Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmą kartą atnaujino bylos procesą Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetui pripažinus, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimu buvo pažeista Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte nustatyta asmens teisė

„Priešistorė“

2010 m.: Administracinė byla dėl pareiškėjo atleidimo galutiniu ir įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu buvo išspręsta pareiškėjo nenaudai, jo skundas atmestas kaip nepagrįstas, panaikinus Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo patenkintas visiškai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, todėl, panaikinus šį leidimą, pareiškėjas taip pat buvo pagrįstai atleistas iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos vado pareigų. Pareiškėjo argumentai, kad jam nežinoma, kuo jis yra kaltinamas, nes medžiaga, kuria remiantis jis buvo atleistas iš pareigų, yra įslaptinta, buvo atmesti, nustačius, kad atleidimas pagrįstas ne tik įslaptintų, bet ir neslaptų įrodymų visuma.

2010-2015 m.: Pareiškėjas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui keturis prašymus atnaujinti procesą, tačiau visi šie prašymai nebuvo patenkinti.

2019 m.: Pareiškėjas gavo Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimą, kuriame pripažinta, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kurios pagrindu pareiškėjui buvo panaikintas išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas, dėl ko jis buvo atleistas, neatitiko protingumo kriterijų, o pareiškėjas nebuvo apsaugotas nuo savavališko jos taikymo. Dėl to komitetas konstatavo, kad taip Lietuvos Respublika pažeidė savo įsipareigojimus pagal Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakto 25 straipsnio c punktą, t. y. pareiškėjo teisę bendromis lygybės sąlygomis stoti į valstybės tarnybą. Gavęs šį sprendimą, pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nors jame ir nebuvo numatyta teisė atnaujinti procesą dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto išvados dėl Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakto pažeidimo. Pareiškėjas dėl to prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

2019 m. pab. – 2020 m. sausis: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sustabdė pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą priėmimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kuris prašymą ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai, konstituciniam principui pacta sunt servanda neprieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis (2019 m. liepos 16 d. redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta galimybė inicijuoti proceso atnaujinimą, kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažįsta, kad valstybė, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto dalyvė, padarė šio pakto pažeidimą.

2020 m. liepos 11 d.: Įsigaliojo Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 1 punkto pakeitimas, kuriame numatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi teisę administracinės bylos procesą atnaujinti ne tik, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams, bet ir kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimu pažeista Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte nustatyta asmens teisė.

2020 m. rugpjūtis – rugsėjis: Nustatęs tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė atšaukti prašymą Konstituciniam Teismui, kuris šį prašymą sutiko atšaukti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi tenkinto pareiškėjo prašymą ir atnaujino bylos procesą, vadovaudamasis šiais argumentais:

1. Pirmiausia Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos argumentus dėl prašymo pateikimo metu Administracinių bylų teisenos įstatyme neįtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo, atsižvelgęs į tai, kad būtent dėl to buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, o jam dar neišsprendus konstitucinės bylos, šis bylos proceso atnaujinimo pagrindas buvo įteisintas.
2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pripažino, kad nors teismas ir negali Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto išvadų kvestionuoti, nesutikti su jomis ar jomis nesiremti, tačiau tuo pačiu konstatavo, kad Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimas, kuriame konstatuotas Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakto pažeidimas, pats savaime nėra absoliutus (savarankiškas) bylos atnaujinimo ir priimto teismo sprendimo panaikinimo pagrindas. Spręsdamas prašymą atnaujinti procesą dėl tokio sprendimo, teismas kiekvienu atveju privalo individualiai įvertinti, ar jame nurodyti pažeidimai kelia pagrįstų abejonių dėl konkrečioje administracinėje byloje priimto sprendimo teisėtumo. Šiuo atveju tokios abejonės kyla, nustačius, kad nagrinėjant administracinę bylą nebuvo įvertintos Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendime nurodytos aplinkybės, reikšmingos visapusiškam ir objektyviam bylos išnagrinėjimui (ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas atitinka protingumo kriterijų, ar jį taikančioms valdžios institucijoms suteikia pakankamą diskrecijos teisę individualiai vertinti, ar abejonės dėl asmens patikimumo yra pagrįstos konkrečioje situacijoje, ar ši nuostata pakankamai apsaugota nuo savavališko jos taikymo, ir ar jos pagrindu priimtas sprendimas atleisti pareiškėją iš tarnybos buvo proporcingas valstybės siekiamam teisėtam tikslui).

Informaciją parengė VU Teisės fakulteto Mokslinė teminė grupė “Administracinės teisės sistemos pokyčiai: adaptyvios lyderystės viešajame administravime link”