E. Kadys. Civilinės sąjungos įstatymas: ar siūlomu teisiniu reguliavimu pajudėtume iš mirties taško?

Lietuvoje kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio santykiai nereglamentuojami jau daugiau nei 22 metus, nors pareiga reglamentuoti tokių asmenų tarpusavio santykius buvo numatyta dar 2000 m. liepos 18 d., priėmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymą (įstatymo 28 straipsnis). Taigi, jau daugiau nei 22 metus kohabitacijoje gyvenančių asmenų tarpusavio santykiai teisinio reguliavimo prasme yra palikti likimo valiai. Per visą šį laikotarpį Seime buvo ne vienas bandymas reglamentuoti kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio santykius, tačiau nei vienas bandymas nebuvo sėkmingas. Seimas pavasario sesijoje dar kartą bandys sureglamentuoti kohabitacijoje gyvenančių asmenų santykius – bus svarstomas Civilinės sąjungos įstatymas, kuris, kaip teigiama, yra alternatyva partnerystės įstatymui, kurį Seimas atmetė jau jo pateikimo stadijoje ir grąžino šio įstatymo rengėjams jį tobulinti. Jeigu šis įstatymo leidėjo bandymas būtų sėkmingas, priimtas Civilinės sąjungos įstatymas sukeltų dvejopus teisinius padarinius civilinę sąjungą sudariusiems asmenims: asmeninius neturtinius ir asmeninius turtinius. Toliau bus nurodomi pagrindiniai asmeniai neturtiniai ir turtiniai padariniai, kurie atsirastų priėmus Civilinės sąjungos įstatymą ir su juo susijusius lydimuosius teisės aktus civilinę sąjungą sudariusiems asmenims.

Asmeniniai neturtiniai teisiniai padariniai

Visų pirma, priimtas Civilinės sąjungos įstatymas suteiktų galimybę asmenims, kurie dėl kokios nors priežasties nenori arba negali sudaryti santuokos, oficialiai įteisinti savo tarpusavio santykius sudarant civilinę sąjungą. Siūlomas Civilinės sąjungos įstatymo projektas taip pat yra neutralus lyties požiūriu, tad oficialiai įteisinti savo tarpusavio santykius būtų suteikiama ir homoseksualioms poroms. Toks teisinis reglamentavimas atitiktų ir Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, pagal kurią konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu, kas reiškia, jog pagal Konstituciją yra vienodai saugomos ir ginamos tiek homoseksualių, tiek heteroseksualių asmenų ne santuokos pagrindu sudarytos šeimos, jeigu tokių asmenų sukurtos šeimos santykiai yra grindžiami tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais.

Vis dėl to, šiuo metu siūlomame Civilinės sąjungos įstatymo projekte yra numatyta tik viena galimybė sudaryti civilinę sąjungą – partneriams pateikiant notarui susitarimą dėl civilinės sąjungos sudarymo. Tačiau projekte nėra numatytos galimybės, esant poreikiui, kreiptis į teismą dėl faktinės civilinės sąjungos įregistravimo. Priėmus civilinės sąjungos įstatymą, manytina, kad ne visos šiuo metu kohabitacijoje gyvenančios poros sudarys civilinę sąjungą. Bus nemaža dalis asmenų, kurie net ir po Civilinės sąjungos įstatymo priėmimo ves bendrą ūkį kartu neįteisindami savo tarpusavio santykių nei santuokos, nei civilinės sąjungos pagrindu. Tad tokių asmenų skyrybų atveju, arba vieno iš jų mirties atveju, partnerių teisės ir toliau liks neapsaugotos bei bus neišspręstos problemos, kurias siūlomu Civilinės sąjungos įstatymo projektu bandoma spręsti. Dėl šios priežasties būtina apsvarstyti galimybę Civilinės sąjungos įstatyme nustatyti sąlygas, kurioms esant, vienas iš partnerių, arba suinteresuotas asmuo, galėtų kreiptis į teismą dėl faktinės civilinės sąjungos įregistravimo. Panašus partnerystės modelis yra įtvirtintas Švedijoje. Pagal šios valstybės teisinį reguliavimą, jeigu asmenys nėra sudarę santuokos ar registruotos partnerystės, tačiau gyvena kartu kaip pora, veda bendrą buitį ir dalijasi išlaidomis, pripažįstami partneriais ir jiems yra taikomos partnerystes santykius reglamentuojančios teisės normos[1]. Atsižvelgiant į aukščiau minėtas priežastis, manytina, kad panašus modelis galėtų būti taikomas ir Lietuvoje, siekiant užtikrinti kartu gyvenančių santuokos ir registruotos civilinės sąjungos nesudariusių asmenų tarpusavio teisinę apsaugą.

