Naujausių LVAT nutarčių apžvalga: nuo asmens duomenų apsaugos vykdymo procese iki galimybių organizuoti referendumą

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) administracinėje byloje Nr. eA-2951-968/2021 sprendė ginčą dėl antstolio veiksmų, kuriais pagal Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją (Inspekcija) buvo pažeistas Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR).

Inspekcija konstatavo, kad pareiškėjas (antstolis), būdamas atsakovu civilinėje byloje (joje buvo nagrinėjamas jo, kaip antstolio, veiksmais galbūt padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimas), be teisėto pagrindo ir teisėto tikslo rinko kitos civilinės bylos šalies asmens duomenis Sodros informacinėje sistemoje ir tokiais veiksmais pažeidė BDAR 5 str. 1 d. a p., todėl jam skyrė papeikimą. Pirmosios instancijos teismas antstolio skundą atmetė.

Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo inicijavo civilinę bylą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pagal bylos duomenis antstolis du kartus tikrino Sodros duomenų bazėje esančius trečiojo asmens – ieškovės civilinėje byloje – duomenis. Tikrinimo priežastis – vykdomųjų dokumentų priverstiniam vykdymui. Tą pačią dieną antstolis teikė atsiliepimą į ieškinį. Iš antstolio pateikto atsiliepimo į ieškinį turinio nustatyta, kad civilinėje byloje antstolis, be kita ko, įrodinėjo, kodėl išieškojimo laikotarpiu vykdant išieškojimus iš fizinio asmens A. G. komercinės įmonės solidariai atsakingais pagal prievolę prieš kreditorius buvo laikomi tiek A. G., tiek ieškovė civilinėje byloje. Savo poziciją antstolis grindė, be kitų, ir ta faktine aplinkybe, kad ieškovė civilinėje byloje vykdymo proceso eigoje dirbo savo sutuoktinio A. G. komercinėje įmonėje.

LVAT nesutiko su antstolio pozicija dėl trečiojo asmens sutikimo išreiškimo ir išaiškino, jog vien ta aplinkybė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo kreipėsi su ieškiniu į teismą, savaime nereiškia, kad egzistuoja laisva valia duotas sutikimas tvarkyti jo asmens duomenis.

LVAT, sistemiškai aiškindamas Antstolių įstatymo nuostatas, konstatavo, kad antstolis turi teisę įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymo metu neatlygintinai gauti informaciją, reikalingą šiai antstolio funkcijai atlikti, iš Sodros duomenų bazės (įskaitant ir asmens duomenis).

LVAT taip pat  išaiškino ir tai, kad ši antstolio teisė išlieka ir tuo atveju, kai tam pačiam antstoliui, kurio įgaliojimai nėra pasibaigę, yra pareiškiamas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos, tiesiogiai kildinamos iš galbūt netinkamo to paties vykdomųjų dokumentų vykdymo, atlyginimo, net ir tais atvejais, kai tokių funkcijų vykdymas yra pasibaigęs. LVAT vertinimu, informacijos iš Sodros duomenų bazės (įskaitant ir asmens duomenis) gavimas tokiais atvejais yra tiesiogiai susijęs su būtinybe įrodyti, kad konkrečią funkciją antstolis įvykdė nepažeisdamas įstatymų ir tinkamai įvertinęs visas faktines aplinkybes.

LVAT, remdamasis aukščiau nurodytais motyvais, pripažino, kad antstolio veiksmai renkant ginčo asmens duomenis iš Sodros duomenų bazės atitiko BDAR įtvirtintus reikalavimus. LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, o apeliacinį skundą tenkino visiškai.

_____

LVAT administracinėje byloje Nr. A-3735-520/2021 sprendė ginčą dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo dydžio sumažinimo (nuo 1 600 Eur iki 1 000 Eur). Byloje nustatyta, kad pareiškėja prašė atlyginti 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, t. y. už atsiliepimo į skundą parengimą bei advokato atstovavimą teismo posėdyje, taip pat 100 Eur už advokato atstovavimą ikiteisminiame ginče (t. y. skundo parengimą) – Lietuvos administracinių ginčų komisijoje (Komisija).

