Gegužės 3-oji- 1791 m. pirmosios rašytinės Konstitucijos Europoje diena

1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo pirmoji parlamentiniu būdu priimta rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje – iškilus Apšvietos epochos teisės paminklas.

Aštuoni svarbiausi Konstitucijoje įtvirtinti teisiniai, politiniai, visuomeniniai sprendimai ir pokyčiai:

1. Abiejų Tautų Respublika tapo konstitucine monarchija.

2. Atšaukta senoji karalių rinkimų tvarka. Abiejų Tautų Respublika paskelbta paveldima monarchija.

3. Abiejų Tautų Respublika išliko bajoriška valstybė, tačiau Konstitucijoje siekta luominės darnos principų ir atvertos perspektyvos tolesnėms valstybės sistemos pertvarkoms.

4. Katalikų bažnyčia pripažinta viešpataujančiąja religija, pripažįstant tikėjimo toleranciją.

5. Seimelyje išrinktam parlamentarui pripažintas visos Tautos atstovo statusas.

6. Panaikinta liberum veto – bajorų teisė protestuoti prieš Seimo nutarimus ir žlugdyti jų darbą.

7. Socialinės reformos – karališkųjų miestų miestiečiai Konstitucijoje pripažįstami laisvais žmonėmis; jiems suteikiamos teisės eiti administracines ir teismo pareigas, siekti karinių laipsnių. Bajorų ir miestiečių sąjungą Konstitucijos kūrėjai laikė reformuotos santvarkos pagrindu.

8. Garantuota valstybės globa valstiečiams jų santykiams su dvarininkais.

1791 m. gegužės 3 d. Abiejų Tautų Respublikos Ketverių metų seimas, balsų dauguma priėmė Respublikos konstituciją – Valdymo įstatymą. Vos po šešių dienų, 1791 m. gegužės 9 d. britų laikraščio „The Times“ numeryje ji buvo įvertinta kaip „racionali, praktiška ir liberali“. Pagal įsitvirtinusią nuomonę Gegužės 3-iosios Konstitucija yra pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje, pirmoji iš jų – 1787 m. rugsėjo 17 d. priimta Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija, o Gegužės 3-iosios Konstitucijos amžininkė Europoje – Prancūzijos konstitucija priimta 1791 m. rugsėjo 3 d. Visų šių trijų konstitucijų likimas specifinis. JAV Konstitucijai jau per 230 metų ir ji galioja iki mūsų dienų bei daro įtaką konstitucionalizmo praktikai pasaulyje. Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija galiojo vos 15 mėnesių, iki 1792 m. liepos 23 d., kai karalius Stanislovas Augustas prisijungė prie Rusijos dvare suorganizuotos Targovicos konfederacijos ir galutinai sužlugdė Ketverių metų seimo vykdytą teisinę valstybės reformą. Pasak Egidijaus Jarašiūno, „Šios epochos pirmeivės – trys  konstitucijos <…> praskynė kelią prigimtinių teisių, valdžių padalijimo įtvirtinimui aukščiausiosios galios teisės akte“, panašiai,  per žmogaus teisių ir laisvių istorijos prizmę Gegužės 3-iosios Konstituciją įvertino žymus lenkų istorikas Henrykas Samsonowiczius, priskirdamas ją prie trijų svarbiausių XVIII a. pabaigos kūrinių, kilusių iš europinės civilizacijos: Jungtinių Valstijų Nepriklausomybės deklaracija, priimta 1776 m. liepos 4 d., Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, priimta 1789 m. rugpjūčio 26 d., bei 1791 m. Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios konstitucija. Šios trys konstitucijos atsirado nevienodos socialinės struktūros, nevienodos valdžios organizacijos, nevienodo materialinio išsivystymo lygio JAV, Abiejų Tautų Respublikos ir Prancūzijos visuomenėse, vienintelis jas jungęs elementas –  Apšvietos laikų dvasioje formavęsis supratimas apie teisingos visuomenės sanklodos pamatų sukūrimą.