Antra, priėmus Civilinės sąjungos įstatymą, atsirastų galimybė civilinę sąjungą sudariusiems asmenims sudaryti bendrąjį partnerių testamentą. Tai reiškia, kad pagal šį testamentą partneriai vienas kitą galės paskirti savo įpėdiniu ir po vieno iš partnerių mirties visą mirusiojo turtą paveldės jį pergyvenęs partneris, išskyrus privalomąją palikimo dalį. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą tokį testamentą gali sudaryti tik sutuoktiniai (CK 5.44 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys tokios galimybės neturi, nepaisant to, kad jie, pavyzdžiui, turi įgiję bendro turto ir jį norėtų palikti savo vaikams ar kitiems įpėdiniams po pergyvenusio partnerio mirties (CK 5.45 straipsnio 2 dalis). Tad Civilinės sąjungos įstatymas išspręstų šią problemą ir civilinę sąjungą sudarę asmenys įgytų teisę sudaryti bendrąjį testamentą.

Atskirai paminėtina, kad siūlomas Civilinės sąjungos įstatymo projektas turi ir tam tikrų trūkumų, susijusių su kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio asmeniniais neturtiniais santykiais. Pavyzdžiui, Civilinės sąjungos įstatyme ir su juo susijusiuose lydimosiose teisės aktuose nėra numatyta vaiko kilmės iš tėvo pusės nustatymo prezumpcija. Šiuo metu nesusituokusių porų bendras gyvenimas kartu praktiškai niekuo nesiskiria nuo santuoką sudariusių porų. Jos lygiai taip pat, kaip ir susituokusios poros, susilaukia bendrų vaikų. Tai reiškia, kad nenustačius vaiko kilmės iš tėvo pusės nustatymo prezumpcijos, partneriai, kurie civilinės sąjungos metu susilauks vaikų, bus dirbtinai apkraunami papildoma našta ir patirs finansinių išlaidų, kadangi gimusio vaiko tėvas (partneris), norėdamas pripažinti vaiko tėvystę, turės kreiptis į notarą (CK 3.142 straipsnio 1 dalis).

Asmeniniai turtiniai padariniai

Viena iš pagrindinių problemų, su kuria šiuo metu susiduria kohabitacijoje gyvenantys asmenys, yra jų tarpusavio turtinių teisinių santykių nereglamentavimas. Šiuo metu joks teisės aktas nenumato, kaip partnerių skyrybų atveju turėtų būti dalinamas kohabitacijos metu bendrai įgytas partnerių turtas. Šią teisinio vakuumo problematiką iš dalies yra bandoma spręsti teismų praktikoje, kurioje, pagal analogiją, kohabitacijoje gyvenančių asmenų tarpusavio turtiniams santykiams yra taikomos bendrąją jungtinę veiklą reglamentuojančios teisės normos, jeigu yra įrodoma, kad konkretūs asmenys gyveno drauge ir tvarkė bendrą namų ūkį kartu[2]. Vis dėl to, teismų praktikoje tokių asmenų turtiniai tarpusavio santykiai nėra visiškai užtikrinami, kadangi jų teisinė apsauga išimtinai priklauso tik nuo to, ar partneris gali įrodyti savo indėlį į bendrai įgytą turtinį objektą. Jeigu toks indėlis nėra įrodomas, t.y. jeigu partneris neturi įrodymų, kuriais galėtų pagrįsti, kad jis, pavyzdžiui, prisidėjo prie bendro būsto ar kito daikto įsigijimo, tokiu atveju jo turtiniai interesai niekaip nėra užtikrinami.

Siūlomu Civilinės sąjungos įstatymu būtų nustatyta, kad turtas, civilinės sąjungos laikotarpiu įgytas abiejų partnerių ar vieno jų vardu, bus laikomas bendrąją daline partnerių nuosavybe, kartu preziumuojant, kad partnerių bendrosios dalinės nuosavybės dalys yra lygios, kol nėra įrodyta kitaip. Toks siūlomas turtinių teisinių santykių reglamentavimas būtų teisingas ir tinkamas, kadangi civilinės sąjungos laikotarpiu partnerių įgytas turtas bus laikomas bendru. Todėl, pavyzdžiui, partnerių skyrybų atveju teismas, vadovaudamasis lygių dalių prezumpcija, partnerių bendrai įgytą turtą padalintų lygiomis dalimis, jeigu vienas iš partnerių neįrodytų, kad konkretus turto objektas, ar konkreti jo dalis, priklauso tik jam.

