Konstitucinis Teismas nenagrinės prašymo įvertinti teisinio reguliavimo, susijusio su universiteto ligoninių tinklo pertvarka, konstitucingumą

Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu gražino pareiškėjai Seimo narių grupei dalį prašymo ištirti, ar Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. I-1367 2, 27, 32 ir 33 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-814 (toliau – Įstatymas):

– 1 straipsnis tiek, kiek jame nustatytas ribotas universiteto ligoninių skaičius konkrečiame mieste, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 1 straipsnis ir 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas tiek, kiek, pasak pareiškėjos, aukštosios mokyklos, esančios universiteto ligoninių dalininkėmis kartu su valstybe, yra verčiamos priimti sprendimus, galimai neatitinkančius jų valios, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 3 dalims;

– 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas tiek, kiek jame, pasak pareiškėjos, numatomos išskirtinės teisės konkrečiam universitetui tapti naujai planuojamos universiteto ligoninės Klaipėdoje dalininku, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims.

Šiuo sprendimu Konstitucinis Teismas taip pat atsisakė nagrinėti pareiškėjos Seimo narių grupės prašymo dalį, kurioje prašyta ištirti, ar Įstatymo 1 straipsnis ir 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas tiek, kiek, pasak pareiškėjos, aukštosios mokyklos, esančios universiteto ligoninių dalininkėmis kartu su valstybe, yra verčiamos priimti sprendimus, galimai neatitinkančius jų valios, neprieštarauja Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas sprendime pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Seimo narių grupės prašymą pasirašo visi Seimo nariai, kurie su prašymu kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kartu nurodydami savo grupės atstovą (atstovus). Tačiau šiame Konstituciniam Teismui pateiktame pareiškėjos Seimo narių grupės prašyme jos atstovas (atstovai) pagal įstatymą (Seimo narys (nariai)) nebuvo nurodytas (nurodyti). Atsižvelgdamas į tai Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Seimo narių grupės prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 2 dalies reikalavimo prašyme nurodyti savo grupės atstovą (atstovus).

Pareiškėja savo abejones dėl Įstatymo 1 straipsnio tiek, kiek jame nustatytas ribotas universiteto ligoninių skaičius konkrečiame mieste, atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui grindė oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo bei teisinio saugumo ir teigė, kad nustatytas ribotas universiteto ligoninių skaičius konkrečiame mieste neatitinka šiuo metu esamos universiteto ligoninių sistemos, galimai pažeidžia universiteto ligoninių dalininkų – valstybinių universitetų – teisėtus lūkesčius dėl turimų teisių stabilumo.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal pareiškėjos ginčytą Įstatymo 1 straipsnį valstybinis universitetas gali būti universiteto ligoninės dalininku tik kartu su valstybe (valstybės, kaip viešųjų įstaigų dalininkės, teises ir pareigas įgyvendina Sveikatos apsaugos ministerija). Taigi universiteto ligoninė gali būti įsteigta, o veikianti universiteto ligoninė gali veikti toliau tik esant abiejų dalininkų sutarimui dėl jos steigimo ar tolesnės veiklos.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad jis savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją formuoti valstybės sveikatos politiką; valstybės sveikatos politiką formuojančios ir įgyvendinančios valstybės institucijos turi pareigą užtikrinti, kad valstybėje nuolat veiktų pakankamas tinklas tinkamai paskirstytų įvairias sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėja neatsižvelgė į šias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas ir nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių, kodėl įstatymų leidėjas, naudodamasis, be kita ko, jam suteikta diskrecija, negali nustatyti universiteto ligoninių skaičiaus konkrečiame mieste ir kodėl šiuo metu esamos universiteto ligoninių sistemos pertvarkymas turėtų būti traktuojamas pagal Konstituciją kaip galimai pažeidžiantis universiteto ligoninių dalininkų – valstybinių universitetų – teisėtus lūkesčius dėl turimų teisių stabilumo. Pareiškėja taip pat nepaaiškino, kodėl tuo atveju, kai universiteto ligoninės steigimas priklauso nuo dviejų dalininkų valios, t. y. tokia ligoninė gali būti įsteigta ir veikti tik tol, kol yra abiejų dalininkų sutarimas dėl jos veiklos, vienam iš dalininkų (valstybei) išreiškus valią sumažinti tokių ligoninių skaičių, vien tokios valios išreiškimu yra pažeidžiami kitų dalininkų (valstybinių universitetų) teisėti lūkesčiai, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas.