Byloje pateiktos aktualios advokato išrašytos sąskaitos už teisinę pagalbą, pagal kurias pareiškėja jam yra sumokėjusi 1 600 Eur:

1. pagal 2019-06-18 išrašytą sąskaitą už teisinę pagalbą pareiškėja yra sumokėjusi 100 Eur advokatui už atstovavimą ikiteisminiame ginče.
2. pagal 2019-10-25 išrašytą sąskaitą už teisinę pagalbą pareiškėja advokatui yra sumokėjusi 1 500 už atstovavimą teisme dėl Komisijos sprendimo panaikinimo

LVAT pažymėjo, kad advokato išrašytoje sąskaitoje už teisinę pagalbą nėra nurodytos konkrečios sumos, sumokėtos už atsiliepimo į skundą surašymą, taip pat už atstovavimą teismo posėdyje, tačiau iš vėliau pateiktų pažymų dėl atstovavimo išlaidų pagrindimo turinio, darytina išvada, kad už dalyvavimą teismo posėdyje yra sumokėta 128,90 Eur, o už atsiliepimo į skundą surašymą yra sumokėta 1 371,10 Eur.

LVAT dėl išlaidų už dalyvavimą teismo posėdyje (128,90 Eur) įvertino teismo posėdžio trukmę pirmosios instancijos teisme (t. y. 29 min.), tačiau nurodė, kad priteisiant bylinėjimosi išlaidas dėl atstovavimo teismo posėdyje, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo principais. Todėl LVAT išaiškino, jog vien tai, jog posėdis truko trumpiau nei 30 min., nesudaro pagrindo nepriteisti pareiškėjos sumokėto atlygio advokatui už jo patirtas darbo ir laiko sąnaudas dalyvaujant teismo posėdyje.

LVAT, vertindamas, ar pareiškėjai turėjo būti priteista jos advokatui sumokėta 1 371,10 Eur už atsiliepimo į skundą pirmosios instancijos teisme parengimą, pažymėjo, kad pagal Rekomendacijų nuostatas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimo į skundą parengimą yra 3 156,75 Eur. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjai jos prašoma priteisti advokatui sumokėta suma ženkliai sumažinta.

LVAT pabrėžė, kad priteisiant minėtas bylinėjimosi išlaidas reikia atsižvelgti į:

1. rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimo į skundą parengimą, bylos pobūdis ir jos trukmė;
2. tai, kad advokatas dalyvavo ankstesniuose ginčuose, kilusiuose tarp pareiškėjos ir atsakovo, kurie buvo išnagrinėti Lietuvos administracinių ginčų komisijoje, tačiau teismuose tie ginčai nebuvo nagrinėti;
3. tai, kad byloje buvo teikiamas ne analogiškas skundas teiktas Lietuvos administracinių ginčų komisijai, o atsiliepimas į atsakovo skundą.

LVAT, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus motyvus ir aplinkybes, pripažino, kad nebuvo pagrindo mažinti pareiškėjos sumokėto atlygio advokatui už atsiliepimo į skundą parengimą. LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

_____

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2622-575/2021 sprendė ginčą dėl akcizo, pridėtinės vertės mokesčio, delspinigių ir baudos, muitinės pareigūnų priskaičiuotų muitinės procedūros vykdytojui dėl nebaigtos Bendrijos tranzito procedūros.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, kuriuo pastarasis prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos (Komisija), Muitinės departamento bei Klaipėdos teritorinės muitinės (Klaipėdos TM) sprendimus, kurių pagrindu iš pareiškėjo priteista akcizo mokesčio – 136 891 Eur, pridėtinės vertės mokesčio – 120 405 Eur, taip pat delspinigiai bei skirta 25 730 Eur bauda.

