Teismai

LAT išnagrinėta byla dėl banko pareigos atskleisti vartotojui užsienio valiutos kurso riziką

Kaip jau buvo portale minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) išnagrinėjo bylą, kurioje buvo sprendžiama dėl banko (atsakovo) pareigos atskleisti vartotojui paskolos Šveicarijos frankų valiuta kurso riziką imant iš šio banko būsto kreditus.

Ieškovai (fiziniai asmenys) 2008 m. paėmė iš atsakovo paskolas Šveicarijos frankų valiuta (arba konvertavo turėtas paskolas eurais ir litais, arba refinansavo paskolas, turėtas kituose bankuose ne Šveicarijos frankų valiuta), nes atsakovas paskolas Šveicarijos frankais reklamavo kaip tinkamą ir saugų pasirinkimą nenorintiems rizikuoti asmenims. Šveicarijos franko ir euro kursas nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2017 m. kovo 3 d. padidėjo 47 procentais, atitinkamai padidėjo kredito vartotojų pagrindinė skola ir nuo jos skaičiuojamos palūkanos.

Ieškovai, kreipdamiesi į teismą, prašė modifikuoti su atsakovu sudarytas paskolos sutartis ar papildomus susitarimus (toliau bendrai sutartys) nuo sutarčių sudarymo dienos pakeičiant valiutą iš Šveicarijos frankų į eurus, o bazinę palūkanų normą pakeisti iš LIBOR CHF į LIBOR Eur; taip pat visas atliktas įmokas perskaičiuoti į eurus, pripažinti, kad atsakovas pažeidžia su ieškovais sudarytas sutartis netinkamai skaičiuodamas įmokas (neskaičiuoja neigiamų palūkanų), ir įpareigoti banką perskaičiuoti buvusias įmokas bei tokias skaičiuoti ateityje. Ieškovai savo reikalavimus motyvavo tuo, kad bankas sudarė klaidingą įspūdį, jog Šveicarijos frankų valiuta yra stabilus ir geras pasirinkimas besiskolinantiems, ir neatskleidė esminės informacijos apie prognozuojamą šios valiutos kurso kilimą, taigi taip apgavo ieškovus dėl valiutos stabilumo. Taip pat pažymėjo, kad atsakovas nuskaičiuoja didesnes įmokas nei nurodytos sutartyje ar pagal įstatymą, nors maržos ir bazinės palūkanų normos suma yra neigiamas skaičius, o neigiamos palūkanos yra neskaičiuojamos (prilyginamos nuliui) ir kas mėnesį mokama suma yra lygi grąžinamai kredito daliai.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė nurodydamas, kad sutartys sudarytos ieškovų iniciatyva, jiems tinkamai susipažinus su visomis sutarties sąlygomis. Ieškovams buvo suteikta esminė informacija apie galimą riziką dėl valiutos kursų svyravimų, jie turėjo galimybę įvairiuose šaltiniuose viešojoje erdvėje susipažinti su pateikta informacija apie šios valiutos svyravimą ir galimą pokyčių riziką iki sprendimo dėl kreditavimo sutarčių sudarymo.

Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir pažymėjo, kad sutarčių sudarymo metu ieškovai atitiko vidutiniškai protingo ir apdairaus asmens standartą, jų asmeninės savybės (išsilavinimas, darbinė ir gyvenimo patirtis) leido suvokti kredito valiutos kurso svyravimo ir paskolos galutinio pabrangimo riziką ir tai, kad kreditavimas kita valiuta nei gaunamos pajamos tokią riziką dar labiau padidina. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad paskolų Šveicarijos frankais pasirinkimą ieškovams daugiausiai nulėmė bloga paskolos litais (paskolų ieškovų pajamų valiuta) prognozė ir tuometinės santykinai žemos palūkanos Šveicarijos frankais. Bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija nurodė, kad tuo atveju, kai tarpbankinės palūkanos yra neigiamos, paskolų gavėjai nei pagal paskolos sutarčių sąlygas, nei pagal įstatymą neturi teisės į tokią banko iš sutaupymo gaunamą naudą ar jos dalį, nes sutartimi nustatyta besąlygiška prievolė mokėti maržos dydžio palūkanas ir grąžinti visą suteikto kredito sumą. Dėl to, tarpbankinėms palūkanoms tapus neigiamoms, bankas pagrįstai palūkanų normą prilygina nuliui.

