Naujas kritikuojamas Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo sprendimas: ombudsmeno kadencija negali būti pratęsta

„Kiekvieno asmens teisės ir laisvės turi būti saugojamos „globėjo“, kuris prižiūrėtų, kaip laikomasi įstatymų“[1] – taip buvo teigiama pirmą kartą pasaulyje 1809 m. Švedijoje įsteigus ombudsmeno instituciją. Tokia žmogaus teises ir laisves ginanti institucija, kurios pavadinimas – Piliečių teisių gynėjas, Lenkijoje įsteigta tik 1987 m., paskutiniaisiais komunizmo metais ir siejama su perėjimu prie demokratinės sistemos. Lenkijoje ombudsmeno institucija buvo reglamentuota pirmiausiai įstatyminiu lygmeniu, t. y. 1987 m. liepos 15 d. Piliečių teisių gynėjo įstatymu (toliau ir – Įstatymas), kuris su žymiais pakeitimais galioja iki dabar. Vėliau piliečių teisių gynėjo statusas buvo reglamentuotas ir Lenkijos Respublikos Konstitucijoje, tam skirti Konstitucijos 208-212 straipsniai. Tik įsteigus šią instituciją, ombudsmeną rinko Seimas, o atsiradus antriesiems parlamento rūmams – Senatui, t. y. nuo 1989 m., ombudsmeną skiria Seimas Senato sutikimu. Pareigūno kadencijos trukmė irgi keitėsi nuo 4 metų iki 5 metų. Piliečių teisių gynėjo įstatymo 3 str. 6 d. nustatyta, kad ombudsmenas eina savo pareigas kol nebus paskirtas jo įpėdinis. Praktikoje dažnai piliečių teisių gynėjai eidavo savo pareigas ilgiau nei 5 metus ir laukė kol Seimas paskirs naują ombudsmeną.

Tokia situacija susiklostė Lenkijoje ir 2020 m., kai baigėsi valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ aršiai kritikuojamo piliečių teisių gynėjo – Adomo Bodnaro[2] kadencija. Trys bandymai paskirti naują ombudsmeną buvo nesėkmingi: pirmiausiai Seimas buvo pasyvus ir nesiūlė jokio naujo kandidato, o vėliau Senatas nepritarė Seimo siūlytiems kandidatams. Tokiu būdu A. Bodnaras toliau ėjo ombudsmeno pareigas, nors jo kadencija jau buvo pasibaigusi. Nemažai lenkų džiaugėsi, kad A. Bodnaras vis dar eina ombudsmeno pareigas, kadangi jis aktyviai kritikuodavo valdančiosios daugumos iniciatyvas varžyti žmogaus teises ir laisves. 2020 m. rudenį Seimo narių grupė, priklausanti valdančiajai partijai, kreipėsi į Konstitucinį Tribunolą su paklausimu, ar Piliečių teisių gynimo įstatymo 3 str. 6 d., kurioje reglamentuota, kad kadenciją baigęs ombudsmenas gali eiti pareigas tol kol nebus paskirtas jo įpėdinis, neprieštarauja Konstitucijos 2 str. (teisinės valstybės principui), 7 str. (teisingumo principui) ir 209 str. 1 d. („Piliečių teisių gynėją skiria Seimas Senato sutikimu 5 metams“). Pareiškėjų nuomone, Konstitucijos nuostatos neleidžia pratęsti ombudsmeno kadencijos, kaip tai numatyta ginčijamoje įstatymo normoje.

Konstitucinės justicijos byla buvo nagrinėjama ilgą laiką, jos nagrinėjimą Tribunolas nuolat atidėdavo, pasikeitė net Tribunolo sudėtis nagrinėjant šią bylą. Galiausiai, šių metų balandžio 15 d. Konstitucinis Tribunolas priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, kad ginčijama įstatymo norma prieštarauja Konstitucijai, t. y. ombudsmenas negali eiti ilgiau savo pareigų nei 5 metus ir turi nutraukti veiklą neatsižvelgiant į tai, ar Seimas paskyrė jo įpėdinį. Paminėtina, kad Konstitucinio Tribunolo sprendimas viešai buvo paskelbtas Tribunolo internetinėje svetainėje, nurodant tik įžanginę ir rezoliucinę sprendimo dalį, t. y. be motyvų[3]. Sprendimo motyvus, kuriuos Tribunolas pagal Lenkijos teisę gali paskelbti vėliau, Tribunolas trumpai paminėjo posėdžių salėje, akcentuodamas, kad sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Konstitucijos lingvistiniu aiškinimu, t. y. Konstitucijos 209 str. 1 d. expressis verbis  nurodo konkrečią ombudsmeno kadencijos trukmę – 5 metus, todėl Tribunolas konstatavo, kad Įstatymo norma, leidžianti pratęsti šį terminą, prieštarauja Konstitucijai.

