V.A. Vaičaitis. 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos Šimtmetis
Besiruošdami dabartinės mūsų Konstitucijos trisdešimtmečio jubiliejui, kurį švęsime spalio 25 dieną, svarbu nepamiršti ir kito jubiliejaus, nes jau šių metų rugpjūčio 1 dieną sueina lygiai šimtas metų, kai buvo priimta pirmoji nuolatinė Lietuvos Respublikos Konstitucija. Čia galima priminti, jog ši Lietuvos Konstitucija, kuri buvo priimta po I Pasaulinio karo subyrėjus Rusijos imperijai, Steigiamojo Seimo buvo patvirtinta panašiu metu, kaip ir kitų mūsų regiono valstybių konstitucijos: štai Suomijos Konstitucija buvo priimta 1919 m., Estijos – 1920 m., Lenkijos – 1921 m., o Latvijos – tais pačiais 1922 metais, kaip ir Lietuvoje. Beje, visos šios Konstitucijos įtvirtino parlamentinės respublikos valdymo formą. Taigi, ši Konstitucija tyrėjams įdomi ne tik lietuviškame, bet ir tarptautiniame komparatyvistiniame kontekste. Tačiau tinkamai paminėti 1922 m. Lietuvos Konstituciją būtina ne tiek dėl istorinių priežasčių, kaip pirmąją nuolatinę demokratinę Lietuvos Konstituciją, kiek dėl to, kad tam tikra prasme be 1922 m. Konstitucijos nebūtų ir 1992 m. Konstitucijos arba, tiksliau sakant, ji būtų visai kitokia. Ne be reikalo dabartinės Konstitucijos preambulėje yra teigiama, jog ją priima lietuvių tauta, savo „teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis“.
1922 m. Lietuvos Konstitucija – pirmoji modernios Lietuvos demokratinė Konstitucija
Jau buvo rašyta, jog į dabartinės Konstitucijos preambulėje minimų „Lietuvos Respublikos Konstitucijų“ (kuriomis grindžiami mūsų teisiniai pamatai) sąrašą galima įtraukti būtent 1922 m. Konstituciją, nes 1928 m. ir 1938 m. Konstitucijų priėmimo tvarka ir turinys nėra demokratinis, todėl pastarosios negali būti laikomos mūsų „teisinių pamatų pagrindu“ dabartinės Konstitucijos preambulės prasme. Taigi, neatsitiktinai 1949 m. vasario 16-osios Partizanų deklaracijoje būtent „1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasia” minima, kaip tas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis turi vykti „Lietuvos valstybės atstatymas“ po sovietų okupacijos. Taigi, nežiūrint į bendras Europos konstitucionalizmo tendencijas, po I Pasaulinio karo vyravusias šiame regione, visgi, šiandien mūsų negali nestebinti tuometinės Lietuvos jaunos pilietinės visuomenės apsisprendimas už demokratiją, kuriuo Lietuva prisidėjo prie tarpukario demokratizacijos procesų kūrimo istorijos regione. Aišku, reikia suprasti taip pat ir tai, jog demokratijos populiarumą tuomet sąlygojo ir tai, jog ji lietuviams tuo metu asocijavosi ne tik su demokratiniais rinkimų mechanizmais, bet ir su lietuvių tautos suverenitetu, sąlygojusiu luominės visuomenės subyrėjimą. Visgi, kaip matysime vėliau, ši 1922 m. Lietuvos Konstitucijos “demokratinė dvasia” nebuvo tuomet tinkamai suvokta ir įsisąmoninta.
Taigi, turbūt tai nėra atsitiktinumas, kad dabartinės Konstitucijos tiek priėmimo procese, tiek struktūroje matosi tiesioginė 1922 m. Konstitucijos įtaka. Štai 1990-1992 metais veikusi Aukščiausioji Taryba, kuri ir aprobavo 1992 m. Konstitucijos tekstą, didele dalimi save tapatino su Steigiamuoju Seimu, veikusiu 1920-1922 metais ir priėmusiu 1922 m. Lietuvos Konstituciją. Be to, jei žiūrėtume į 1922 m. Konstitucijos tekstą, tai matytume, jog dabartinės Konstitucijos skirstymas į struktūrines dalis (skirsnius) yra analogiškas 1922 m. Konstitucijos struktūrai, kai pradedama bendrosiomis valstybingumo nuostatomis, po to einama prie žmogaus teisių, tada – prie valstybės institucijų įgaliojimų ir pabaigoje numatomos Konstitucijos keitimo taisyklės. Dar daugiau matosi 1922 m. Konstitucijos I skirsnio turinio įtaka dabartinės Konstitucijos I skirsnio turiniui, jame įtvirtinant nuostatas, susijusias su valdymo forma, suverenitetu, valdžių padalijimu, administraciniu teritoriniu suskirstymu, valstybine kalba ir valstybės simboliais. Pagaliau, juk būtent 1922 m. Konstitucija ir pradėjo tradiciją (1 straipsnyje) įtvirtinti nuostatą, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, kurią pratęsė 1949 m. Partizanų deklaracija, 1990 m. kovo 11-osios aktas bei dabar galiojanti 1992 m. Konstitucija.