Išnagrinėjęs bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino materialiosios teisės normas dėl apgaule sudarytų sandorių turinio, banko pareigos atskleisti visas svarbias aplinkybes klientui, tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Tačiau kasacinis teismas pažymėjo, kad ieškovų ir atsakovo sudarytos sutartys yra vartojimo sutartys, todėl nors jas ir kvalifikavo kaip vartojimo sutartis, bet nevertino šių sutarčių sąlygų nesąžiningumo aspektu.

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) jurisprudenciją paskolų suteikimas užsienio valiuta savaime neprieštarauja Europos Sąjungos teisei. Sutarties sąlygų dėl paskolos užsienio valiuta sąžiningumas nėra vertinamas, nebent jos neatitinka vadinamojo skaidrumo reikalavimo, t. y. nėra aiškiai ir suprantamai išreikštos. Ginčo sutarčių sąlygos, pagal kurias užsienio valiuta išreikšta paskola turi būti grąžinta ta pačia valiuta, turi būti vertinamos kaip pagrindinės sutarties dalyką nustatančios sąlygos pagal CK 6.188 straipsnio 5 dalį.

Vertinant, ar šios sąlygos sąžiningumo aspektu išreikštos aiškiai ir suprantamai, atsižvelgtina į ESTT jurisprudencijoje nurodytus kriterijus. Jeigu bylą nagrinėjančio teismo būtų pripažinta, kad šios sąlygos nėra aiškiai ir suprantamai išreikštos, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir banko patirtį, žinias, kiek tai susiję su valiutos keitimo kurso galimu svyravimu ir paskolos sutarties sudarymo užsienio valiuta rizika, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar laikytasi sąžiningumo reikalavimo, ar yra ryški teisių ir pareigų neatitiktis (CK 6.228straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog aplinkybė, kad ieškovai buvo informuoti atsakovo apie Šveicarijos frankų valiutos kurso pasikeitimo riziką ir kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo apgaulės ieškovų atžvilgiu atskleidžiant šią riziką, savaime nereiškia, kad atsakovas tinkamai atliko jam įstatymo nustatytas pareigas vartotojui perduoti visą informaciją, kuri gali turėti įtakos ieškovų įsipareigojimų apimčiai ir leistų įvertinti visą kredito kainą. Dėl to byloje buvo tiriama ir vertinama, ar sudarant ginčo kredito sutartis atsakovui, kaip profesionaliam finansų rinkos dalyviui, buvo žinoma ir (ar) galėjo būti žinoma, jog Šveicarijos frankų valiuta gali taip smarkiai pabrangti euro atžvilgiu, kaip įvyko nagrinėjamos bylos atveju, todėl šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Dėl to bylos dalis dėl ieškovų ir atsakovo sudarytų sutarčių sąlygų vertinimo jų nesąžiningumo aspektu ieškovų kaip vartotojų atžvilgiu perduota nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo.

Pasisakydamas dėl neigiamų palūkanų mokėjimo, kasacinis teismas pažymėjo, jog kreditavimo teisiniai santykiai savo esme yra atlygintiniai, o atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus perduotais pinigais mokamas palūkanų forma. Be to, kreditoriui turi būti grąžinta visa kreditavimo sutartimi paskolinta suma kreditavimo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Sutarties laisvės principas suteikia kredito sutarties šalims teisę susitarti dėl neatlygintino kredito suteikimo ar netgi dėl to, kad kreditorius mokėtų atlyginimą kredito gavėjui už jo naudojimąsi kreditoriaus suteiktais pinigais, tačiau toks susitarimas turi būti aiškiai išreikštas šalių sudarytoje sutartyje. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas, darydamas išvadą, jog negalimas neigiamų palūkanų taikymas (matematinis grąžinamos kredito įmokos ir neigiamų palūkanų sudėjimas), nes tai prieštarautų kredito sutarties esmei ir jos atlygintinumui, iš esmės netyrė ir nevertino pagal sutarties aiškinimo taisykles šalių sudarytų sutarčių sąlygų, susijusių su palūkanų ir kredito įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu.

LAT informacija

Back to top button