Gegužės 3-iosios Konstituciją sudaro įvadas ir 11 straipsnių; jos sudedamoji dalis yra 1791 m. gegužės 5 d. priimta Susirinkusiųjų luomų deklaracija su senatorių ir pasiuntinių ištikimybės priesaika Konstitucijai, 1791 m. spalio 20 d. Ketverių metų seimo priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įžadas ir Miestų įstatymas:

I. Viešpataujanti religija;

II. Bajorai žemvaldžiai;

III. Miestai ir miestiečiai;

IV. Valstiečiai valsčionys;

V. Valdymas, arba viešųjų valdžių paskirtis;

VI. Seimas, arba įstatymų leidžiamoji valdžia;

VII. Karalius, vykdomoji valdžia;

VIII. Teisminė valdžia;

IX. Regentystė;

X. Karaliaus vaikų edukacija;

XI. Tautos karinė jėga.

Pirmuose keturiuose Gegužės 3-iosios Konstitucijos straipsniuose aptartas Respublikoje vyraujantis katalikybės statusas, taip pat pagrindinių keturių visuomenės luomų – bajorų, dvasininkų, miestiečių ir valstiečių – teisės ir visuomeninė sankloda, V–VIII straipsniuose aptartos trys pagrindinės valstybės valdžios: įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir teisminė valdžia. Apšvietos filosofijos dvasioje Konstitucijoje buvo adaptuota J. J. Rousseau doktrina, kad „valdžia kyla iš Tautos valios“, bei Ch. L. de Montesquieu suformuotas valdžių padalijimo principas („Apie įstatymų dvasią“, išleista 1748 m.). Kituose trijuose Konstitucijos straipsniuose aptarti regentystės, karaliaus vaikų edukacijos ir valstybės kariuomenės klausimai.

Gegužės 3-iosios Konstitucijos – Valdymo įstatymo, kaip įrodo ir pats dokumento pavadinimas, didžiausias dėmesys sutelktas į valstybės ir jos valdžios sandaros reformą – konstitucinės monarchijos sukūrimą. Konstituciją skelbė du Konstitucijos preambulėje paminėti subjektai – karalius Stanislovas Augustas ir Ketverių metų seimas: „Stanislovas Augustas iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos karalius, Didysis Lietuvos <…> Kunigaikštis drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai“. Konstitucijos preambulėje įvardyti argumentai ir tikslai, kodėl buvo reikalingas naujos konstitucijos „įvedimas ir ištobulinimas“. Tarp jų galima išskirti: valstybingumui iškilusį pavojų, įsisenėjusias valdymo ydas, palankią tarptautinę padėtį ir realų svetimos prievartos pavojų: „iš ilgos patirties pažinę įsisenėjusias mūsų valdymo ydas, siekdami pasinaudoti metu, kuriame Europa yra atsidūrusi, bei ta blėstančia akimirka, kuri mus sugrąžino mums patiems, laisvi nuo žeminančių svetimos prievartos reikalavimų, labiau už gyvybę, už asmeninę laisvę brangindami politinę egzistenciją ir tautos, kurios likimas patikėtas mūsų rankoms, išorinę nepriklausomybę bei vidinę laisvę <…> priimame šią Konstituciją <…>“.

