Komentarai

J. Paužaitė-Kulvinskienė. Teisėjų profesinės etikos priežiūros modelis: instituciniai ir procedūriniai aspektai

„<…> teismų sistema yra silpniausia iš visų valdžių – ji neturi nei savo lėšų, nei savo policijos. Vis dėl to teismų sistema turi teisingumo reputaciją.  Todėl profesinė reputacija, kurią kuria patys teisėjai taps arba didžiausiu kiekvieno teisėjo turtu, arba didžiausia rizika[1]“, – teigia vienos galingiausių pasaulio valstybių, JAV Aukščiausiojo teismo teisėja, Harvardo universiteto profesorė M. Minow.   

Teisėjo profesinė reputacijos įvertinimo sistema yra svarbi dedamoji teismų nepriklausomumo principo mozaikoje. Teisėjo profesinė etikos ir atsakomybės įvertinimo modelis įtakoja pasitikėjimą teismų sistema, tad drausminės procedūros dėl teisėjų – tai jautriausi su teismų nepriklausomumu susiję atvejai. Tačiau ir teisėjų atžvilgiu drausminė tvarka turi būti taikoma su reikiamomis garantijomis, kad nebūtų rizikos, jog ta tvarka galėtų būti naudojamasi kaip teisėjo veiklos politinės ar socialinių grupių kontrolės sistema. Joje svarbūs yra keli elementai: pirma – teisėjų tinkamo elgesio (etikos) taisyklės, t.y. vertybinis pagrindas, kuris nustato teisėjo profesinio elgesio (t.y. kompetencijos, objektyvumo)  ir asmeninio elgesio (etinius: sąžiningumo, taktiškumo, atidumo, orumo), standartus. Kitas elementas – institucinė sąranga ir procedūrinė tvarka, kaip įvertinama teisėjų profesinės etika ir ultima ratio atvejais teisėjui pritaikoma drausminė atsakomybė, įskaitant atleidimą iš pareigų. Institucinis ir procedūrinis  teisėjo etikos įvertinimo elementai parodo, kiek efektyviai abstraktūs etikos standartai gali būti pritaikyti konkretaus teisėjo veiklai. Visuomenei ir politinėms valdžių institucijoms yra svarbu, jog vertybiškai abstrakčiai apibrėžtos teisėjų etiško elgesio taisyklės (Teisėjų etikos kodeksai) efektyviai veiktų realiame gyvenime. Tiek substantyvūs aukštos etikos/moralės/kompetencijos standartai, tiek procedūrinė teisėjo patraukimo drausminė atsakomybėn tvarka yra skirti tam, kad žmonės tikėtų ir pasitikėtų teismo, kaip teisinių ginčų arbitro, nešališkumu ir objektyvumu. Tačiau tuo pačiu tokia tvarka negali procedūriškai diskriminuoti atsakomybė traukiamo teisėjo, nes ir jo atžvilgiu galioja sąžiningumo ir nešališkumo kultūra, bendra visiems visuomenės nariams, įskaitant ir teisėjus. Todėl ne tik įstatymų leidėjas, bet ir „<…> teisminės valdžios savireguliacijos ir savivaldos sistema privalo užtikrinti, <…> kad kiekvienas neteisėtas ar neetiškas teisėjo poelgis bus deramai įvertintas“, reiškia be to, jog teisėjų drausminės atsakomybės tvarka yra sąlyga, ir kad ir visuomenė, ir kitos valstybės valdžios (Respublikos Parlamentas, Respublikos Prezidentas bei Vyriausybė) pasitikėtų teisminės valdžios savivaldos, kaip autonominės sistemos nuo kitų valdžių, efektyvumu ir atvirumu. Tai gi, drausmines procedūras turėtų atlikti nepriklausoma institucija, veikianti kaip teismas ir suteikianti visas teisingo bylos nagrinėjimo garantijas. Teisėjas, kuriam taikoma drausminė procedūra, turėtų turėti teisę apskųsti sprendimą ir taikomą sankciją. Drausminės sankcijos turėtų būti proporcingos[2].

Nacionalinės valstybės gali taikyti įvairius teisėjo profesinės etikos priežiūros/drausminės atsakomybės modelius. Šitas klausimas yra paliktas kiekvienos nacionalinės valstybės konstituciniam autonominiam reguliavimui ir jo detalizavimui ordinarinėje teisėje. Įdomu, jog nuo 2019 m. ES teisingumo švieslentėje (Justice barometer) rengiamos ES valstybių narių teisėjų ir prokurorų drausminių procedūrų apžvalgos[3].

