesioginę įtaką konkretaus žmogaus likimui), o atlyginimo didinimas vien dėl to, kad į prokuratūrą ateitų kompetentingi teisininkai, kurie „bent jau nebekankins baudžiamojo proceso įstatymo“, yra kiek didoka prabanga net ir tokiai turtingai valstybei, kaip Lietuva. 

Dr. Remigijus Merkevičius yra advokatas, VU Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas

Back to top button