E. Šileikis. Ąžuolo nupjovimas sostinės centre: kriminalizacija, politizacija, ekologizacija

Ąžuolas – tai tarsi baltasis gandras pagal judviejų svarbą lietuvių tautosakai ir mitologijai bei jos dalimi esančioms liaudies dainoms ar pasakėčioms. Tačiau ąžuolas – tai ne gandras pagal jų teisinę apsaugą tuo aspektu, kad: 1) ąžuolas ir net ąžuolynas Lietuvoje gali būti teisėtai kertamas ekonominiais tikslais ir nėra saugomas kaip nykstanti augmenijos (augalijos) rūšis ar biologinės įvairovės dalis; b) gandras Lietuvoje tradiciškai nebuvo ir negali būti teisėtai medžiojamas ir geidžiamas medžioklės trofėjus, net jei jis neįrašytas į Raudonąją knygą ir formaliai neįvardytas kaip nemedžiojamas paukštis.

Pastarasis aspektas istoriškai atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) 2004 m. gegužės 4 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344/2004 pagal šviesaus atminimo teisėjo pranešėjo Romo Urbaičio surašytą išskirtinę tarpdisciplininę argumentaciją: „Baltasis gandras yra Lietuvos nacionalinis paukštis. Jam lietuvių tautosakoje skirta daug sakmių, dainų ir padavimų. Tautosakoje jis visuomet teigiamas <…>. Ūkininkai prie sodybų įkelia gandralizdžius ir saugo juos. Todėl nuteistasis M. D., viešai šaudydamas baltuosius gandrus, suprato, kad, paniekindamas lietuvių tautos tradicijas saugoti ir gerbti šį paukštį, sukelia įvykį matančių ir aplink gyvenančių žmonių didžiulį pasipiktinimą, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Tokie nuteistojo veiksmai pagrįstai pripažinti kaip įžūlūs ir vandališki“.[1]

Šie anglosaksų teisės tradicijai būdinti neformalūs kūrybingieji argumentai, kaip teisės filosofo Sauliaus Arlausko įžvelgti turiningieji teisės pradai,[2] gali paskatinti samprotauti, kad ne tik Zarasų rajone augantis 1500 metų Stelmužės ąžuolas galiūnas,[3] bet ir Vilniaus mieste prie Ceikinių ir Rinktinės gatvių esančiame sklype iki 2023 m. gegužės 20 d. augęs šimtametis (apie 120 metų senumo ir beveik 90cm kamieno apimties bei 20m aukščio) ąžuolas,[4] matęs kelias santvarkas ir vilniečių kartas, tačiau be leidimo ,„barbariškai nupjautas“[5] nedarbo dieną (šeštadienį), t. y. 2023 m. gegužės 20 d., yra (buvo) Lietuvos nacionalinis medis. Jam lietuvių tautosakoje skirta daug sakmių, dainų ir padavimų. Tautosakoje jis visuomet teigiamas. Ūkininkai prie sodybų sodina ir saugo jį. Todėl įtariamasis asmuo, organizuodamas ir koordinuodamas šimtamečio ąžuolo Vilniaus centre nupjovimo darbus be leidimo nedarbo dieną (šeštadienį), suprato, kad, paniekindamas lietuvių tautos tradicijas saugoti ir gerbti šį medį istorinės valstybės sostinės centre, sukelia įvykį matančių ir aplink gyvenančių žmonių didžiulį pasipiktinimą, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Tokie įtariamojo veiksmai pagrįstai pripažintini kaip įžūlūs ir vandališki.