Lietuvoje taikomas teisėjų drausminės atsakomybės modelio ribos pirmiausia yra kildinamos iš konstitucinėse teisėjų nepriklausomumo garantijos. Pabrėžiant, jog drausminių priemonių taikymas teisėjams turi būti organizuojamas taip, kad nebūtų pažeidžiamas realus teisėjų nepriklausomumas (Konstitucinio teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Teisėjams taikomos drausminės atsakomybės priemonės, jų taikymo pagrindai ir sąlygos turi būti nustatyti įstatymu. Tai, reiškia, jog taikant drausminės atsakomybės priemones turi būti išlaikoma teisėjų nepriklausomumo ir jų asmeninės atsakomybės pusiausvyra.

Teismų įstatymo 83 straipsnyje nustatyta, kad “teisėjas atsako drausmine tvarka <…> už TEISĖJO vardą žeminantį poelgį <…>”. TEISĖJO vardą žeminantis poelgis – tai su a) TEISĖJO garbe nesuderinamas ir Teisėjų Etikos taisyklių reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas TEISĖJO vardas bei kenkiama teismo autoritetui, ir b) kad TEISĖJO vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimasaiškiai aplaidus konkrečios TEISĖJO pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties (3 dalis).  Nei viename teisės akte expressis verbis ar sąrašo principu negalima nustatyti, kokie teisėjo poelgiai priskirtini prie tokių, kuriais yra pažeminamas teisėjo vardas; formuluotė „teisėjo vardą pažeminantis poelgis“ yra talpi, ji apima ne tik teisėjo elgesį, kuriuo jis teisėjo vardą pažemino vykdydamas savo, kaip teisėjo, įgaliojimus, bet ir teisėjo vardą pažeminusį elgesį, nesusijusį su teisėjo įgaliojimų vykdymu (vairavimas išgėrus, smurtas artimoje aplinkoje, taip pat kiti administraciniai ar baudžiamieji deliktai;). Be to, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, taip pat teismų savivaldos institucijos turi diskreciją nustatyti, kokie teisėjo poelgiai priskirtini prie tokių, kuriais pažeminamas teisėjo vardas, tačiau nei įstatymais, nei teismų savivaldos institucijų sprendimais negali būti nustatytas koks nors išsamus (baigtinis) poelgių, kuriais teisėjas pažemina teisėjo vardą, sąrašas. Ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, kiekvieną kartą turi būti sprendžiama įvertinus visas su tuo poelgiu susijusias ir turinčias reikšmės bylai aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. sausio 16 d. nutarimai).

Vertinant, ar konkrečiu veiksmu yra pažeminamas teisėjo vardas, ar visgi, tokios teisėjo veiklos vertinti negalima, nes tai būtų kišimasis į procesinį savarankiškumą, jokiu būdu negali būti pažeistas teisėjo realus procesinis nepriklausomumas, t.y. negali būti sudarytos prielaidos kištis į teisėjų veiklą nagrinėjant bylas ir priimant sprendimus. Tačiau drausminės atsakomybės priemonės teisėjui gali būti taikomos už tam tikrą jo elgesį ir kai jis vykdo teisėjo įgaliojimus (už vengimą atlikti pareigas ar už netinkamą jų atlikimą, inter alia aplaidų bylų nagrinėjimą), taip pat už teisėjo elgesį, nesusijusį su teisėjo įgaliojimų vykdymu. (Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimas). Pastaroji nuostata, praktikoje gali kelti iššūkių, įvertinant ar teisėjui padarius teisės taikymo ir aiškinimo klaidas būtų laikytina aplaidžiu bylos nagrinėjimu. Vien tai, kad aukštesnės instancijos teismas, proceso įstatymų nustatyta tvarka peržiūrėjęs teisėjo priimtą sprendimą, jį pakeitė arba panaikino dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, nereiškia, kad yra pagrindas taikyti teisėjui drausminę atsakomybę. Tik nuolat pasikartojančios šiurkščios, akivaizdžios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, nuolat pasikartojantys šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti teisėjui priimant sprendimus, yra pagrindas teisėjo elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą (inter alia aplaidų bylų nagrinėjimą). Tai reiškia pirmiausia reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, ir tik konstatavus šias aplinkybės, vėliau yra pagrindas taikyti teisėjui drausminę atsakomybę, pripažinti jį savo poelgiu pažeminusiu teisėjo vardą; TEDK praktikoje formuojasi praktika, jog aplaidžiu konkrečios teisėjo pareigos neatlikimu gali būti laikomas tik toks atvejis, kuris atitinka dvi sąlygas: pirma – kai pažeidimas akivaizdus, ir antra – toks teisėjo pareigos nevykdymas turėtų sukelti tam tikras pasekmes – pažeisti bylos dalyvių teises ar teisėtus interesus ar sukelti kitokios žalos padarymą. Pavyzdžiui, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, buvo padaryta  klaidų – tiek posėdžio protokole, tiek nuosprendyje buvo įrašyta neteisinga bylą nagrinėjusios kolegijos sudėtis. Dėl šios priežasties apeliacinio teismo nuosprendis buvo panaikintas BPK nustatyta tvarka, tačiau etikos kodekse numatyto pareigingumo principo reikalavimas nors ir buvo pažeistas, tačiau minėtos klaidos buvo padarytos ne tik dėl teisėjų, tačiau ir dėl teismo darbuotojų techninio pobūdžio suklydimo, ir nors nuosprendis buvo panaikintas, tai nesukėlė nepataisomų neigiamų pasekmių, kadangi iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka buvo priimtas toks pats nuosprendis, kurio Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepakeitė.