Taip pat svarbu pastebėti, jog į dabartinę mūsų Konstituciją ir lietuvišką teisinę vartoseną iš 1922 m. Konstitucijos perėjo tokie terminai, nuostatos ir principai, kaip „Tautos atstovai“, „Seimo Statutas“, „nepaprastoji padėtis“, „Valstybės kontrolierius“, „solidari [Vyriausybės] atsakomybė“, „savivaldybės“, tautinių mažumų kultūrinės savivaldos principas, religinių (tikybinių) organizacijų teisė laisvai tvarkytis pagal savo „kanonus ir statutus“ ir kiti.
1922 m. Konstitucijos trumpo galiojimo pamokos
Visgi, nors 1922 m. Lietuvos Konstitucija teisės istorijos mokslo vadinama “nuolatine”, tačiau de jure šis jos „nuolatinumas“ tęsėsi tik apie 6 metus, o de facto – tik kiek daugiau nei 4 metus, t.y. iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Taigi, ką mums šiandien sako toks trumpas pirmosios demokratinės Konstitucijos galiojimo faktas? Ogi tai, kad paprastai neužtenka formaliai priimti Konstitucijos, nes būtina ją nuolat aktyviai įgyvendinti, o krizės metu – net ir apginti. Šia prasme, demokratinė Konstitucija yra labiau veiksmažodis, o ne daiktavardis, nes jos formalus galiojimas mažai ką reiškia be pareigūnų ir visų piliečių aktyvių veiksmų, ją realiai įgyvendinant mūsų kasdieniame gyvenime. Kitaip tariant, Konstitucija negali pati veikti ex machina būdu be mūsų visų aktyvaus prisidėjimo. Tai ypač svarbu suvokti įvairių krizių metu, kai kyla pagunda konstitucinę demokratiją iškeisti į kokį nors laikiną specialųjį teisinį režimą, taip tarsi suspenduojant demokratinės Konstitucijos galiojimą.
Toliau mąstant apie Konstituciją, kaip apie (aktyvios) dalyvaujančios demokratijos fenomeną, į galvą būtent ir ateina specialaus teisinio režimo, t.y. šiuo atveju – karo padėties galiojimo patirtis tarpukario Lietuvoje (beje, karo padėtis, pagal 1922 m. Konstituciją, buvo viena iš nepaprastosios padėties rūšių). Čia reikia priminti, jog tarpukario Lietuvos politinė valdžia nesiryžo panaikinti dar 1919 metais įvestos karo padėties net po 1922 m. Konstitucijos priėmimo, todėl pastaroji galiojo praktiškai visą demokratinį I-osios Lietuvos Respublikos laikotarpį (1920-1926 m.). Aišku, 1922 m. Konstitucijos galiojimo ketverių metų laikotarpiu ne visuomet buvo pilnai „aktyvuotos“ vadinamosios nepaprastosios priemonės, tačiau pats faktas, kad vidaus reikalų ministras ir apskričių viršininkai galėjo riboti ar visai uždrausti Konstitucijoje garantuotą žodžio ir spaudos bei susirinkimų laisvę, o kartais tai ir padarydavo (t.y. taip tarsi dalinai suspenduojant pačią Konstituciją), daug ką pasako apie tuometinės valdžios ir didelės dalies visuomenės požiūrį į Konstituciją. Beje, toks atsainus požiūris į Konstituciją padarė „meškos paslaugą“ tuometinei visuomenei reaguojant į 1926 m. gruodžio perversmą ir po to įsigalėjusį autoritarinį režimą, kurį valdžiai buvo daug lengviau pateisinti, anksčiau pripratinus prie laikino specialaus teisinio režimo nuolatinumo.
Taigi, šia prasme 1922 m. Konstitucija per trumpą jos galiojimo laikotarpį netapo (o gal tiksliau – nespėjo tapti) tarpukario Lietuvos visuomenės konstitucine vertybe, kurią ji būtų pasiryžusi ginti. Visgi, kaip jau buvo minėta, sovietų okupacija ir jos žiaurumai šviesiausiai Lietuvos visuomenės daliai leido grįžti prie 1922 m. Konstitucijos neišnaudoto demokratinio potencialo. Todėl šiandien, minėdami mūsų pirmosios modernios demokratinės Konstitucijos šimtmetį, turime galimybę ir pareigą ja didžiuotis, bet tam, kad tai galėtume daryti ne tik patys vieni, būtina teisininkams ir istorikams kuo skubiau išversti ją į anglų ir kitas užsienio kalbas. Be to, šiandien būtina išmokti ir šios Konstitucijos trumpo galiojimo pamokas, todėl reikia jau mokykloje moksleiviams leisti suprasti konstitucionalizmo ir demokratijos reikšmę tam, kad Konstitucija ir jos įtvirtintos konstitucinės vertybės: teisinė valstybė, demokratija ir žmogaus teisės, taptų mūsų visų visuomeninio sugyvenimo savastimi, kurią reikalui esant ryžtumės apginti. Pagaliau, šiandien būtina įgyvendinti tinkamą parlamentinę ir teisminę nepaprastosios padėties ir kitų „laikinųjų“ specialiųjų teisinių režimų kontrolę tam, kad pastarieji negalėtų visai ar dalinai suspenduoti Konstitucijos ir jos vertybių, nes, tokie Konstitucijos „laikini suspendavimai“ gali vėl sudaryti sąlygas autoritarinėms tendencijoms, kadangi, kaip rodo istorija, nieko nėra pastovesnio už valdžios koncentravimo vienose rankose „laikinumą“. Taigi, su šimtmečio jubiliejumi, brangieji…
Doc. dr. Vaidoto A. Vaičaičio paskaita, skirta 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos jubiliejui
Dr. Vaidotas A. Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas
