LAT: lizingo davėjai, kuriems priklausančios transporto priemonės bus naudojamos vykdant viešojo pirkimo sutartį, nelaikytini techninio pajėgumo skolintojais, todėl jų nereikia išviešinti pasiūlyme

022 m. balandžio 13 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo bylą ( Nr.e3K-3-85-969/2022) dėl viešųjų pirkimų procedūrų teisėtumo Panevėžio rajono savivaldybės administracijos (atsakovės, perkančiosios organizacijos) vykdytame viešajame keleivių vežimo paslaugų pirkime.

Ieškovė UAB „Transrevis“ kreipėsi į teismą prašydama pripažinti neteisėtu ir panaikinti perkančiosios organizacijos sprendimą, kuriuo UAB „Kautra“ buvo pripažinta pasiūlymo II–IV pirkimo dalių laimėtoja. Ieškovė ginčijo perkančiosios organizacijos sprendimą argumentuodama tuo, kad UAB „Kautra“, pateikdama pasiūlymą, neišviešino trečiųjų asmenų, kurių pajėgumais remiasi siekdama įvykdyti konkurso sąlygas, – lizingo davėjų, kuriems nuosavybės teise priklauso pasiūlyme nurodyti autobusai. Apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškovės prašymą ir panaikino viešojo pirkimo rezultatus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažino pagrįstais UAB „Kautra“ kasacinio skundo argumentus, kad ji savo pasiūlyme neprivalėjo išviešinti lizingo davėjų, kuriems nuosavybės teise priklauso autobusai, ketinami naudoti vykdant pirkimo sutartį.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, nors lizingo objektas nuosavybės teise priklauso lizingo davėjui, būtent lizingo gavėjui priklauso daikto valdymo ir naudojimo teisė. Vyraujantis lizingo davėjo interesas yra ne nuosavybės įsigijimas, bet finansinė nauda – įsigyti lizingo gavėjo pageidaujamą daiktą tam, kad vėliau jis būtų perduodamas lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo tikslais už atitinkamą užmokestį.

Atsižvelgdamas į lizingo sutarties sampratą, jos esmę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad daiktai, tiekėjo valdomi ir naudojami lizingo sutarties pagrindu, bendrąja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) 49 straipsnio prasme priskirtini tiekėjo – lizingo gavėjo, o ne lizingo davėjo pajėgumams.

Todėl pagal bendrąją taisyklę tais atvejais, kai, perkant paslaugas (darbus), pirkimo sąlygose nurodomi tiekėjų techninio pajėgumo reikalavimai (pvz., nurodomi konkretūs reikalavimai turėti tam tikrus techninius duomenis atitinkančias transporto priemones), tiekėjai, ketinantys teikti paslaugas (vykdyti darbus) naudodami daiktus, valdomus lizingo sutarties pagrindu, savo pasiūlymuose atskirai neprivalo išviešinti lizingo davėjų kaip ūkio subjektų, kurių pajėgumais remiasi. Priešingas šios normos aiškinimas suponuotų formalų VPĮ taikymą, be viešąjį interesą atitinkančio tikslo didintų tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų administracinę naštą.

Byloje nenustatyta, kad trečiojo asmens teisė vykdant pirkimo sutartį naudotis autobusais kokiu nors būdu priklausytų nuo lizingo davėjų valios, priešingai, nagrinėtu atveju autobusai yra neatsiejamai susiję su pačiu trečiuoju asmeniu ir jo teise jais naudotis savo nuožiūra.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai trečiojo asmens pasiūlyme nurodytus lizingo sutarties pagrindu valdomus ir naudojamus autobusus, numatomus naudoti pirkimo sutarčiai vykdyti, kvalifikavo kaip rėmimąsi kitų ūkio subjektų pajėgumais VPĮ 49 straipsnio prasme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija