Teismai

Konstitucinis Teismas nespręs dėl ABTĮ, GPMĮ ir MAĮ nuostatų konstitucingumo pagal individualius konstitucinius skundus

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto valdyba atsisakė atlikti tarnybinį patikrinimą pagal pareiškėjo skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos pareigūno galimai padaryto tarnybinio nusižengimo. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl minėto atsisakymo Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nesukeliančio pareiškėjui teisinių pasekmių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutine ir neskundžiama nutartimi atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą ir paliko nepakeistą minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį.

Pareiškėjai kreipėsi į Konstitucinį Teismą su individualiu konstituciniu skundu, kuriuo prašė ištirti, ar ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuris nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu jis nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (skundas teikiamas dėl bylos, kuri nepriskirta nagrinėti administraciniam teismui), prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai (asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą). Pareiškėjo nuomone, neišnagrinėjus bylos iš esmės teisėjui neturi būti leidžiama vienasmeniškai įvertinti, ar pareiškėjas turi teisę reikšti skunde nurodytą reikalavimą. Tokį sprendimą galima priimti tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Konstitucinis Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, padarė išvadą, kad pareiškėjas iš esmės abejoja ne ginčijamos teisės normos atitiktimi Konstitucijai, o kelia šios teisės normos aiškinimo ir taikymo teismų praktikoje klausimą, nesutikdamas su teismų pateiktu aiškinimu, jog pareiškėjo skundžiamas raštas nesukelia pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Remdamasis tuo ir vadovaudamasis savo suformuota praktika, kad Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, teisės taikymo klausimus sprendžia teismas, nagrinėjantis konkrečią bylą, Konstitucinis Teismas 2021 m. sausio 28 d. sprendimu atsisakė nagrinėti šį individualų konstitucinį skundą.

_____

Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimais taikant turinio viršenybės prieš formą principą pagal Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 69 straipsnio 1 dalį pareiškėjams buvo apskaičiuotos papildomai mokėtinos gyventojų pajamų mokesčio (GPM) sumos ir, vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, paskirtos baudos. Mokestinių ginčų komisija sprendimais pareiškėjų skundus atmetė, patvirtindama ir Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimus. Pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris sprendimu jų skundus dėl šių sprendimų panaikinimo atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė ir minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su individualiu konstituciniu skundu dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (GPMĮ) ir Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) galimo prieštaravimo Konstitucijai, kuriuo nuo individualaus konstitucinio skundo įvedimo pirmą kartą buvo keliamas būtent GPMĮ nuostatų konstitucingumo klausimas.

Dėl GPMĮ:

Pareiškėjų nuomone, Konstitucijai prieštarauja (prieštaravo) GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 201 punktas (2013 m. gruodžio 12 d. redakcija), 29 punktas (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juose nenustatyti jokie kriterijai, pagal kuriuos mokesčių administratorius privalėtų vertinti nurodytus mokesčių mokėtojo (gyventojo) sudarytus sandorius ir spręsti dėl iš šių sandorių gautų pajamų priskyrimo neapmokestinamosioms pajamoms. Konstitucinis Teismas nustatė, kad nors pareiškėjai ir ginčija GPMĮ nuostatas, reglamentuojančias gyventojų pajamų mokesčio lengvatos taikymo sąlygas, administracinėje byloje tarp ginčo šalių dėl to, kad sudaryta obligacijų pasirašymo sutartis ir už obligacijas gautos palūkanos, taip pat akcijų pirkimo–pardavimo sutartis formaliai atitiko šių palūkanų ir už akcijų pardavimą gautų sumų neapmokestinimo sąlygas, ginčo nebuvo. Šiuo atveju mokesčių administratorius vertino, kad minėti sandoriai sudaryti piktnaudžiaujant teise ir siekiant vienintelio tikslo – įgyti mokestinę naudą. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad būtent dėl tokio mokesčių administratoriaus vertinimo iš pareiškėjų sudarytų minėtų akcijų pirkimo–pardavimo ir obligacijų pasirašymo sandorių gautos pajamos buvo pripažintos apmokestinamosiomis pajamomis, bet ne dėl to, kad jos neatitiko GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 201 punkte, 29 punkte nustatytų sąlygų. Nustatęs tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nurodytos GPMĮ nuostatos, reglamentuojančios tam tikrų pajamų priskyrimą neapmokestinamosioms pajamoms, nebuvo pagrindas priimant sprendimą, galėjusį pažeisti pareiškėjų konstitucines teises ar laisves, todėl pareiškėjai neturi teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydami spręsti dėl jų konstitucingumo.

Dėl MAĮ:

Pareiškėjų nuomone, MAĮ 69 straipsnio 1 dalis, 139 straipsnio (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek pagal jas, mokesčių administratorius gali naudotis diskrecijos teise taikyti turinio viršenybės prieš formą principą ir nuspręsti, kad pajamos, gautos iš bet kokio mokesčių mokėtojo sudaryto sandorio, kuris atitinka GPMĮ expressis verbis nustatytas mokesčio lengvatos taikymo sąlygas, turi būti apmokestintos ir, taikydamas šį principą, skirti baudą.

Pareiškėjai teigė, kad iš ginčijamojo teisinio reguliavimo neaišku, ar mokesčių administratorius gali naudotis inter alia MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta diskrecijos teise, spręsdamas dėl GPMĮ nuostatų taikymo konkrečiam gyventojui. Jų nuomone, MAĮ 69 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma, jeigu mokesčio mokėtojas, sudarydamas sandorį (atlikdamas ūkinę operaciją), elgėsi sąžiningai, nepaisant to, kad iš sandorio (ūkinės operacijos) sudarymo mokesčio mokėtojas turėjo mokestinės naudos ar įgijo mokestinį pranašumą. Atvejais, kai mokesčių mokėtojas elgėsi sąžiningai, tačiau gavo mokestinę naudą ir įgijo mokestinį pranašumą, jam negali būti taikoma teisinė atsakomybė (baudos skyrimas).

Konstitucinis Teismas, įvertinęs pareiškėjų argumentus, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota vienoda administracinių teismų praktika dėl turinio prieš formą principo taikymo mokestiniams teisiniams santykiams, savo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimu, kuriame mokesčio bazės netiesioginį nustatymą įtvirtinusį teisinį reguliavimą pripažino neprieštaraujančiu Konstitucijai, padarė išvadą, kad pareiškėjai šiuo atveju kelia MAĮ normų aiškinimo ir taikymo praktikoje klausimą, t. y. nesutinka, kad mokesčių administratorius galėjo jų atžvilgiu taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, 139 straipsnio 1 dalį, ir su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktu bylai aktualių aplinkybių dėl sandorių sudarymo su susijusiu asmeniu ir jų ekonominio pagrįstumo reikšmės iš šių sandorių gautoms pajamoms apmokestinti vertinimu ir išvada, kad pareiškėjai, piktnaudžiaudami teise, siekė jiems palankaus apmokestinimo (mokestinės naudos). Todėl konstatavo, kad pareiškėjų individualus konstitucinis skundas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui, nes šis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų ar teismų sprendimai neprieštarauja Konstitucijai ir (ar) įstatymams.

Dėl šių motyvų Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 4 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjų individualų konstitucinį skundą.

Informaciją parengė VU Teisės fakulteto Mokslinė teminė grupė „Administracinės teisės pokyčiai: adaptyvios lyderystės viešajame administravime link

Back to top button