Individualių konstitucinių skundų priėmimas: nuo nesėkmingo bandymo apriboti Seimo Etikos ir procedūrų komisijos diskreciją atsisakyti pradėti tyrimą dėl politiko elgesio iki sėkmingai iškelto klausimo dėl Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo nuostatos konstitucingumo

Dėl galimybės apskųsti teismui Seimo Etikos ir procedūrų komisijos (Komisija) sprendimą atsisakyti priimti skundą dėl valstybės politiko elgesio atitikties Valstybės politikų elgesio kodekso (Kodeksas) ir kitų teisės aktų reikalavimams

Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimu panaikino Komisijos sprendimą nepradėti tyrimo pagal pareiškėjo skundą ir įpareigojo Komisiją išnagrinėti pareiškėjo skundą iš naujo ir priimti dėl jo sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2021 m. kovo 10 d. galutine ir neskundžiama nutartimi panaikino VAAT sprendimą ir bylą nutraukė, konstatavęs, kad Komisija, atsisakydama priimti pareiškėjo skundą, neveikė kaip viešojo administravimo subjektas ir kad administraciniai teismai neturi jurisdikcijos spręsti ginčo dėl Komisijos narių naudojantis laisvu Seimo nario mandatu priimto sprendimo nepradėti tyrimo pagal pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su individualiu konstituciniu skundu (prašymu), prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 30 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja (neprieštaravo) Kodekso 10 straipsnis (2015 m. gruodžio 15 d., 2019 m. birželio 27 d. redakcijos) tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų leidžiama apskųsti teismui Komisijos sprendimus atsisakyti priimti asmenų skundus dėl valstybės politiko galimai padarytų Kodekse nustatytų valstybės politikų elgesio principų, nuostatų ar institucijos, kurioje politikas eina pareigas, veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose valstybės politikui nustatytų reikalavimų pažeidimų.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs individualiame skunde išdėstytus argumentus, visų pirma nustatė pareiškėjui terminą iki 2021 m. spalio 20 d. šiems trūkumams pašalinti:

1. Pareiškėjas, teigdamas, kad ginčijamas teisinis reglamentavimas, pagal kurį Komisijos sprendimas atsisakyti priimti skundą dėl politiko elgesio neskundžiamas teismui, (i) nepagrįstai riboja asmens teisę kreiptis į teismą, (ii) suteikia galimybę Komisijai piktnaudžiauti savo teisėmis, atsisakyti priimti asmenų skundus, nesant teisės aktuose nustatytų atsisakymo priimti nagrinėti skundą pagrindų, (iii) sudaro galimybę Komisijai selektyviai atsirinkti skundus, Konstitucinio Teismo vertinimu, nepateikė teisinių argumentų, kodėl Komisijai suteikta diskrecija spręsti pradėti valstybės politiko elgesio tyrimą pagal asmens skundą, ar jo nepradėti, t. y. priimti politinį sprendimą turėtų būti ribojama. Be to, pareiškėjas, teigdamas, kad ginčijamu teisiniu reglamentavimu pažeidžiama pareiškėjo teisė kreiptis į teismą, teisiniais argumentais nepagrindė, kodėl tam tikro valstybės politiko elgesiu pažeistos jo teisės gali būti apgintos tik šiuo pareiškėjo pasirinktu būdu – teismui skundžiant Komisijos sprendimą atsisakyti pradėti tyrimą dėl valstybės politiko elgesio, o ne kitais teisės aktuose nustatytais pažeistų teisių gynimo būdais, inter alia pagal Civilinį kodeksą ginant asmens garbę ir orumą teisme.
2. Pareiškėjas, teigdamas, kad Kodekse nesant nustatytos asmens teisės skųsti teismui Komisijos sprendimą atsisakyti pradėti tyrimą pagal jo skundą, asmuo, pasirinkęs savo pažeistas teises ginti pagal Kodekso nustatytą tvarką ir pateikęs skundą Komisijai, atsiduria blogesnėje padėtyje, palyginti su valstybės politiku, kuris turi teisę pateikti skundą teismui dėl Komisijos sprendimo, Konstitucinio Teismo vertinimu, teisiniais argumentais nepagrindė, kodėl asmenys, pateikę Komisijai skundą pradėti tyrimą dėl valstybės politiko elgesio, ir asmenys, dėl kurių atlikus tyrimą yra priimtas Komisijos sprendimas, turėtų būti traktuojami kaip esantys vienodoje (panašioje) padėtyje.
3. Konstitucinio Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kodėl jis turi teisę ginčyti Kodekso 10 straipsnio (2019 m. birželio 27 d. redakcija, įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d.) atitiktį Konstitucijai, nes šios nuostatos pagrindu nėra priimtas sprendimas, galimai pažeidęs pareiškėjo konstitucines teises ar laisves.