Pareiškėja taip pat ginčijo Įstatymo 1 straipsnio, 5 straipsnio 3 dalies 2 punkto tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 3 dalims.

Pareiškėjos teigimu, ginčytu teisiniu reguliavimu įtvirtintas siūlymas iki nustatyto termino valstybiniams universitetams priimti galimai neatitinkančius jų valios sprendimus, susijusius su jų, kaip universiteto ligoninių dalininkų, teisėmis, pažeidžia jų nuosavybės teisę, autonomiją ir ūkinės veiklos laisvę.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja, grįsdama savo teiginius dėl priverstinės universiteto ligoninių tinklo pertvarkos, citavo kai kurias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, susijusias su aukštųjų mokyklų autonomija, ūkinės veiklos ir iniciatyvos laisve, savininko teise pasirinkti nuosavybės naudojimo būdą, tačiau nepaaiškino, kaip, jos nuomone, teisiniu reguliavimu, numatančiu valstybinių universitetų diskreciją apsispręsti dėl buvimo universiteto ligoninės dalininku, valstybiniai universitetai, esantys universitetų ligoninių dalininkais, yra verčiami priimti galimai jų valios neatitinkančius sprendimus.

Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė jos abejones pagrindžiančių teisinių argumentų dėl šioje prašymo dalyje nurodytų Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai.

Ginčydama Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkto tiek, kiek jis, pasak pareiškėjos, numato išskirtines teises konkrečiam universitetui tapti naujai planuojamos universiteto ligoninės Klaipėdoje dalininku, atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims, pareiškėja, be kita ko, nurodė, kad šioje Įstatymo nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudaromos išskirtinės sąlygos Klaipėdos universitetui tapti naujai planuojamos universiteto ligoninės Klaipėdoje dalininku, iškreipiama sąžininga konkurencija tarp aukštųjų mokyklų, neužtikrinamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėja neatsižvelgė į oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl įstatymų leidėjo diskrecijos formuoti valstybės sveikatos politiką ir nepaaiškino, kodėl, be kita ko, įgyvendinant Įstatymo parengiamuosiuose dokumentuose nurodytus tikslus Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas turėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reikalavimo valstybei reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, kaip antai, įstatymų leidėjui, be kita ko, ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiant sudaryti teisines prielaidas vakarų Lietuvos regione turėti aukščiausio lygio paslaugas teiksiančią universiteto ligoninę, gerinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą vakarų Lietuvos regiono gyventojams.

Pareiškėja taip pat nepaaiškino, kodėl, jos nuomone, pasiūlymo Klaipėdos miesto savivaldybei priimti sprendimus, kurių pagrindu atsirastų galimybė įsteigti naują universiteto ligoninę, įtvirtinimas Įstatyme turėtų būti vertinamas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatą, ginančią sąžiningos konkurencijos laisvę.

Konstitucinis Teismas  taip pat pažymėjo, kad pareiškėja, teigdama, jog universiteto ligoninių pertvarka yra nemotyvuota ir objektyviai nepaaiškinama, be kita ko, kėlė ginčyto teisinio reguliavimo suponuojamos sveikatos priežiūros įstaigų pertvarkos, taip pat ir riboto ligoninių skaičiaus nustatymo tam tikrame mieste, tikslingumo klausimą. Konstitucinis Teismas priminė, kad jis nevykdo teisės aktų konstitucinės kontrolės jų priėmimo tikslingumo aspektu.

Atsižvelgdamas į visa tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjos prašymas, kaip neatitinkantis Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte, 2 dalyje nustatytų reikalavimų, yra grąžintinas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.

Pareiškėja taip pat ginčijo Įstatymo 1 straipsnio, 5 straipsnio 3 dalies 2 punkto tiek, kiek pagal juos, pasak pareiškėjos, aukštosios mokyklos, esančios universiteto ligoninių dalininkėmis kartu su valstybe, yra verčiamos priimti sprendimus, galimai neatitinkančius jų valios, atitiktį Mokslo ir studijų įstatymo (2016 m. birželio 29 d. redakcija) 8 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nenagrinėja, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą, nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų. Prašymai išspręsti tokius klausimus yra nežinybingi Konstituciniam Teismui.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą, jeigu jo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

Sprendimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2634/content

LRKT informacija