Nors pastarieji žodžiai – tai tik minėto LAT nuosprendžio dėl atsakomybės už gandrų medžiojimą (šaudymą) perfrazavimas ąžuolo nupjovimo kontekste, tačiau jie neturėtų būti iš anksto visiškai atmetami kaip esą netinkami individualizuoti ir vertinti šimtametį ąžuolą be leidimo nukirtusio asmens baudžiamąją atsakomybę (jos hipotetinę perspektyvą) už „nusikaltimą prieš vilniečius“[6] kaip „brutalų veiksmą“, nors medis nebuvo saugomas.[7] Pastarasis aspektas gali šokiruoti, kadangi tvarioje teisinėje valstybėje vargiai gali atsirasti asmens baudžiamoji atsakomybė už detaliajame plane nepažymėto nesaugomo medžio nukirtimą. Veikiau turėtų atsirasti administracinė atsakomybė už medžio kirtimą be leidimo, jei jis pagal teisės aktų reikalavimus būtinas nupjaunat medį, augantį ant lietaus nuotekų tinklo, kas gali būti įrodinėjama (paneigiama), kaip tai viešai daro suinteresuotos bendrovės UAB „Rinktinės NT“ vadovas,[8] kuriam ar jį kontroliavusiam viršininkui (darbdaviui) galioja nekaltumo prezumpcija, galinti būti paneigta tik teisme pripažinus kaltu padarius neteisėtą (nusikalstamą) veiką, jei jos nepateisina nupjauto medžio augimo ant lietaus nuotekų tinklo faktinės aplinkybės, numatytos teisės aktuose kaip specialaus leidimo medžio kirtimui būtinybę panaikinantys veiksniai (faktoriai).

Be to, galėtų atsirasti tarnybinė atsakomybė savivaldybės tarnautojams, kurie detaliajame plane nepažymėjo šimtamečio ąžuolo kaip saugomo ir tuo sudarė prielaidas jį nupjauti kaip nesaugomą tokioje situacijoje, kaip apsaugotu nepjaunamu yra (liko) kitas medis, kuris detaliajame plane pažymėtas kaip saugotinas.

Žinoma, galima ir verta pastebėti ir net saikingai stebėtis, kad nepaisant gandrų tradicinio nemedžiojimo ir ąžuolų tradicinio kirtimo Lietuvoje netapatumo, Lietuvos visuomenės ir žiniasklaidos didesnis susirūpinimas ir nepasitenkinimas kilo ne dėl „grandašaudžio muitininko“ (Delfi.lt, 2003 m. lapkričio 17 d.)[9] atlikto baltųjų gandrų neteisėtos medžioklės periferijoje (Šilutės rajono Tarvydų, Užlieknių, Pašyšių, Šyšos, Ramučių, Gnybalų, Grabupėlių kaimuose) 2003 m. liepos 28 d. graižtviniu šautuvu „Zastava“,[10] bet dėl nukirsto ąžuolo valstybės sostinės centre, prie Ceikinių ir Rinktinės gatvių esančiame sklype, 2023 m. gegužės 20 d. (šeštadienį). Tai galima paaiškinti ar pateisinti teigiant, kad gandrų medžioklė, sutrikdžiusi ūkininkų viešąją rimtį atokioje gyvenamojoje vietovėje, nors ir atkreipė išsyk reagavusio portalo Delfi.lt dėmesį dėl muitininkui reiškiamų įtarimų nušovus aštuonis (!) gandrus,[11] tačiau pagal rezonanso kontekstą nesutapo su žurnalisto visuomenininko Andriaus Tapino 2023 m. gegužės pradžioje pradėta ministrų, kaip buvusių Kauno miesto tarybos narių, žurnalistine ir politine „medžiokle“ dėl jų kadaise įgyvendintos teisės (ne privilegijos) gauti Kauno miesto savivaldybės tarybos nario išlaidų kompensavimą be tas išlaidas visiškai pagrindžiančių čekių ar kitų buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės dokumentų (jų kaupimo, išsaugojimo).[12]

Tokiame politiniame kontekste gali susidaryti liūdnas įspūdis, kad ąžuolo nupjovimas prie Ceikinių ir Rinktinės gatvių esančiame sklype – tai tarsi švietimo ir mokslo bei sporto ministrės, kuri įteikė premjerei atsistatydinimo pareiškimą, politinės karjeros nukirsdinimas Nepriklausomybės ir Daukanto aikščių prieigose.

Be to, galima dar liūdniau ir emocionaliau įsivaizduoti, kad šimtamečio ąžuolo griūtis 2023 m. gegužės 20 d. – tai tarsi 96 metų sulaukusios ir įgimta aristokratiška elegancija išsiskyrusios pirmosios ledi[13] Lietuvos Respublikoje 1998–2009 m. netektis 2023 m. gegužės 21 d.[14] Abu skaudžius įvykius sostinėje skiria vos viena diena, tačiau jie formaliai susiję ne tiesioginiu priežastiniu ryšiu, bet linksmai šlamėjusios ilgaamžės Vinco Krėvės Grainio liepos netekties Pagirių sodžiuje hiperbolizavimu.

Sunerimti derėtų dėl baudžiamosios atsakomybės už medžio nupjovimą skuboto viešo eskalavimo Vilniaus miesto mero pareiškimuose. Juos turėtų slopinti buvusio mero Artūro Zuoko kontrargumentai, kad „žodžių negana – Vilniaus savivaldybė turėtų pateikti ir dokumentus, įrodančius, kad medį saugoti buvo reikalaujama“.[15]

Kai visuomenės hipotetiškai didesnė dalis pasipiktinusi degalų automobiliui ar kanceliarijos prekių raštvedybai įsigijimo dokumentų Kaune nekaupusiais dabartiniais ministrais Vilniuje, mažai kam rūpi Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyriaus 2023 m. gegužės 16 d. analitinė pažyma Nr. 23/39, kuri atskleidžia įvairiausius vietos savivaldos tarybų narių atlygių ir išmokų modelius Europos Sąjungos valstybėse.[16] Šiam Seimo kanceliarijos struktūriniam padaliniui, kuris aprūpina Seimo narius analitinėmis pažymomis, iš principo derėtų nedelsiant parengti dar vieną pažymą apie baudžiamąją atsakomybę už medžio, kuris galimai auga ant lietaus nuotekų tinklo ir nepažymėtas teritorijos detaliajame plane kaip saugotinas (nekertamas), nukirtimą Europos Sąjungos valstybėse narėse.

Kad ir kaip ten būtų, profesoriaus Gintaro Švedo ir kitų baudžiamosios teisės tyrėjų gvildenami „veikos kriminalizavimo aspektai“[17] nuo 2023 m. gegužės trečiojo šeštadienio (20 d.) netipiškai apima ąžuolo nupjovimo Vilniaus centre kriminalizacijos aspektus tiek, kiek naujai išrinktas Vilniaus miesto meras viešai pareiškė savivaldybės rengiamą kreipimąsi į Generalinę prokuratūrą dėl medį nukirtusių asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.[18] Gali susidaryti įspūdis, kad nebepakanka abstrahuotis vien įstatymų leidybos lygmeniu, teigiant, kad „kriminalizavimas  – tai tam tiktų veikų pripažinimas nusikalstamomis ir jų įrašymas į baudžiamąjį įstatymą, o dekriminalizavimas – tam tikrų nusikalstamų veikų pripažinimas nebenusikalstamomis ir jų eliminavimas iš baudžiamojo įstatymo“,[19] kadangi ne tik įstatymų leidėjas, bet ir jo teisėkūros (BK, BPK) įgyvendinimo siekiantis naujai išrinktas sostinės meras gali atitinkamais būdais aktyvizuoti baudžiamosios teisės politiką, siekiant jos pritaikymo ąžuolo nupjovimo pagal detalųjį planą kriminalizavimui ikiteisminiu tyrimu, net jei medį nukirtusios bendrovės vadovas viešai pareiškia, kad nukirstas medis detaliajame plane nebuvo pažymėtinas kaip saugotinas (tokiu buvo pažymėtas kitas medis, kuris nėra nukirstas ir bus saugomas), o vyriausiasis Vilniaus architektas patvirtina, kad „medis nebuvo pažymėtas kaip saugotinas, bet nepažymėtas ir kaip kertamas“.[20]

Tradicinis ir ganėtinai pasenęs teisinio vertinimo (patikros) kampas ar testas „Leidžiama viskas, kad nedraudžiama“ arba „Draudžiama viskas, kad neleidžiama“, deja, neleidžia vienareikšmiškai atsakyti retorinį klausimėlį, ar medžio kirtimas pagal detalųjį planą leidžiamas (draudžiamas), jei vyriausiasis miesto architektas pabrėžia, kad „medis nebuvo pažymėtas kaip saugotinas, bet nepažymėtas ir kaip kertamas“.