Šalindamas trūkumus, pareiškėjas patikslino prašyme išdėstytus motyvus, kuriais grindė ginčijamoji teisinio reglamentavimo atitiktį Konstitucijai, ir suformulavo naują prašymą ištirti, ar Kodekso 10 straipsnis (2015 m. gruodžio 15 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 33 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Konstitucinis Teismas padarė šias išvadas:

1. Pareiškėjas visgi nepateikė teisinių argumentų, kodėl pagal Konstituciją Kodekse turėtų būti nustatyta galimybė teismui skųsti Komisijos, esančios politiniu pagrindu formuojamu Seimo struktūriniu padaliniu, sprendimą atsisakyti pradėti tyrimą ir kodėl tik šiuo pareiškėjo pasirinktu būdu galėtų būti įgyvendinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą. Nors pareiškėjas savo prašymą grindė argumentu, kad šiuo atveju mutatis mutandis turi būti taikoma konstitucinė doktrina dėl galimybės skųsti Seimo sprendimą atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti, tačiau, Konstitucinio Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių, kodėl teisė teikti skundą Komisijai dėl valstybės politiko elgesio, galimai pažeidžiančio Kodekso nuostatas, turėtų būti prilyginama Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai piliečių peticijos teisei. Teismo įsitikinimu, iš pareiškėjo prašyme išdėstytų motyvų liko neaišku, kodėl, kodėl, abejodamas ginčijamo teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui, pareiškėjas lygina asmenis, esančius skirtingose teisinėse padėtyse. Tai nustatęs, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjas trūkumų nepašalino ir dėl to grąžino pareiškėjui šią prašymo dalį.
2. Nustatęs, kad Kodekso 10 straipsnyje (2019 m. birželio 27 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo pagrindu nebuvo priimtas sprendimas, kuriuo galėjo būti pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės ar laisvės, ir pareiškėjas, šalindamas trūkumus, nepateikė teisinių argumentų, įrodančių, kad jis turi teisę teikti individualų skundą dėl minėtos nuostatos atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas šią pareiškėjo prašymo dalį atsisakė priimti nagrinėti.
3. Nustatęs, kad pareiškėjas, šalindamas trūkumus suformulavo naują prašymą ištirti Kodekso 10 straipsnio (2015 m. gruodžio 15 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 33 straipsnio 1 ir 2 dalims, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad neturi pagrindo spręsti dėl tokio prašymo.

Dėl siurprizinių teismų sprendimų priėmimo

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti sprendimus dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo ir pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, grąžinti jį į ankstesnes pareigas, priteisti kompensaciją. VAAT 2009 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, tačiau LVAT 2010 m. spalio 4 d. sprendimu VAAT sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmetė. Atnaujinęs procesą dėl to, kad Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas 2019 m. liepos 24 d. priėmė išvadą, kurioje, nustatęs, jog pareiškėjui taikytu Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu buvo ribojami valdžios institucijų įgaliojimai vertinti individualią situaciją ir prireikus taikyti atleidimui iš tarnybos alternatyvias priemones, konstatavo Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 straipsnio c punkto pažeidimą[1], LVAT galutine ir neskundžiama 2021 m. gegužės 12 d. nutartimi paliko nepakeistą LVAT 2010 m. spalio 4 d. sprendimą.

Pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymas (ABTĮ) tiek, kiek jame neįtvirtintas draudimas administraciniams teismams savo sprendimus grįsti argumentais, dėl kurių šalys neturėjo galimybės pasisakyti bylos nagrinėjimo metu.