Jau minėta, jog teisėjams taikomos drausminės atsakomybės priemonės, jų taikymo pagrindai ir sąlygos turi būti nustatyti įstatymu. Be to, taikant drausminės atsakomybės priemones turi būti išlaikoma teisėjų nepriklausomumo ir atsakomybės pusiausvyra. Nors ilgą laiką procedūrinės taisyklės buvo nacionalinis klausimas, tačiau pastaruoju metu tiek Europos Tarybos teisyne[4], tiek ES Teisingumo Teismo jurisprudencijoje[5] formuojasi naujas požiūris, jog teisėjų drausminės atsakomybės modelio atskiri elementai gali būti vertinami kaip neatitinkantys supranacionalinės teisės nuostatų. Visų pirma pabrėžiama, jogsprendimus dėl teisėjų karjeros priimanti institucija turėtų būti nepriklausoma. Siekiant garantuoti tokios institucijos nepriklausomumą, ne mažiau kaip pusė šios institucijos narių turėtų būti savo kolegų išrinkti teisėjai. Tačiau tais atvejais, kai Konstitucijos arba kito teisės akto nuostatose numatyta, kad sprendimus dėl teisėjų karjeros priima valstybės vadovas, iš teisminių institucijų atstovų daugiausia sudaryta nepriklausoma ir kompetentinga institucija turėtų būti įgaliota teikti rekomendacijas arba reikšti nuomones, kuriomis praktiškai vadovautųsi atitinkama valstybės vadovas.

Ar Lietuvoje nustatyta aiški, ar visgi, aiškumo ir procedūrinių standartų stokojanti, daugybinė teisėjo patraukimo drausminėn atsakomybėn tvarka? Pagrindinė procedūrinė eiga apibrėžta LR Teismų įstatyme – “teisėjas drausmine tvarka atsako Teisėjų garbės teisme” (1 dalis); , o iškelta drausmės byla perduodama Teisėjų garbės teismui (84 str. 6 dalis). Pastarosios nuostatos išlaiko normatyvinį nepriklausomo nagrinėjimo testą, garantuojant teisėjui pagrindines procedūrines teises, numatytas Teisėjų etikos ir drausmės komisijos bei Teisėjų garbės teismo veiklos aprašuose. Be to, Teisėjų garbės teismo sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Ši įprasta institucinė ir procedūrinė teisėjo drausminės atsakomybės modelio sąranga, kurioje praktiškai Teisėjų taryba nedalyvauja, atitinka konstitucinį požiūrį, jog „<…savavaldė teisminė valdžia pagal Konstituciją negali būti pernelyg centralizuota, ir tai, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją įstatymu įtvirtinti teisminės valdžios savivaldos institucijų sistemą, įgaliojimai vertinti teisėjų darbą nagrinėjant bylas ir teisėjų kvalifikaciją įstatymu gali būti suteikti ir kitai nei numatytoji Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje teismų savivaldos institucijai>.“