Visa tai siejasi su tarpdisciplininėmis ir transplantuotomis sąvokomis „criminalization“, „ecologization“, „politization“, kurios – tiksliai neapibrėžiamos, o jų turinys plačiąja prasme ir būtent ąžuolo brutalaus nupjovimo kontekste atitinkamai apimama:

1) ekologizaciją kaip profesorių Antano Marcijono ir Broniaus Sudavičiaus vadovėlyje „Ekologinė teisė“[21] aprašytą natūralios gamtinės aplinkos elementų, tarp jų – augalijos (augmenijos), kaip ekologinių vertybių prilyginimą pamatinėms teisinėms ir net konstitucinėms vertybėms. Tokį prilyginimą atspindi ekologinių vertybių išplėtotas teisinis įtvirtinimas ir saugojimas specialiomis priemonėmis, nustatytomis konstitucinės ir administracinės bei baudžiamosios teisės sistemose. Tokios kompleksinės apsaugos aspektai – tai, be kita ko, Lietuvos Baudžiamojo kodekso 38 skirsnis „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai aplinkai <…>“, o aukščiausiasis lygmuo –  Lietuvos 1992 m. Konstitucijos 54 straipsnis, kuriame nustatyta, kad „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, <…> augalijos <…> apsauga <…>“ (54 straipsnio 1 dalis); „Įstatymu draudžiama <…> skurdinti augaliją  <…>“ (54 straipsnio 2 dalis). Būtent šios konstitucinės nuostatos apima ąžuolų ir kitų medžių teisinės apsaugos pagrindus. Šiaip ne administracinė ar konstitucinė jurisprudencija, bet ekologijos mokslo raida nulėmė įžvalgas, kad: „Įžengiant į trečiąjį tūkstantmetį, kuris žmonijai gali būti ir paskutinysis, kaip niekad istorijoje tapo aktuali visos žmonijos dvasinės ir materialinės veiklos ekologizacija. Tai nėra kokia nors dogma ar utopija, kurią mums nori primesti ekologai, žalieji ar aplinkos apsaugos biurokratai. Smarkiai išbalansuoto, beveik pražudyto ekologine prasme pasaulio akivaizdoje būtent visas gyvenimo sferas persmelkianti ekologizacija galbūt yra tas paskutinysis šiaudas, už kurio dar galima griebtis, jeigu tikimės išsaugoti save, biosferą ir bent šiokią tokią biologinę įvairovę“;[22]

2) politizaciją kaip žalos gamtai teisinio vertinimo ar eskalavimo papildymą toleruotinoje apimtyje, kuri pagal nubausto asmens skundą papildomai patikrinama Europos Žmogaus Teisių Teisme. Šiaip politizacija gali problemiškai pasireikšti ir būti tyrinėjama ne tik kaip 1994 m. gegužės 31 d. priimto Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 50 straipsnio pavadinime „Teisėjų depolitizavimas“ suponuojamas „teisėjų nepolitizavimas“ ar administracinėje teisėje aktualūs „Teoriniai ir praktiniai viešojo administravimo politizacijos aspektai“,[23] bet ir baudžiamosios teisės sistemoje svarbus „kriminologijos politizavimas“ tiek, kiek jis susijęs su „problems of politization in contemporary criminologie“;[24]

3) kriminalizaciją kaip veikos paskelbimą nusikalstama veika (nusikaltimu), kai tai skelbiantis subjektas yra įstatymų leidėjas, nors jam, kaip minėta, tarsi netiesiogiai prilygsta parlamentinės teisėkūros pritaikymu suinteresuotas Vilniaus miesto meras, išsyk itin aktyviai ir viešai skelbiantis savivaldybės ketinimą kreiptis į prokuratūrą dėl nusikalstomos veiklos, kuria neteisėtai nukirstas šimtametis ąžuolas miesto centre.[25] Tačiau svarbu pažymėti, kad minėtame Baudžiamojo kodekso 38 skirsnyje nėra daug straipsnių, iš kurių būtų galima „plačiai rinktis“, pvz., tarp 273 straipsnio „Neteisėtas miško kirtimas ar pelkių naikinimas“ ir 272 straipsnio „Neteisėtas medžiojimas ar žvejojimas arba kitoks laukinės gyvūnijos išteklių naudojimas“, ir kurie idealai tiktų aprėpti būtent vieno ąžuolo, tebūnie šimtamečio, nupjovimą be specialaus leidimo, bet remiantis detaliuoju planu ir atitinkamomis lietaus nuotekų tinklo aplinkybėmis. Kadangi incidentas susijęs su nekilnojamojo turto vystymu žemės sklype, hipotetiškai tinkamiausias Baudžiamojo kodekso 271¹ straipsnis „Statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimas“, kurio pagrindinė nuostata „Tas, kas vykdė savavališką statybą ar kitaip pažeidė statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, jeigu dėl to <…> buvo padaryta didelė žala aplinkai <…>“. Tačiau ar buvo pažeisti „statybą reglamentuojančių teisės aktų“ reikalavimai iki statybos leidimo išdavimo (suteikimo), jei jie detaliuoju planu eksplicitiškai nenustatyti dėl konkretaus (nupjauto) šimtamečio ąžuolo saugojimo?