Pareiškėjo nuomone, ABTĮ nenustačius pareigos teismui, prieš nusprendžiant, kokiais argumentais bus grindžiamas teismo sprendimas, iš pradžių išsiaiškinti kokia yra proceso šalių pozicija dėl tokių „planuojamų argumentų“, susijusių su teisės taikymu ir (ar) dokumentų vertinimu, neužtikrinama pareiškėjo konstitucinė teisė būti išklausytam teisme ir tinkamas teismo procesas[2].

Konstitucinis Teismas laikėsi pozicijos, kad tik pats teismas sprendžia, kaip jam reikėtų nagrinėti bylą. Įvertinęs pareiškėjo individualiame konstituciniame skunde išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, ginčydamas ABTĮ atitiktį Konstitucijai, visgi nesutiko ne su konkrečiomis ABTĮ nuostatomis, o su LVAT 2021 m. gegužės 12 d. nutartyje pateiktu bylos aplinkybių vertinimu. Kadangi Konstituciniam Teismui nesuteikti įgaliojimai peržiūrėti teismų išnagrinėtų bylų ir panaikinti (pakeisti) teismų sprendimų, Konstitucinis Teismas pripažino šį pareiškėjo prašymą nežinybingu Konstituciniam Teismui ir jį atsisakė nagrinėti.

Dėl Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) (Įstatymas) nuostatų konstitucingumo

VAAT 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarimo (Nutarimas) panaikinimo ir įpareigojimo Vyriausybei priimti sprendimą dėl pareiškėjos atitikties nacionalinio saugumo interesams. LVAT 2021 m. kovo 3 d. neskundžiama nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir VAAT sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėja kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydama ištirti Įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų bei Nutarimo konstitucingumą.

Pirma. Pareiškėja prašė ištirti, ar Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Įstatymo 12 straipsnio 15 dalis tiek, kiek pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nurodytos grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančios priežastys (investuotojas kreipimosi į Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisiją (Komisija) metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis) laikomos nepašalinamomis.

Pareiškėja šią prašymo dalį grindė tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reglamentavimą, pareiškėjos teigimu, investuotojas, kartą pripažintas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų Įstatymo 11 straipsnio 2 punkto pagrindu, visam laikui laikomas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, neatsižvelgiant į jokias faktines aplinkybes ir nesant jokių šios nuostatos netaikymo sąlygų, net jeigu nustatyti rizikos veiksniai būtų seniai išnykę. Toks teisinis reglamentavimas neleidžia pakeisti neigiamo investuotojo vertinimo nacionalinio saugumo požiūriu, net jei ateityje investuotojas visiškai suderintų savo elgesį su teisės aktų reikalavimais, todėl yra neproporcingas.

Tai įvertinęs ir nustatęs, kad pareiškėjos veikla vykdoma tik strategiškai svarbiame transporto sektoriuje, ji, siekdama investuoti, pagal Įstatymą beveik visada privalo gauti sprendimą dėl jos pripažinimo atitinkančia nacionalinio saugumo interesus, o ginčijamas teisinis reglamentavimas itin reikšmingai ir negrįžtamai apriboja ūkinės veiklos ir verslo plėtros galimybes, Konstitucinis Teismas šią pareiškėjos prašymo dalį priėmė nagrinėti.

Antra. Pareiškėja prašė ištirti, ar Konstitucijai neprieštaravo Įstatymo 20 straipsnis tiek, kiek jame, pasak pareiškėjos, nenustatyta asmens teisė apskųsti Vyriausybės neveikimą.