Priėmus Civilinės sąjungos įstatymą atsirastų galimybė civilinę sąjungą sudariusiems asmenims pagal įstatymą paveldėti vienas kito turtą po vieno iš partnerių mirties. Šiuo metu tokia galimybė neegzistuoja ir teisinėje praktikoje tai sukelia nemažai ginčų tarp likusiojo gyvo partnerio ir mirusiojo artimųjų giminaičių ar jo įpėdinių, jeigu miręs partneris nebuvo sudaręs testamento. Dažnu atveju likęs gyvas partneris yra priverstas kreiptis į teismą reikalaudamas savo turtinių interesų apsaugos, kai kohabitacijos metu partnerių bendrai įgytas turtas buvo registruotas mirusiojo partnerio vardu. Kaip minėta, tokiu atveju partneris privalo įrodyti, kad su mirusiu partneriu jis vedė bendrą buitį ir turi pateikti įrodymus, kurie leistų pagrįsti, kaip kohabitacijos metu jis prisidėjo prie konkretaus bendro daikto įsigijimo, kuris yra registruotas mirusiojo partnerio vardu. Pavyzdžiui, pateikiant sąskaitas-faktūras, banko išrašus, čekius ar kitus dokumentus. Jeigu partneris tokių įrodymų negali pateikti, jo turtiniai interesai teisine prasme niekaip nėra užtikrinami ir visą mirusiajam priklausiusį turtą paveldi jo įpėdiniai pagal įstatymą. Tad Civilinės sąjungos įstatymas išspręstų šią praktinę problemą, kadangi likęs gyvas partneris paveldėtų mirusiojo partnerio turtą pagal įstatymą su mirusiojo pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jei jų yra).

Civilinės sąjungos įstatyme yra numatytas ir bendram gyvenimui naudojamo turto režimas, kuris yra analogija CK 3.84 straipsnyje numatytam šeimos turto teisiniam režimui. Šis bendram gyvenimui naudojamo turto režimas leidžia apsaugoti silpnesnį partnerį ir partnerių nepilnamečius vaikus, kadangi partneris, kuriam priklauso bendram gyvenimui naudojama gyvenamoji patalpa, ar kiti kilnojamieji daiktai, skirti partnerių bendriems namų ūkio poreikiams tenkinti (įskaitant ir baldus), negali būti parduoti be kito partnerio rašytinio sutikimo. Į tokį turtą taip pat negali būti nukreipti partnerių kreditorių reikalavimai.

Apibendrinamosios pastabos

Kaip minėta, kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio santykiai Lietuvoje nėra reglamentuojami jau daugiau nei 22 metus. Tad atsižvelgiant į aukščiau nurodytas priežastis, manytina, kad siūlomu teisiniu reglamentavimu Lietuvos teisinė sistema pajudėtų „iš mirties“ taško, kadangi tokiems asmenims būtų suteikta jų tarpusavio santykių teisinė apsauga, atsirastų teisinis aiškumas, koks yra šių asmenų tarpusavio teisinis statusas jiems gyvenant kartu ir vedant bendrą buitį. Poreikį reglamentuoti kohabitacijoje gyvenančių asmenų santykius atspindi ir Europos Sąjungos valstybių narių tendencijos. Šiuo metu iš 27 Europos Sąjungos valstybių narių tik Bulgarija, Latvija, Lenkija, Rumunija, Slovakija ir Lietuva nenumato galimybės kartu gyvenantiems asmenims įteisinti savo tarpusavio santykius ne santuokos pagrindu ir šių valstybių teisinėse sistemose tokiems asmenims jokia tarpusavio santykių teisinė apsauga nėra suteikiama.

Atskirai paminėtina, kad Civilinės sąjungos įstatymas neturėtų būti siejamas išimtinai vien tik su LGBT bendruomene ir tik šios bendruomenės narių teisių užtikrinimu, kaip kartais tai atsispindi viešojoje erdvėje. Su visomis teisinėmis problemomis, su kuriomis susiduria vienalytės poros, nesant jų tarpusavio santykių teisinio reglamentavimo, susiduria ir heteroseksualios poros, kurios gyvena kartu nesudariusios santuokos. Tai reiškia, kad kartu gyvenančių santuokos nesudariusių heteroseksualių porų tarpusavio santykiai lygiai taip pat, kaip ir vienalyčių porų, niekaip nėra reglamentuojami, jų turtiniai interesai partnerių skyrybų atveju nėra pilnavertiškai užtikrinami, pagal įstatymą tokie asmenys negali paveldėti vienas kito turto po partnerio mirties ir kt. Taigi, kohabitacijoje gyvenančių asmenų santykių teisinis reglamentavimas yra būtinas tiek heteroseksualioms, tiek homoseksualioms poroms.

Eimantas Kadys yra VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros doktorantas, VU TF teisinės sistemos tyrimų skyriaus „PhD LAB“ narys

[1] Family law. Information on the rules. Ministry of Justice Sweden, p. 22-23.

[2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022.