Paminėtina, kad Lenkijos konstitucinės teisės mokslininkai tiesiog „žaibiškai“ reagavo į priimtą Konstitucinio Tribunolo sprendimą: jau po kelių dienų Lenkijos konstitucinės teisės asociacijos nariai išplatino viešą nuomonę ir nurodė formalias ir materialias priežastis, kodėl jie nesutinka su Konstitucinio Tribunolo sprendimu[4]. Pirmiausia, abejones jiems kelia sprendimą priėmusio Konstitucinio Tribunolo sudėtis. Teigiama, kad tarp priėmusių sprendimą teisėjų buvo teisėjas, kuris negalėjo vykdyti teisingumo (nes jis buvo neteisėtai paskirtas į Konstitucinio Tribunolo teisėjo vietą, kadangi teisėjas į šią vietą jau buvo paskirtas, tačiau prezidentas nepagrįstai nepriėmė šio teisėjo priesaikos), o du teisėjai buvo suinteresuoti bylos baigtimi. Materialioji nesutikimo su sprendimu priežastis: abejojama, ar nepažeidžiami demokratinės valstybės pagrindai, kai Seimui ir Senatui nesutarus dėl naujo ombudsmeno kandidatūros, nebus užtikrinamas ombudsmeno institucijos veiklos tęstinumas. Pažymima, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas institucijos prorogaciją [lot. prorogatio — atidėjimas, pailginimas] garantavo jos veiklos tęstinumą ir stabilumą, užtikrino šios institucijos sklandžią veiklą. Anot konstitucinės teisės mokslininkų, Konstitucijos 80 str. nurodo, kad „kiekvienas asmuo turi teisę įstatymo nustatytais pagrindais kreiptis į piliečių teisių gynėją, prašydamas pagalbos, ginant savo laisves ar teises, pažeistas viešosios valdžios institucijų“, o piliečių teisių gynėjas privalo saugoti Konstitucijoje ir kituose norminiuose aktuose įtvirtintas žmogaus ir piliečio laisves ir teises (Konstitucijos 208 str. 1 d.). Atsižvelgiant į šias konstitucines nuostatas, teigtina, kad priimtas Konstitucinio Tribunolo sprendimas sukuria tokią situaciją, kai laiku nepaskyrus ombudsmeno įpėdinio, asmenų pažeistas teisės ir laisvės negalės apsaugoti nepriklausomas nuo valdžios institucijų pareigūnas, o Lenkijos valstybė, be piliečių teisių gynėjo, nustos būti teisine valstybe.

Nerimą dėl priimto sprendimo reiškia ir Europos Sąjunga, kuri Lenkiją jau yra apskundusi Europos Teisingumo Teismui dėl teisėjų nepriklausomumą esą pažeidžiančių teismų sistemos reformų. „Europos Komisija su nerimu ir atidžiai seka situaciją susijusią su Lenkijos ombudsmenu. Nepaprastai svarbu užtikrinti, kad ši institucija liktų nepriklausoma, kad į jos veiklą nebūtų kišamasi ir, kad jos efektyvus darbas išliktų“, – sako Europos Komisijos atstovas Christianas Wigandas[5].

Tekstą parengė Lodzės universiteto Teisės fakulteto prof. dr hab. K. Skotnicki, prof. dr. A. Domanska, VU Teisės fakulteto asist. dr., advokatė Agnė Juškevičiūtė-Vilienė

[1]Plačiau: NORMANTAS, A. Ombudsmenas – pareigūnų prievaizdas ar žmogaus tesių gynėjas? Iš: Parlamentas ir valstybinės valdžios institucijų sąranga. Liber amicorum Česlovui Juršėnui. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2008.

[2] Lenkijos ombudsmeno institucija valdančiosios „Teisės ir teisingumo“ oponentų teigimu – viena iš kelių likusių nepriklausomų institucijų, o jos vadovas A. Bodnaras nuolat neįtikdavo valdančiajai daugumai.

[3] https://trybunal.gov.pl/postepowanie-i-orzeczenia/wyroki/art/11490-pelnienie-obowiazkow-przez-rzecznika-praw-obywatelskich-po-uplywie-piecioletniej-kadencji-do-czasu-objecia-stanowiska-przez-nowego-rzecznika

[4] https://konstytucyjny.pl/polskie-towarzystwo-prawa-konstytucyjnego-wyrok-tk-w-sprawie-rpo-jest-obarczony-wadami-i-moze-pozbawic-obywateli-ochrony/?fbclid=IwAR2nCM5z8av6S26j_cwxwgZxOkEkXn154MszaJB14jBPYTEhY9zXjrsSrzM

[5] https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1388764/lenkijoje-spiriamas-valdanciajai-daugumai-neitinkantis-ombudsmenas-neramu-ir-opozicijai-ir-europos-komisijai