Konstitucinis Teismas, vertindamas šią pareiškėjos prašymo dalį, priminė konstitucinę doktriną, pagal kurią asmuo turi teisę kreiptis į VAAT dėl Įstatymo pagrindu priimto Vyriausybės nutarimo, kuriuo buvo (galėjo būti) pažeistos jo teisės ar laisvės, teisėtumo, o VAAT, jeigu yra pagrindas manyti, kad apskųstas Vyriausybės nutarimas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, turi pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Vyriausybės nutarimas atitinka Konstituciją ar įstatymus. Tokių abejonių teismui nekilus, teismas turi konstitucinius įgaliojimus išnagrinėti bylą dėl Vyriausybės nutarimo panaikinimo iš esmės. Taip pat nustatė, kad LVAT, nagrinėdamas pareiškėjos apeliacinį skundą ir spręsdamas dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Vyriausybę priimti sprendimą dėl pareiškėjos atitikties nacionalinio saugumo interesams, konstatavo, jog toks reikalavimas negali būti savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku dėl nepriskirtinumo administracinių teismų kompetencijai. Suformuotos konstitucinės jurisprudencijos ir faktinės situacijos kontekste, Konstitucinis Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja iš tikrųjų abejoja ne Įstatymo 20 straipsnio konstitucingumu, tačiau kvestionuoja Įstatymo 20 straipsnio taikymą jos atžvilgiu. Todėl šią prašymo dalį Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti kaip nežinybingą Konstituciniam Teismui.

Trečia. Pareiškėja prašė ištirti, ar Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 12 straipsnio 12, 13 dalims neprieštaravo Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 (2018 m. kovo 21 d. redakcija) patvirtinto Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašo (Aprašas) 48 punkto, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad prie Vyriausybei teikiamos Komisijos išvados pridedamos institucijų parengtos išvados, „jeigu jos nepažymėtos slaptumo žyma“, dalis. Tačiau, Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad pareiškėja iš tiesų kvestionuoja ne Aprašo 48 punkto konstitucingumą, tačiau nesutinka su LVAT pateiktu Aprašo 48 punkto aiškinimu, t. y. kad Aprašo 48 punktas reglamentuoja Komisijos veiksmus ir kad jis nevaržo Vyriausybės teisės susipažinti su slaptumo žyma pažymėta informacija, atsisakė nagrinėti šią prašymo dalį kaip nežinybingą Konstituciniam Teismui.

Ketvirta. Pareiškėja prašė ištirti, ar Nutarimas tiek, kiek juo, pasak pareiškėjos, nepriimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjos atitikties nacionalinio saugumo interesams ir jos teisės investuoti, neprieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 94 straipsnio 2, 7 punktams, taip pat ar Nutarimo 1 punktas (kuriame nurodyta, kad pareiškėjos neatitikties nacionalinio saugumo interesams faktinės aplinkybės, nurodytos Komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendime, nėra pasikeitusios) ir pats Nutarimas (kurio 2 punktu Komisijai pavesta nustatyti pareiškėjai rekomendacijas, kurių laikantis pareiškėjos planuojama atlikti investicija nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui) neprieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 12 straipsnio 13 daliai.

Visų pirma, Konstitucinis Teismas pripažino, kad nėra tyrimo dalyko dėl Nutarimo konstitucingumo, nes, priešingai nei aiškino pareiškėja, Nutarimas yra administracinės procedūros dėl investuotojo kreipimosi galutinis rezultatas, t. y. galutinis sprendimas, kurį įgaliota priimti Vyriausybė. Antra, Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad dėl pareiškėjos prašyme išdėstytų argumentų, susijusių su tuo, kad, pareiškėjos nuomone, Nutarimas nepagrįstas faktiniais duomenimis, nes Vyriausybei nebuvo pateikti dokumentai, kurie buvo pateikti Komisijai, Nutarimas priimtinas išimtinai apsiribojant Komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimu, nesilaikant procedūrų, buvo įvertinti administracinių teismų, konstatavo, kad pareiškėja iš esmės kvestionuoja ne Nutarimo konstitucingumą, o administracinių teismų motyvus ir siekia jų peržiūrėjimo. Todėl šią prašymą dalį atsisakė nagrinėti kaip nežinybingą Konstituciniam Teismui.

Vadinasi, Konstitucinis Teismas iš esmės pasisakys tik dėl Įstatymo 12 straipsnio 15 dalies konstitucingumo.

Parengė Simona Bareikytė, VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros doktorantė, Mokslinės teminės grupės „Administracinės teisės pokyčiai: adaptyvios lyderystės viešajame administravime link“ narė

---

[1] Detaliau apie tai skaityti čia.

[2] Primintina, kad prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (tiesiogiai) (ABTĮ 10 str. 1 d.). Teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.). Prireikus, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, gali pasiūlyti pateikti papildomų įrodymų arba proceso šalių prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 56 str. 5 d.).