LVAT, remdamasis turinio prieš formą viršenybės principu, nurodė, kad esminis dalykas šioje byloje yra ar faktiškai tranzito procedūra baigta ir ginčo prekės faktiškai išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos.

LVAT vertinimu, iš apelianto argumentų seka, kad jis ignoruoja realų turinį ir dėmesį akcentuoja į tai, ką formaliai patvirtina vienas ar kitas sistemos įrašas ar dokumentas. LVAT atsižvelgė į tai, kad, kaip teigė Muitinės departamentas, sugeneruoti elektroniniai pranešimai muitinės elektroninėse sistemose nekeičiami ir nešalinami, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad juose pateikta informacija negali būti paneigta vėliau atlikto tyrimo rezultatais. Todėl LVAT,  atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas šių Muitinės departamento teiginių nenuginčijo, padarė išvadą, kad elektroniniai pranešimai muitinės elektroninėse sistemose nėra viską lemiantis įrodymas.

LVAT taip pasisakė, kad teisėtų lūkesčių principas nebuvo pažeistas, nes pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 str. 1 d., už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas (nagrinėjamu atveju pareiškėjas), o tokios teisės normos, kurios atleistų aplaidžiai pareigas vykdantį tranzito procedūros vykdytoją nuo atsakomybės neegzistuoja. LVAT pakartojo, kad teismas gali ginti ne bet kokius lūkesčius, bet tik teisėtus, tai yra betarpiškai susijusius su konkrečiomis subjektinėmis teisėmis ir teisėtais interesais, kylančius iš konkrečių teisės normų. Todėl LVAT padarė išvadą, kad pareiškėjas neturėjo jokių teisėtų lūkesčių, kuriuos galėtų ginti teismas.

LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

_____

Kaip jau buvo rašyta portale, LVAT administracinėje byloje Nr. R-14-1062/2021 sprendė ginčą dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimo, kuriuo iniciatyvinei grupei dėl privalomojo referendumo dėl Konstitucijos 9 ir 147 str. pakeitimo įstatymo neišduoti piliečių parašų rinkimo lapai ir VRK informacinėje sistemoje nesukurta prieiga prie elektroninės formos piliečių parašų rinkimo lapo.

Ši byla nagrinėta iš naujo, joje atnaujinus procesą, nes buvo pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, turėjęs įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Procesas šioje byloje buvo atnaujintas konstatavus, kad įstatymo projekto nuostatos nėra teisės šaltinis, nėra teisė, todėl iš sprendimo administracinėje byloje Nr. R-11-552/2021 nėra suprantama, kokia teise apskritai buvo vadovaujamasi.

LVAT toliau išsamiai pasisakė dėl teisės taikymo išduodant piliečių parašų rinkimo lapus bei termino piliečių iniciatyvos teisei paskelbti referendumą įgyvendinti nustatymo.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija apibrėžė, kad pagal bylos aplinkybes analizuotinos iki 2021-07-01 galiojusios Referendumo įstatymo nuostatos tiek, kiek jos susijusios su piliečių, turinčių rinkimų teisę, iniciatyvinės grupės privalomajam referendumui dėl Konstitucijos 9 ir 147 str. pakeitimo įstatymo paskelbti įregistravimu, piliečių parašų rinkimo lapų išdavimu ir prieigos prie elektroninės formos piliečių parašų rinkimo lapo VRK informacinėje sistemoje sukūrimu bei suteikimu, siekiant nustatyti, kokia buvo šių teisinių santykių teisinio reguliavimo tradicija.