Taip pat Konstitucija numato ir quasi-sumarinę (pagreitintą) drausminės atsakomybės taikymo procedūrą– atleidimą iš pareigų, kurią savarankiškai inicijuoti gali tik LR Prezidentas (Konstitucijos 115 str. 5 d.), t.y. nepradėdamas įprastos drausminės atsakomybės taikymo procedūros, t.y. nesikreipdamas į TEDK ir nelaukdamas Teisėjų garbės teismo sprendimo. Vadovaujantis KT 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimu, joks Teisėjų garbės teismo sprendimas drausmės byloje, neapriboja, juo labiau nepaneigia, Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų kreiptis į Teisėjų tarybą patarimo dėl teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų. Šiuo atveju, minėta teisėjų institucija privalo ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimai). O tai reiškia, numatytas poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, suponuoja ne tik atitinkamų objektyvaus pobūdžio faktų nustatymą (konstatavimą), bet ir jų vertinimą (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas). Esant quasi-sumarinei procedūrai, nepriklausomo nagrinėjimo funkcijas turi užtikrinti Teisėjų taryba, kurios pareikšta nuomone, praktiškai vadovautųsi valstybės vadovas. Visgi, šiai dienai procedūrinės atsakomybėn taikomo teisėjo garantijos yra formuojamos ad hoc, teisės normų, kurios užtikrintų teisėjo nepriklausomumo ir atsakomybės neišvengiamumo balansą Teisėjų taryboje nėra. Be to, taikant quasi-sumarinę tvarką, teisėjo drausminės bylos iškėlimui nėra numatytas patraukimo atsakomybėn senaties terminas, tuo tarpu vadovaujantis bendrąją eiga, vad. Teismų įstatymo 84 str., drausmės byla teisėjui gali būti iškelta tuoj pat, kai paaiškėja bent vienas iš Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytų nusižengimų (taigi kai inter alia paaiškėja, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą), bet ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią apie nusižengimą sužinojo turinti teisę iškelti drausmės bylą Teisėjų etikos ir drausmės komisija.

Lietuvoje teisėjo drausminės atsakomybės modelyje yra dar ir trečias teisėjo patraukomo drausminėn atsakomybės kelias – apkalta Seime, kuri taikoma ne visų grandžių teisėjams, tačiau apie jos procedūrinius niuansus, kurie turi atitikti konstitucinės apkaltos standartus šiandien nekalbėsiu.

Nesvarbu, koks teisėjo patraukimo drausminėn atsakomybės modelis nacionalinėje valstybėje būtų taikomas, po paskutiniųjų ES TT sprendimų bylose prieš Lenkiją[6] (kuriuose  konstatuota, kad Lenkijos Aukščiausiojo Teismo drausmės bylų kolegija, kuriai yra pavesta nagrinėti teisėjų drausmines bylas antrąja instancija, nėra nepriklausomas teismas, kaip tai suprantama pagal ES teisę) patvirtinama, jog ir teisėjo drausmės bylos atvejais yra būtini aiškūs institucinio nepriklausomumo ir nešališko klausimo nagrinėjimo procedūriniai standartai. Taigi, konstitucinę doktriną papildo tarptautinė jurisprudencija, kuri ėmėsi iš esmės naujo klausimo – plėtoti „fair procedure“ požiūrį į teisėjų drausminės atsakomybės bylas, kuris atspindi europinį teisinės-procesinės kultūros aspektą (suformuotą teisės viršenybės požiūrio) – saugant teisingumo sistemos reputaciją, net kai yra kvestionuojamas teisėjo reputacijos faktas, vis tiek turi būti išlaikoma derama pagarbą teisėjo nepriklausomumo principui. 

Dr. Jurgita Paužaitė-Kulvinskienė yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorė

Komentaras parašytas pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje ,,Teismų nepriklausomumas: realybė ir siekiamybė” (Vilnius, 2021 m. spalio 7 d.). Visą pranešimą galite pažiūrėti čia.


[1] Harvardo profesorė, pakeitusi Obamos gyvenimą: laikomės tradicijos tarnauti ne tik teisei, bet ir visuomenei – DELFI

[2] Ministrų Komiteto rekomendacijos CM/Rec(2010)12 valstybėms narėms dėl teisėjų nepriklausomumo, veiksmingumo ir atsakomybės sričių, 69 punktas.

[3] EU-Justizbarometer | EU-Kommission (europa.eu)

[4] 2010 m. lapkričio 17 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto priimtos Rekomendacijos CM/Rec(2010)12 dėl teisėjų nepriklausomumo, veiksmingumo ir atsakomybės 46 ir 47 punktus ir aiškinamasis memorandumas.

[5] 2019 m. lapkričio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo A. K. ir kiti (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C-585/18, 624/18 ir C-625/18, 121 ir 122 punktus; 2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Komisija prieš Lenkiją, C-619/18, 73 ir 74 punktus; 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo LM, C-216/18, 66 punktą.

[6] 2021 m. liepos mėn 15 d. ES Teisingumo teismo Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Komisija prieš Lenkiją, C‑791/19, žr. CURIA – Documents (europa.eu)

Back to top button