Beje, šiuolaikinės didelių medžių sodinimo ir perkėlimo (persodinimo) biologinės žinios ir technikos priemonės sudaro inžinierines prielaidas nekilnojamojo turto Vilniaus mieste prie Ceikinių ir Rinktinės gatvių esančiame sklype plėtotojui pasodinti 150 ar 200 metų senumo ąžuolą tame sklype, nebūtinai tiksliai toje pačioje vietoje, kur nupjautas apie 120 ar 130 metų senumo ąžuolas. Jei tuo būtų geranoriškai stengiamasi savanoriškai atlyginti kriminalizuotą „didelę žalą gamtai“, toks nuoširdus uždaros akcinės bendrovės socialinės atsakomybės pojūtis ir jo determinuotas ankstesnės ekologinės padėties tame sklype bent hipotetinis atkūrimas, tebūnie be paukščių lizdų nupjautame ąžuole, būtų viena naujausių Eglės Lauraitytės 2016 m. apgintos disertacijos „Įmonių socialinė atsakomybė – bendrovių teisės aspektai“[26] aktualizacijų Lietuvos ir Estijos teisės sistemų raidoje.

Dr. Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius

---

[1] https://www.teisesgidas.lt/modules/paieska/lat.php?id=26542 (žiūrėta 2023 m. gegužės 23 d.).

[2] S. Arlauskas. Turiningieji teisės pagrindai: pagrindinių subjektinių teisių teorijos metmenys. Vilnius, 2004.

[3] https://lt.wikipedia.org/wiki/Stelmu%C5%BE%C4%97s_%C4%85%C5%BEuolas (žiūrėta 2023 m. gegužės 23 d.).

[4] LRT.lt,2023 m. gegužės 22 d., Aiškėja naujos detalės apie sprendimą kirsti ąžuolą: medį kirto estai, Vilniuje valdantys ir daugiau NT projektų (https://www.lrt.lt/naujienos/verslas/4/1994996/aiskeja-naujos-detales-apie-sprendima-kirsti-azuola-medi-kirto-estai-vilniuje-valdantys-ir-daugiau-nt-projektu; žiūrėta 2023 m. gegužės 23 d.).

[5] LRT.lt, 2023 m. gegužės 20 d., Nausėda ąžuolo kirtėjus vadina niekdariais: tai spjūvis į veidą vilniečiams (https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1994174/nauseda-azuolo-kirtejus-vadina-niekdariais-tai-spjuvis-i-veida-vilnieciams ; žiūrėta 2023 m. gegužės 23 d.).

[6] LRT.lt, 2023 m. gegužės 20 d., Vilniaus sklype nukirstas ilgametis ąžuolas. Benkunskas žada stabdyti leidimus statyboms: tai nusikaltimas prieš vilniečius (https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1994106/vilniaus-sklype-nukirstas-ilgametis-azuolas-benkunskas-zada-stabdyti-leidimus-statyboms-tai-nusikaltimas-pries-vilniecius; žiūrėta 2023 m. gegužės 23 d.).

[7] 15min.lt, G. Gaidamavičius, 2023 m. gegužė. S. Getvilas: ąžuolo nukirtimas Vilniuje – brutalus veiksmas, tačiau medis nebuvo saugomas (https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/s-gentvilas-azuolo-nukirtimas-vilniuje-brutalus-veiksmas-taciau-medis-nebuvo-saugomas-56-2057440; žiūrėta 2023 m. gegužės 23 d.).