LVAT, atsižvelgdamas į Referendumo įstatymo teisinį reglamentavimą, kad Referendumo įstatymo nuostatos, reglamentavusios iniciatyvinės grupės įregistravimą, parašų rinkimo lapų išdavimą (vėliau kartu nustatant ir prieigos prie elektroninės formos piliečių parašų rinkimo lapo VRK informacinėje sistemoje sukūrimą ir galimybės jame pasirašyti sudarymą), piliečių iniciatyvos teisei paskelbti referendumą įgyvendinti termino nustatymą, galioja beveik trisdešimt metų, padarė išvadą, kad dėl pirminių referendumo organizavimo stadijos veiksmų susiformavo nuosekli teisinio reguliavimo tradicija. Todėl LVAT konstatavo, kad LVAT sprendime, kuris pripažintas neteisėtu ir todėl atnaujinta administracinė byla, pagrįstai buvo remtasi būtent teisinio reguliavimo tradicija.

LVAT nurodė, kad nagrinėtu atveju tiek, kiek tai susiję su Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimais, įtvirtintais Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme, išduoti piliečių parašų rinkimo lapus, be kita ko, nustatyti referendume naudojamų dokumentų formas, jų pildymo pavyzdžius, nėra pagrindo konstatuoti esant teisės spragą. LVAT pabrėžė, kad teisės spraga gali būti konstatuojama tik tiek, kiek tai susiję su piliečių parašų rinkimo lapų išdavimo tvarkos elementais, teisės spragą teismai gali užpildyti ad hoc.

LVAT padarė išvadą, kad LVAT sprendimo administracinėje byloje Nr. R-11-552/2021 dalis, kuria patenkintas pareiškėjų skundas – panaikintas VRK sprendimas, o VRK įpareigota išduoti Piliečių referendumo iniciatyvinei grupei piliečių parašų rinkimo lapus ir VRK informacinėje sistemoje sukurti prieigą prie elektroninės formos piliečių parašų rinkimo lapo bei sudaryti galimybę jame pasirašyti už šią referendumo iniciatyvą, yra teisinga. 

Dėl termino piliečių iniciatyvos teisei paskelbti referendumą įgyvendinti nustatymo, LVAT nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad 6 mėnesių terminą piliečių iniciatyvos teisei paskelbti referendumą įgyvendinti, kurio pradžia Referendumo įstatyme ilgą laiką buvo siejama su piliečių parašų rinkimo lapų išdavimu, o piliečių parašų rinkimo lapų išdavimas yra vienas iš pirminių referendumo organizavimo stadijos veiksmų, kuris galėjo būti atliktas dar tuo metu, kai galiojo Referendumo įstatymas, nustatęs 6 mėnesių terminą piliečių iniciatyvos teisei paskelbti referendumą įgyvendinti, LVAT sprendimo dalis tiek, kiek ja, be kita ko, remiantis teisinio reguliavimo tradicija yra užpildoma teisės spraga, nustatytas 6 mėnesių terminas piliečių iniciatyvos teisei paskelbti referendumą įgyvendinti, skaičiuojamas nuo piliečių parašų rinkimo lapų išdavimo, įskaitant prieigos prie elektroninės formos piliečių parašų rinkimo lapo sukūrimą VRK, dienos, yra teisinga.

LVAT, vertindamas LVAT sprendimo motyvus, susijusius su Referendumo įstatymo projekto nuostatų taikymu, pažymėjo, kad teisės akto projektas nėra teisės aktas. Todėl įstatymo projekto, kuris nors ir įregistruotas Lietuvos Respublikos Seime, bet dar nebuvo įsigaliojęs, nuostatos nėra teisės šaltinis, nėra teisė, todėl nagrinėtu atveju negalėjo būti taikomos.

LVAT, remdamasis aukščiau nurodytais motyvais, pripažino, kad LVAT sprendimas iš esmės teisingas, todėl jį paliko nepakeistą, pašalindamas motyvus, kad nagrinėtu atveju kaip analogija galėjo būti taikomos Teisės aktų registre įregistruoto Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinio įstatymo projekto nuostatos.

Apžvalgą parengė VU Teisės fakulteto IV kurso studentas Vytautas Vaicekauskas