Konstitucinis Teismas nagrinės dalį prašymo ištirti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų konstitucingumą

Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu priėmė nagrinėti dalį pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymo, kurioje prašoma ištirti, ar Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas Nr. 1K-45 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų Laužiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ (toliau – Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas) ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436 „Dėl Egidijaus Laužiko atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ (toliau – Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas) neprieštarauja konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams.

Tuo pačiu sprendimu pareiškėjui grąžinta prašymo dalis, kurioje prašoma ištirti, ar minėti Respublikos Prezidento dekretas ir Seimo nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsniui, 31 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 6 straipsnio 2 dalies a, b punktams, 8 straipsniui.

Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs dalies civilinės bylos nagrinėjimą, o dalį bylos jis išnagrinėjo iš esmės. Ieškovas civilinėje byloje prašo panaikinti, be kita ko, Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimą Nr. 13P-144-(7.1.2) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų Laužiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ (toliau – Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimas) ir ginčijamus Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretą bei Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimą, kuriuo, vadovaujantis Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalimi, 115 straipsnio 5 punktu ir atsižvelgus į Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretą, ieškovas buvo atleistas iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų kaip savo poelgiu pažeminęs teisėjo vardą.

Pareiškėjas savo poziciją dėl Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai („Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“), 2 daliai („Valdžios galias riboja Konstitucija“), 109 straipsnio 2 daliai („Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi“), 115 straipsnio 5 punktui („<…> teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka <…> 5) kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą“), konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams grindžia teisiniais argumentais.

Pareiškėjo teigimu, pagal konstitucinį teisinės valstybės principą, atleidžiant teisėją iš pareigų, visais atvejais turi būti paisoma teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, tinkamo teisinio proceso reikalavimų, kitų Konstitucijoje įtvirtintų imperatyvų.

Pareiškėjas nurodo, kad ginčijami Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas buvo priimti remiantis Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu, kuris, pareiškėjo vertinimu, priimtas nesilaikant konstitucinių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, be kita ko, dėl to, kad Teisėjų taryba drausminės atsakomybės procedūrą dėl ieškovo pareiškėjo nagrinėjamoje byloje pradėjo ne savo pačios priimtu teisės aktu, o remdamasi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros raštu. Pasak pareiškėjo, Lietuvos Respublikos prokuratūra nėra subjektas, kurio parengti raštai yra skirti teisėjo drausminės atsakomybės procedūrai pradėti. Todėl, pareiškėjo vertinimu, pradedant drausminės atsakomybės procedūrą dėl ieškovo pareiškėjo nagrinėjamoje byloje buvo nepaisoma konstitucinių valdžių padalijimo, teisėjo ir teismų nepriklausomumo principų.

Pareiškėjas nurodo ir tai, kad Teisėjų taryba apribojo ieškovo teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo, pradėto dėl ieškovo galimai padarytos nusikalstamos veikos, duomenimis, nepagrindė, kaip ikiteisminio tyrimo duomenų neatskleidimas ieškovui gali paveikti ikiteisminio tyrimo rezultatą, nepateikė ieškovui suformuluotų atleidimo iš teisėjo pareigų priežasčių, taip pažeisdama jo teisę į teisingą procesą. Pareiškėjo teigimu, tinkamo teisinio proceso reikalavimų Teisėjų taryboje buvo nepaisyta ir dėl to, kad Teisėjų tarybos narys, kuris buvo apklaustas kaip liudytojas su ieškovu susijusiame ikiteisminiame tyrime, privalėjo nusišalinti, bet jis, nors nebalsavo priimant Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimą, dalyvavo posėdyje svarstant ikiteisminio tyrimo duomenis. Pasak pareiškėjo, nusišalinti nuo sprendimo priėmimo turėjo ir kitas Teisėjų tarybos narys, minimas ikiteisminiame tyrime.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ši prašymo dalis atitinka Konstitucinio Teismo įstatymo reikalavimus, ir priėmė ją nagrinėti.