Konstitucijos šeštasis straipsnis aptarė Abiejų Tautų Respublikos Seimo – „įstatymdavystės šventovės“  – įstatymų leidžiamosios valdžios galias. Šį Konstitucijos straipsnį tiksliau detalizavo 1791 m. gegužės 28 d. priimtas Seimo įstatymas ir Seimelių įstatymas. Įstatymus turėjo leisti dviejų rūmų Seimas, susidedantis iš Atstovų Rūmų ir Senatorių Rūmų. Pirmuosius turėjo sudaryti 204 seimeliuose išrinkti parlamentarai – po 68 iš kiekvienos provincijos (Mažosios Lenkijos, Didžiosios Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) ir 24 naujieji miestų atstovai (plenipotentai), turėję patariamojo balso teisę. Atstovų Rūmams vadovavo Seimo narių renkamas maršalas ir jo pavaduotojas vicemaršalas. Senato Rūmus sudarė 13 arkivyskupų ir vyskupų, Kijevo unitų arkivyskupas, 102 vaivados ir kaštelionai, 16 ministrų – iš viso 132 asmenys. Senatui pirmininkauti turėjo karalius, Stanislovas Augustas sau pasiliko ir senatorių skyrimo teisę. Seimo darbo naujove laikytina įvesta „visada pasirengusio“ Seimo norma, kuri įtvirtino Seimo dvejų metų kadenciją ir Seimo eilines bei neeilines sesijas. Pastarosios galėjo būti šaukiamos esant neatidėliotiniems klausimams. Sesijos trukmė numatyta 70–100 dienų. Seimo darbo pradžios data buvo fiksuota spalio 1 d., jo posėdžiai turėjo vykti Varšuvoje, o kas trečią kadenciją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – Gardine. Priimant sprendimus buvo numatytos 2/3 ir 3/4 kvalifikuotos balsų daugumos normos. Atstovų Rūmų įstatymų leidybos kompetencijai priskirta svarstyti projektus „dėl bendrųjų teisių“, tai yra dėl konstitucinių, civilinių, kriminalinių teisių, ir dėl nuolatinių mokesčių nustatymo. Pagal Konstituciją, „pasiūlymai dėl šių klausimų, sosto pateikti svarstyti vaivadijoms, žemėms ir pavietams ir sugrįžtantys  instrukcijomis į rūmus, turėjo būti sprendžiami pirmiausia“. Be to, Atstovų Rūmuose turėjo būti svarstomi „Seimo nutarimai, dėl laikinųjų rinkliavų, monetos vertės, valstybės paskolų,  nobilitacijų ir kitų nenumatytų apdovanojimų ir kt.“. Teisėkūros iniciatyva priklausė karaliui su Įstatymų sargyba, seimeliams, provincijų sesijoms bei pasiuntiniams. Konstitucija įtvirtino Atstovų Rūmų viršenybę prieš Senatą ir numatė Konstitucijos peržiūros ir pataisymų terminą – kas 25 metai.

Antroji reikšminga valdymo reforma sietina su vykdomosios valdžios pertvarkomis – „Tautų laimė priklauso nuo teisingų įstatymų, o įstatymo pasekmė – nuo jų vykdymo“, tvirtino  Konstitucijos septintojo straipsnio „Karalius, vykdomoji valdžia“ įvadiniai sakiniai. Vykdomąją valdžią sudarė karalius ir Įstatymų sargyba. Pripažįstama, kad Konstitucija sustiprino monarcho galias, buvo panaikinta karaliaus rinkimų teisė, sostas tapo paveldimas. Kadangi Stanislovas Augustas neturėjo teisėtų įpėdinių, Konstitucija numatė sosto paveldėjimo tęstinumą, pagal kurį būsimuoju Abiejų Tautų Respublikos karaliumi turėjo tapti Saksonijos elektorius Frydrichas Augustas (1750 –1827) ir jo įpėdiniai, o jo dukra Marija Augustė Nepomukė (1782–1863) turėjo tapti Lenkijos „infante“. Sosto paveldėjimas lėmė, kad dviejuose Konstitucijos straipsniuose aptariama regentystė ir karaliaus vaikų auklėjimas. Nauja Įstatymų sargybos institucija buvo ir Karaliaus taryba, ir vyriausybės analogas. Ją sudarė primas kaip Lenkijos dvasininkijos galva ir Edukacijos komisijos pirmininkas, kurį Įstatymų sargyboje galėjo pavaduoti pirmasis ex ordine vyskupas, neturėjęs teisės pasirašyti rezoliucijų; 5 ministrai: policijos, antspaudo, karo, iždo ir užsienio reikalų; 2 sekretoriai, iš kurių vieno žinioje turėjo būti Įstatymų sargybos protokolas, kito – užsienio reikalų protokolas, taip pat 4 nariai be balso teisės: pilnametis sosto įpėdinis, Seimo maršalas, turėjęs užtikrinti vykdomosios valdžios ryšį su įstatymų leidžiamąją valdžia. Įstatymų sargybos ministrai buvo atsakingi Seimui. Jeigu jų darbas 2/3 balsų dauguma buvo įvertinamas neigiamai, karalius privalėjo ministrą atšaukti ir vietoj jo skirti naują.

Menkiausiai reformų paliesta liko trečioji valdžios šaka – teisminė valdžia, iš esmės išsaugojusi senąją luominę teismų sistemą. Tik vietoj žemių, miestų ir pakamarės teismų buvo numatyti vaivadijų teismai (kaip pirmosios instancijos) ir suvienodinti žemvaldžių teismai. Apeliacine  instancija buvo tribunolai, atskiri visoms trims Respublikos provincijoms.

Parengė Žydrūnas Mačiukas, Lietuvos Respublikos Seimo Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius

Plačiau galima pasiskaityti čia