[8] Delfi.lt, 2023 m. gegužės 22 d., Ąžuolą nupjovusi bendrovė atsiprašo: neįvertinome medžio svarbos bendruomenei (https://www.delfi.lt/verslas/verslas/azuola-nupjovusi-nt-bendrove-atsipraso-neivertinome-medzio-svarbos-bendruomenei-93431067; žiūrėta 2023 m. gegužės 23 d.).

[9] Delfi.lt, 2003 m. lapkričio 17 d., Gandrašaudis muitininkas nuteistas 2 metams nelaisvės (https://www.delfi.lt/news/daily/crime/gandrasaudis-muitininkas-nuteistas-2-metams-nelaisves.d?id=3188320; žiūrėta 2023 m. gegužės 23 d.).

[10] Šios faktinės aplinkybės nurodomos minėtame LAT nuosprendyje.

[11] Delfi.lt, 2003 m. liepos 29 d., Muitininkas įtariamas nušovęs 8 gandrus (https://www.delfi.lt/news/daily/crime/muitininkas-itariamas-nusoves-8-gandrus-video.d?id=2660729; žiūrėta 2023 m. gegužės 23 d.).

[12] LRT.lt, 2023 m. gegužės 11 d., D. Matas. Tapinas apie Šiugždinienei mestą šešėlį (https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1986496/tapinas-apie-siugzdinienei-mesta-seseli-jei-ministre-negali-pateikti-irodymu-jos-politine-ateitis-turi-buti-labai-rimtai-svarstoma; žiūrėta 2023 m. gegužės 23 d.).

[13] LRT.lt, 2023 m. gegužės 22 d., Buvusi Adamkaus atstovė spaudai Gaižauskaitė: atrodė, kad ponia Alma buvo gimusi būti pirmąja ledi (https://www.lrt.lt/naujienos/gyvenimas/13/1994941/buvusi-adamkaus-atstove-spaudai-gaizauskaite-atrode-kad-ponia-alma-gimusi-buti-pirmaja-ledi; žiūrėta 2023 m. gegužės 23 d.).

[14] L. Lavaste. Ji buvo sava ir kaimo vaikams, ir karaliams. Lietuvos rytas, 2023 m. gegužės 23 d., p. 1, 3.

[15] Aistros dėl nukirsto medžio // Lietuvos rytas. 2023 m. gegužės 23 d., p. 4.

[16] https://www.lrs.lt/sip/getFile3?p_fid=64079 (žiūrėta 2023 m. gegužės 23 d.)

[17] G. Švedas. Veikos kriminalizavimo kriterijai: teorija ir praktika. Teisė, 2012, t. 82, p. 12-25.

[18] Aistros dėl nukirsto medžio. Lietuvos rytas. 2023 m. gegužės 23 d., p. 4 („Sostinės meras teigė, kad savivaldybė kreipsis į generalinę prokuratūrą, o medį nukirtusiai bendrovei gresia baudžiamoji atsakomybė ir 130 tūkst. eurų bauda“).

[19] G. Švedas. Veikos kriminalizavimo kriterijai: teorija ir praktika. Teisė, 2012, t. 82, p. 12-25.

[20] Aistros dėl nukirsto medžio. Lietuvos rytas. 2023 m. gegužės 23 d., p. 4.

[21] A. Marcijonas, B. Sudavičius. Ekologinė teisė. Vilnius, 1996.

[22] https://mokslai.lietuviuzodynas.lt/aplinkosauga/ekologijos-mokslo-raida (žiūrėta 2023 m. gegužės 23 d.).

[23] J. Juralevičienė, E. Galvanauskaitė. Teoriniai ir praktiniai viešojo administravimo politizacijos aspektai. Viešoji politika ir administravimas. 2007, Nr. 19, p. 98-108.

[24] P. C. Friday, G. F. Kirchhof. Problems of politization in contemporary criminology, in: Monatsschrift für Kriminogie und Strafrechtsreform. 1975, 4-5(58) p. 216-225 (žr. internete, pvz.: https://www.ojp.gov/ncjrs/virtual-library/abstracts/problems-politization-contemporary-criminology; žiūrėta 2023 m. gegužės 23 d.).

[25] Daugiau žr., pvz.: G. Švedas. Veikos kriminalizavimo kriterijai: teorija ir praktika. Teisė, 2012, t. 82, p. 12-25.

[26] https://www.lituanistika.lt/content/73406; žiūrėta 2023 m. gegužės 23 d.