Grįsdamas kitą prašymo dalį pareiškėjas nurodė bendro pobūdžio teiginį, kad Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas yra priimtas remiantis Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu, kuris pareiškėjo prašyme įvertintas kaip priimtas nesilaikant konstitucinių tinkamo teisinio proceso reikalavimų ir nenustačius materialiųjų ieškovo atleidimo iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų pagrindų, tačiau savo prašyme Konstituciniam Teismui nepateikė argumentų, kaip būtent Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretu yra pažeidžiama Konstitucijos 22 straipsnio 2, 3 dalys, 23 straipsnis, 29 straipsnio 1 dalis, 30 straipsnis, 31 straipsnio 1, 2 dalys, 48 straipsnio 1 dalis, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a, b punktai, 8 straipsnis. Be to, pareiškėjas klaidingai nurodė oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas.

Pareiškėjas taip pat nepateikė teisinių argumentų pagrįsti savo pozicijai, kad ginčijamas Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas nurodė bendro pobūdžio teiginį, kad Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas yra priimtas remiantis Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu, kuris pareiškėjo prašyme įvertintas kaip priimtas nesilaikant konstitucinių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, tačiau nepateikė argumentų, kaip Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimu yra pažeidžiama Konstitucijos 30 straipsnis, 31 straipsnio 1 dalis, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a, b punktai, 8 straipsnis.

Taigi ši prašymo dalis neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų ir pagal šio įstatymo 70 straipsnį grąžinama pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.

Pareiškėjo prašymo kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu procedūroje pagal Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktą, 112 straipsnio 2, 5 dalis dalyvauja trys konstitucinius įgaliojimus turintys subjektai: Respublikos Prezidentas, Seimas ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija (Teisėjų taryba), kurie priima atitinkamus teisės aktus. Ši procedūra yra vientisa – nedalyvaujant kuriai nors institucijai, Aukščiausiojo Teismo teisėjas negali būti atleidžiamas iš pareigų. Vadinasi, Konstitucinis Teismas teisės aktų, priimtų atleidžiant Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, negali vertinti atsietai vieno nuo kito.

Pažymėtina, kad pareiškėjas bylos dalį dėl Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo išnagrinėjo iš esmės ir šioje bylos dalyje priėmė sprendimą, dėl kurio, kaip matyti iš pareiškėjo nagrinėtos bylos medžiagos, yra pateikti apeliaciniai skundai. Vadinasi, pareiškėjo prašymo kontekste susidarė Konstitucijos 110 straipsnio požiūriu netoleruotina situacija – nebuvo sustabdytas visos bylos, kurioje keliami reikalavimai negalėjo būti įvertinti atsietai vienas nuo kito, nagrinėjimas.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra tyręs individualių poįstatyminių teisės aktų, susijusių su teisėjų atleidimu iš pareigų, konstitucingumą ir pažymėjęs, kad faktinių aplinkybių ir duomenų, kurie yra pagrindas neskirti asmenų į tam tikras pareigas, atleisti juos iš tam tikrų pareigų, tyrimas, duomenų pagrįstumo, pakankamumo vertinimas pirmiausia priklauso atitinkamas bylas nagrinėjančių teismų kompetencijai. Tai, kad faktinių aplinkybių ir duomenų, kurie yra pagrindas atleisti asmenis iš tam tikrų pareigų, tyrimas, duomenų pagrįstumo, pakankamumo vertinimas pirmiausia priklauso atitinkamas bylas nagrinėjančių teismų kompetencijai, nereiškia, kad tokios faktinės aplinkybės ir duomenys, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo individualaus poįstatyminio teisės akto konstitucingumo, turi būti nustatyti ir įvertinti pareiškėjui priimant teismo baigiamąjį aktą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priėmimo, Konstitucinis Teismas turi įvertinti pareiškėjo pateiktų argumentų pagrįstumą, bet nėra saistomas pareiškėjo pateikto faktinių aplinkybių ir duomenų teisinio vertinimo. Pareiškėjo prašymo kontekste tai reiškia, kad Konstitucinis Teismas nėra saistomas pareiškėjo pateikto Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo teisinio vertinimo.

Konstitucinio Teismo informacija