EŽTT nenustatė Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo Lietuvos institucijoms įvykdžius pareigą padėti pareiškėjui bendrauti su vaiku
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Teismas arba EŽTT) paskelbė sprendimą byloje Baškys prieš Lietuvą (peticijos Nr. 47410/20), kuriame nenustatė Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) pažeidimo. EŽTT konstatavo, kad nacionalinių teismų sprendimai palikti vaiko gyvenamąją vietą su motina buvo pagrįsti, o valdžios institucijos įgyvendino savo pozityvias pareigas, kiek jos susijusios su pareiškėjo teise palaikyti ryšį su sūnumi.
Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas ir A.B. buvo išsituokę, jie turėjo septynerių metų sūnų. Pareiškėjas gyveno Londone, tuo tarpu A.B. ir jų sūnus – Lietuvoje. 2016 m. teismas patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį dėl bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, tačiau A.B. faktiškai nevykdė nustatytos bendravimo tvarkos, šį faktą pripažino teismai. Antras teismo procesas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo jam priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo baigėsi sprendimu išlaikyti status quo.
Pareiškėjas Teismui skundėsi, kad valdžios institucijos nesugebėjo užtikrinti jo teisės bendrauti su sūnumi įgyvendinimo, be to buvo nuspręsta palikti vaiko gyvenamąją vietą su motina, nepaisant vaiko motinos sudaromų kliūčių pareiškėjui bendrauti su vaiku. Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl valdžios institucijų nesugebėjimo veikti laiku ir palankumo vaiko motinai, nevykdančiai nacionalinių teismų sprendimų.
Šioje byloje Teismas, remdamasis turima medžiaga, konstatavo, kad Lietuvos teismai priėmė motyvuotus sprendimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su motina. Šie sprendimai buvo pagrįsti teismo medicinos ekspertų išvadomis ir atsižvelgė į lojalumo konfliktą, kurį vaikas išgyveno. Teismo vertinimu, nepaisant vaiko motinos elgesio, vaikas buvo glaudžiai su ja susijęs ir niekada negyveno atskirai nuo jos. Taigi, jei jis būtų atskirtas nuo motinos, neaišku, kaip tai būtų paveikę vaiko psichologinę būseną. Kalbant apie pareiškėją, Teismas pastebėjo, kad liko neaišku, kur vaikas gyventų, jei jam būtų perduota tėvo globa. Pats ieškovas nacionaliniame teisme patvirtino, kad nebuvo pasiruošęs gyventi su vaiku. EŽTT be kita ko pažymėjo, kad Lietuvos teismai, priimdami sprendimus, teisingai rėmėsi EŽTT praktika.
Dėl iš Konvencijos 8 straipsnio kylančių procesinių pareigų, Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas asmeniškai ar per savo advokatą dalyvavo ne viename posėdyje, kuriame Kauno miesto apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas nagrinėjo laikinąsias apsaugos priemones ir A. B. civilinio ieškinio bei pareiškėjo priešieškinių pagrįstumą. Taigi jis turėjo galimybę tiek raštu, tiek žodžiu pateikti prašymus ir įrodymus, savo argumentus ir pakomentuoti kitų dalyvių pastabas teismui, taip pat turėjo teisę skųsti teismų sprendimus. Galiausiai, Teismas priminė, kad pasikeitus aplinkybėms, vienas iš tėvų galėjo kreiptis į nacionalinį teismą ir prašyti, kad būtų pakeista vaiko gyvenamoji vieta.
Spręsdamas dėl pakankamo institucijų vaidmens, Teismas manė, kad šioje byloje valdžios institucijoms, susidūrusioms su įtemptais tėvų santykiais, teko nelengva užduotis. Kad tėvų elgesys buvo nekonstruktyvus, pripažino ir psichologai, ir teismai. EŽTT konstatavo, kad Lietuvos valdžios institucijų pareiga teikti pagalbą šioje itin konfliktiškoje byloje buvo įvykdyta. Teismas pastebėjo, kad vaikų priežiūros institucijos, teismo paskirti psichologai ir nacionaliniai teismai ne kartą įspėjo abu tėvus, kad jų pačių nerimas ir interesai neturėtų būti aukščiau vaiko interesų. Psichologo išvada, kad fizinė jėga nėra priemonė, naudotina situacijoje, kai vaikas nenori pasilikti su tėvu, prilygsta Teismo pozicijai, kad bet kokia pareiga taikyti prievartą siekiant palengvinti tėvų ir vaikų bendravimą turi būti ribota. Nacionalinis teismas buvo nurodęs psichologui tarpininkauti vaiko perdavimo pareiškėjui metu, tačiau prieš A. B. nebendradarbiavimą psichologai buvo bejėgiai. EŽTT pažymėjo, kad vaiko priežiūros institucijos taip pat reguliariai padėjo teismams ir pareiškėjui, atsakydami į pareiškėjo klausimus ir teikdami pasiūlymus, kaip vykdyti teismo nutartis dėl pareiškėjo ir jo sūnaus bendravimo, padėjo ir vaiko motinai, paaiškindami kaip elgtis su vaiku. Be to, šios institucijos neprieštaravo, kad vaikas apsigyventų pas tėvą vieno mėnesio laikotarpiui. Iš tiesų, pats pareiškėjas pripažino, kad vaiko priežiūros institucijos palaikė jį teisme.
Kalbant apie nacionalinius teismus, EŽTT pažymėjo, kad jie buvo jautrūs pareiškėjo situacijai, atmesdami A.B. reikalavimus apriboti pareiškėjo bendravimą su sūnumi, motyvuodami tuo, kad tai bus žalinga vaikui bei ragino A. B. ne tik netrukdyti šiam bendravimui, bet ir aktyviai jį puoselėti. Galiausiai, Teismas pažymėjo, kad de jure nė vienoje teismo proceso stadijoje pareiškėjui nebuvo uždrausta bendrauti su sūnumi. Be to, po antstolio pareiškimo A.B. du kartus buvo nubausta už nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymą, taigi, Teismo vertinimu, šioje byloje valstybė nebuvo tik pasyvi stebėtoja ir Lietuvos valdžios institucijos negali būti apkaltintos dėl pareigos padėti pareiškėjui bendrauti su vaiku nevykdymo, nepaisant A. B. nebendradarbiavimo.
Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, Teismas konstatavo, kad Konvencijos 8 straipsnis nebuvo pažeistas. Teismo sprendimas byloje Baškys prieš Lietuvą (anglų kalba)
Vyriausybės atstovo EŽTT informacija
